2019 m. rugsejo 19 d., Ketvirtadienis

Radijas

*print*

Archyvas :: Vilniaus radiofonas nacistinės okupacijos metais (1941-1944)

2019-06-17
 
Dr. Arūnas Bubnys

Dr. Arūnas Bubnys

Dr. Arūnas Bubnys

1941 m. birželio 23 d. Vilniaus radiofoną perėmus Stasio Žakevičiaus vadovaujamam Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetui (toliau Vilniaus komitetas), radiofonas pradėjo transliuoti Vilniaus komiteto potvarkius, karinės valdžios įsakymus, skelbti dingusiųjų asmenų sąrašus[i]. Vilniaus komiteto 1941 m. birželio 29 d. nuarime Nr. 2 be kitų klausimų buvo užprotokoluota, kad reikalinga "pakartoti per radiją apie Vilniaus Komiteto veiklą, pažymint, kad laukiama vyriausybės atstovo"[ii]. Vilniaus komitetas Vilniaus mieste ir srityje ėmė atkurti lietuviškas valdžios įstaigas ir organizuoti jų darbą. Vilniaus komiteto aplinkraštyje Nr. 1 rašoma: "Vilniaus Miesto Komitetas, susidaręs iš prasidėjusio 1941.VI.23 sukilimo Vilniuje vadovų, Vilniaus lietuvių aktyvistų, Lietuvos kariuomenės atstovų, pasiėmė iniciatyvą sorganizuoti viešosios tvarkos ir saugumo patikrinimą Vilniaus Mieste, perimti visas centrines ir miesto įstaigas tautos turtui apsaugoti ir būtinų įstaigų bei įmonių veikimui užtikrinti, užmegzti ryšius su vokiečių kariuomenės dalinių Vilniuje vadovybe, tikslu teikti visokeriopą pagalbą drausmingai, galingai vokiečių kariuomenei. [...]"[iii].

Laikinai einančiu Vilniaus radijo stoties viršininku tapo J. Balčiauskas[iv]. Vilniaus komiteto 1941 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 6 Juozui Gandzinui buvo pavesta laikinai tvarkyti Vilniaus radiofono reikalus[v]. Vėliau Vilniaus radiofono direktoriumi tapo Jonas Stonys. Jau 1941 m. liepos mėn. Vilniaus radiofone dirbo vokiečių karinės valdžios atstovas[vi]. Joną Stonį radiofono direktoriaus pareigose 1941 m. lapkritį pakeitė Jonas Leonavičius, redaktoriais dirbo F. Neveravičius, J. Cicėnas, pranešėjais - K. Inčiūra, M. Daunytė, I. Oškinaitė, A. Petrutis[vii].

Pagal 1941 m. antros pusės Vilniaus radiofono administracijos etatų sąrašą, radiofone buvo 22 etatai, svarbiausios pareigybės buvo direktoriaus (mėnesinis atlyginimas 1100 rublių; rubliai vokiečių okupuotoje Lietuvoje cirkuliavo iki 1941 m. lapkričio mėn., past. A. B.)), direktoriaus pavaduotojo (900 rub.), sekretoriaus (500 rub.), vyr. buhalterio (600 rub.)[viii]. Radiofono direktorius J. Stonys savo rašte Vilniaus miesto komitetui 1941 m. vasarą išdėstė problemas, su kuriomis tuomet susidūrė jo vadovaujams radiofonas. Stambiausias tuometinis radiofono pajamų šaltinis - radijo abonentų mokestis buvo sušlubavęs. Reorganizavus Radijo abonentų inspekciją ir ją priskyrus prie Vilniaus telegrafo-telefono stoties, jos normalus veikimas bei nedidelės pajamų operacijos palengva pradėjo vystytis tik po 1-2 mėnesių. Be to, Vilniaus sritis, lyginant su kitais Lietuvos regionais, buvo mažiau radiofikuota, o dėl radijo aparatų atėmimo iš žydų ir lenkų, dar labiau sumažėjo radiofono pajamų šaltiniai. Vilniaus radiofonas susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Svarbią reikšmę Vilniaus radiofonui turėjo simfoninis orkestras, kuris tuo metu buvo vienintelis toks Lietuvoje. Jo išlaikymui taip pat trūko lėšų[ix]. Vilniaus simfoninį orkestrą tuomet sudarė styginių ir pučiamųjų grupės, mušamieji instrumentai, akompaniatorius ir dirigentai. Iš viso simfoniniame orkestre buvo 65 etatai, o jo mėnesinės algos biudžetas buvo 46.950 rublių[x]. 1941 m. vasarą Vilniaus radijo  transliacijų kasdieninė trukmė buvo 9 val. ir 35 minutės[xi].  Vilniaus radijo siųstuvas buvo įsikūręs Gedimino g. 22 (tuometinis adresas). Jam vadovavo vokietis G. Koderisch, personalo vadovu buvo H. Ellerbrock. 1942 m. gruodžio mėn. radijo siųstuve dirbo 27 vyrai ir 11 moterų. Savaitinė darbo trukmė buvo 54 valandos[xii]. 1944 m. gegužės 1 d. duomenimis, Vilniaus radijo siųstuve dirbo tik 27 darbuotojai, įstaigai vadovavo Bruno Blanck[xiii]. Dalis radijo darbuotojų buvo mobilizuoti kitiems darbams.   

