Savaitės tema

Žurnalisto ir mėnraščio „Tėviškės gamta" leidėjo Juozo Stasino pamąstymai apie šiandieninę periodinę spaudą ir jos ateitį

Ar išgyvens periodiniai spaudos leidiniai? 

Nelengvas klausimas, bet pasistengsiu šį bei tą pamąstyti.

Atsakyti į paklausimą būtų galima trumpai bei platesniais ir išsamesniais pasvarstymais.

Apie mūsų, ir ne vien tik mūsų šalies, periodinės spaudos būseną, jos ateities perspektyvas yra pasisakęs ne vienas talentingas žurnalistas, pavyzdžiui, Žygintas Pečiulis, Rimvydas Valatka, Dainius Radzevičius, Artūras Račas, Jonas Vėlyvis, Vytautas Žeimantas ir kiti. Aš pasirinkau trumpo atsakymo kelią, ir nesiekiu būti kai kurių dienraščių ir žurnalų liūdno likimo pranašu.

 Šiandien visiškai aišku, kad vis labiau modernėjančiame pasaulyje tvirtu žingsniu informaciniame kelyje žengia internetas ir kitos komunikacinės technologijos. Visa tai ne į sveikatą popierinei spaudai: dienraščiams, savaitraščiams, mėnraščiams bei žurnalams.

 Popierinė žiniasklaida, ypač mažai gyventojų turinčioje valstybėje, negalės išsilaikyti vien dėl ekonominių priežasčių: leidinio prenumerata negalės padengti leidybos kaštų, o ir pajamos iš reklamos neišspręs visų redakcijos finansinių problemų. Šiandien jau, kaip sakoma, ir plika akimi matyti, kad daugelio leidinių veidą formuoja tie patys nusibodę reklaminiai puslapiai, ar pigaus turinio užsakyti rašiniai. Giliau besikapstantys po periodinės spaudos klodus specialistai pastebi, kad popierinės žiniasklaidos laukia nelinksmos dienos. Neveltui visuomenėje kalbama, kad be reklamos, užsakytinių straipsnių, didžiausi spaudos „rykliai" užgestų tą pačią dieną. Bet ir reklamos šaltiniai pastebimai senka, nes norinčių reklamuotis vis mažėja.

 Žmonės vis labiau žvelgia į kompiuterius ir ten ieško reikiamos informacijos ar reklamos. Tuo tarpu dienraščiai, savaitraščiai ar žurnalai, norėdami privilioti daugiau prenumeratorių, didina puslapių ir lankų skaičių. Vargu, ar tokiu būdu jie galės išlaikyti skaitytoją. Man regis, o ir mano kaimynas panašiai galvoja, kad išliks ir gyvens tie leidiniai, kurie sutelks dėmesį į turinio kokybę, į plačiąją visuomenę jaudinančias temas. Tuo tarpu šiandieninė spauda (su kai kuriomis išimtimis) verta „pigių" leidinių (turinio prasme) vardo: tiriamosios žurnalistikos juose - „nė kvapo", objektyvių analitinių straipsnių valstybingumo, ekonomikos, kultūros, švietimo ir kitais aktualiais mūsų valstybei, jos žmonėms klausimais reikia gerai paieškoti. Tačiau juose metai iš metų, diena iš dienos rasime beveik kaleidoskopiškai besikartojančią žudynių, trumpalaikių vedybų ir skyrybų, sekso, prostitucijos ir kitokią „juodąją" tematiką.  Neveltui prisiminiau savo kaimyną, anądien sutiktą prie pašto dėžutės. Pakalbintas apie laikraščių, žurnalų prenumeratą ateinantiems metams, jis vienareikšmiai pasakė: „Neturiu laiko skaitymams. Be to, nėra ir ką skaityti, o makulatūros per savaitę prisirenka tiek, kad nėra kur jos padėti". Štai kodėl periodiniai leidiniai pašto dėžutėse vietą vis labiau užleidžia vaistinių, prekybos, maitinimo įmonių ir kitai reklamai, kurios grūste prigrūstos pašto dėžutės, o netelpanti - mėtosi ant grindų. Ant kai kurių dėžučių parašyta - „Reklama nepageidaujama".

 Ir ne tik mano kaimynas taip mano, dažnas, pakalbintas apie spaudą, teigia, kad per didelė prabanga skaitymams, kai kasdien pasiutpolkę šokančioje visuomenėje taip trūksta laiko. Todėl žmogus vietoj spausdinto žodžio, vis labiau renkasi kompiuterį, kuris jam pateikia glaustą ir operatyvią informaciją.