Nors Kauno ir Vilniaus radiofonai Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo pradžioje atiteko lietuviškai administracijai, tačiau faktiškai neturėjo visiškos veikimo laisvės. Iš 1941 m. liepos 22 d. J. Stonio pasirašytos Vilniaus radiofono instrukcijos Nr. 1 matyti, kad radiofono vadovybės priimami sprendimai turėjo būti derinami su vokiečių karine valdžia. Joje buvo rašoma: „Visa muzikinė programa turi būti vizuota vokiečių karinės valdžios atstovų", instrukcijos pastaboje buvo priduriama: „Peržiūrint plokštelių kartoteką Komisija prašoma kviesti vokiečių karinės valdžios atstovą"[xiv]. Instrukcija taip pat numatė radiofono darbo tvarkos užtikrinimą. Ji skelbė, kad muzikos programa turėjo būti detalizuota: išvardijant autorius, kūrinių pavadinimus bei atlikėjus, kartu numatė ir radiofono inventoriaus sutvarkymą, bibliotekos bei plokštelių peržiūrėjimą, o netinkamus veikalus, natas bei plokšteles - atrinkti ir surašyti[xv]. 1941 m. liepos 23 d. vermachto karo lauko komendantūra Vilniuje Nr. 814 (Feldkommandantur 814) išleido nurodymus administracijai, kuriuose buvo aptariami ir radijo reikalai. Komendantūros rašte nurodyta, kad vietos gyventojams leidžiama klausytis 11 Vokietijos radijo stočių (tarp jų ir Klaipėdos (Memel)). Ne Vokietijos radijo stočių translacijų klausyti draudžiama ir baudžiama. Žydų turimi radijo aparatai turi būti paimti ir pristatyti į vokiečių karo lauko komendantūrą. Lenkų turimi radijo aparatai vietos valdžios privalomi konfiskuoti ir pagal sąrašus saugomi. Vėliau jie turėjo būti išduodami savininkams. Konfiskuotų radijo imtuvų skaičius privalomas pranešti vokiečių komendantūrai[xvi].   