   Nostalgija dėl vaivorykštinės spaudos

Rašydamas šiuos „pamąstymus" nostalgiškai prisiminiau ne tokius senus laikus, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patekėjus ilgai lauktai demokratijos saulei, spauda - laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba, ir kitos masinės informacijos priemonės - sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kurių leidinių tiražai išaugo iki šešiaženklių skaičių. Skaitytojas džiaugėsi galėdamas „panaršyti" leidinių įvairovėje. Atėjo laikas, kai atsivėrė plačios galimybės pasirinkti leidinį pagal savo skonį, pagal interesus. Prisimenu 1989-1990 metus, kai vieną pirmųjų ekologinių laikraščių - „Tėviškės gamtą" pradėjome leisti 25 tūkst. tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstydavo visą tiražą. Bet tai truko neilgai. Šio, kaip ir kitų leidinių, tiražai metai iš metų mažėjo.

Šiandien daugelis kultūrinių ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su tiražo užrašu ant pakuotės 2-2,5 ar net 1 tūkst. egzempliorių. Menksta ir „didžiųjų" dienraščių tiražai. Nemažai leidinių dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau paliko „vaivorykštinę spaudą ", kiti - neišvengiamai verčiami negaluoti ir pagaliau visai išnykti.

„Sergančios" spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje „Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje" (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) siekė nustatyti šviesios atminties žurnalistas, dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: „Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą, bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje."

Dr. Jonas Vėlyvis savo straipsnyje išskiria kelis svarbiausius žiniasklaidos trikdžius: tiesiogines grėsmes žurnalistams, valstybinį ar verslo spaudimą, teisinę ir finansinę aplinką.

Taigi, aplinka, kurioje turėtų tarpti laisvoji spauda, - nepavydėtina. Todėl jos išlikimas - miglotas.

Atgaiva - skaitytojų laiškai

Nežiūrint į esančius leidybos ir žurnalistinio darbo sunkumus, leidėjų optimizmą palaiko skaitytojai bei jų laiškai, kurių „Tėviškės gamta" gauna nemažai. Juose žmonės rašo apie aktualias aplinkosaugos problemas, informuoja apie daromą žalą gamtai, teikia pasiūlymus ir t.t. Redakcija stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į skaitytojų mintis, pageidavimus. Dažname „Tėviškės gamtos" numeryje laiškams skiriame specialų puslapį, pavadintą „Skaitytojų laiškai." Manau, kad kiekvienai redakcijai yra malonu gauti kuo daugiau laiškų. Jie kalba apie tai, kad leidinys yra skaitomas, pastoviai „maitinamas" žmonių iš vietos mintimis, dėmesiu, ar net kritinėmis pastabomis, kad leidinys yra „gyvas". Laiškai redakciją pasiekia iš įvairiausių šalies vietovių. Vieną nuoširdų laišką norėčiau pateikti skaitytojams. Jį atsiuntė Gražina Pitrenienė, gyvenanti Pakriaunio kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Laiško autorė rašo:

"Esu Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė" narė. Jūsų leidžiamą laikrašti pamačiau bibliotekoje...Patiko „Ekologiniai skaitymai," straipsniai apie etnokultūrą, paveldą. Esu Antanašės bendruomenės narė, rašau projektus, tad iš Jūsų laikraščio galima pasisemti kai kurių minčių, gal net idėjų naujiems kaimo projektėliams. Esu iš tų senųjų „mohikanų", kuriems knyga, laikraštis, žurnalas yra vertybė. Su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje tėvai užprenumeruodavo „Mūsų sodus", „Mūsų gamtą", „Tarybinę moterį", „Valstiečių laikraštį", rajoninį laikraštį ir net „Šluotą".

Laiško autorė pirmą kartą „susitiko" su „Tėviškės gamta" bibliotekos skaitykloje ir pamilo šį leidinį. Pagiriamąjį žodį reikia tarti bibliotekos vadovams, kurie rado lėšų ir pasirūpino, kad apie gamtą, jos apsaugą sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jie gamtojautos ugdymui teikia svarbą. Taip turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, gal tuomet ir su šiukšlėmis sėkmingiau susitvarkytume, ir lėšų sutaupytume.

Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems ne vien duona rūpi. Jie nori gyventi kultūringoje visuomenėje, švarioje ir skoningai sutvarkytoje aplinkoje. Mūsų, žurnalistų, pareiga padėti jiems, bet padėti jiems galėsime tik tuomet, kai ir mums, žurnalistams bei leidėjams padės valstybė, valdžia skirs didesnį dėmesį. Pastaruoju metu šito pasigendama iš įvairaus lygio valstybinių institucijų.

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.