1941 m. rugpjūčio mėn. Kauno ir Vilniaus radiofonų administracinė kontrolė galutinai perėjo vokiečių žinion. Kauno radiofonas iš karto buvo įjungtas į Vokietijos radijo tinklą, kurį valdė radijo bendrovė Reichs-Rundfunk G.m.b.H. Tuo tarpu Vilniaus radiofonas į ją įtrauktas buvo tik 1941 m. lapkričio mėn. Įvedus vokiečių civilinę okupacinę valdžią, svarbiausios pareigos atiteko vokiečiams. Radiofonų darbas pradėtas kontroliuoti įvairiais programiniais pertvarkymais, specialiais įsakais, įvesta radiofonų darbuotojų kontrolė. Naujoji radiofono vadovybė siekdama apsisaugoti nuo nacių režimui nepriimtinų asmenų, siekė išsiaiškinti darbuotojų tautybę. Tai buvo įmanoma padaryti gavus radijo darbuotojų gimimo metrikus, todėl priėmė nurodymą skelbiantį, kad „Visi radiofono tarnautojai ligi rugpjūčio mėn. 1 d. pristato radiofono sekretoriui savo gimimo metrikus arba jų patvirtintus nuorašus. Ligi rugpjūčio mėn. 15 d. pristato savo tėvų gimimo metrikus arba jų patvirtintus nuorašus"[xvii]. Kontrolė taip pat palietė ir kūrybinę veiklą. 1941 m. rugpjūčio mėn. 12 d. vokiečių leitenanto ir štafelfiurerio įsakas skelbė: „Visiems radiofono tarnautojams [...] reikia, darbui arba meninei veiklai už radiofono sienų, mano leidimo"[xviii].

Vokiečiams įsitvirtinus Lietuvoje, radijo programose atsirado vokiečiams skirtos laidos, pradėta skleisti vokiška kultūra, įvesta cenzūra. Iš radijo programų buvo išimtos, bet kokios transliacijos, kurios kirtosi su nacių interesais, pirmiausia, visos sovietinės okupacijos laikotarpio transliacijos. Algirdas Grigaravičius išskiria tris radijo cenzūros periodus: laikotarpį nuo nacių-sovietų karo pradžios iki radijo įtraukimą į Vokietijos radijo tinklą, išskiriant laisvesnį periodą iki Laikinosios vyriausybės likvidavimo 1941 m. rugpjūčio 5 d., ir liberalesnės veiklos varžymo laikotarpį iki 1943 m. pavasario, kai dėl mobilizacijos sužlugdymo radijo kontrolė dėl vietinių pareigūnų baimės pakliūti į frontą sugriežtėjo[xix]. Jūratė Petrikaitė yra atkreipusi dėmesį į tai, kad radijo skelbiamų žinių, informacinių pranešimų ir bet kokie kiti tekstai buvo verčiami į vokiečių kalbą, o kaip cenzūros įrodymą pateikia 1941 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto pirmininkui adresuotą laišką, kuriame rašoma: „Maloniai prašome siunčiant Vilniaus Radiofonui paskelbti įsakymų bei pertvarkymų tekstus, jei galima, pateikti ir jų vertimus į vokiečių kalbą, nes karinė Radiofono Vadovybė būtinai to reikalauja. Radiofono vertėjai dažnai tiek būna užimti karo pranešimų vertimo darbu, kad vidaus pranešimai tegali būti išversti su žymiu pavėlavimu"[xx]. Vokiečių cenzūra taip pat veikė ir muzikinių laidų sritį. Iš nurodymų, skirtų muzikos redakcijai, ryškėja, kad cenzūros mechanizmas uoliai tikrino ne tik transliuojamos muzikos turinį, bet ir jų autorių kilmę. Viename iš dokumentų raginama iš programos išimti dainą pavadinimu „Drüben am Wiesenrand hocken zwei Dohlen"("Anapus pievos dvi kuosos tupi"), o priežastis nurodoma tokia: „Teksto autorius - Hugo Zuckermann - yra žydas. Nors daina yra skirta kariams, tačiau žydiškas tekstas negali būti įtrauktas į „Dainų lobyną"[xxi]. Taip pat dokumentai atskleidžia, kad negalėjo būti transliuojama bet kokia amerikietiška produkcija[xxii], rusiškoje muzikoje išimtys taikytos tik rusų klasikai: palikti tik Čaikovskio baletai - „Gulbių ežeras", „Miegančioji gražuolė", „Spragtukas", ir operos -  „Eugenijus Oneginas", „Pikų dama" ir IV, V ir VI simfonijos, o taip pat ir Musorgskio opera „Borisas Godunovas" ir fortepijoninis ciklas „Parodos paveikslėliai", kurie, radijo intendanto Krieglerio teigimu, buvo sukurti iki 1918 m. ir su bolševizmu nieko bendra neturėjo[xxiii].

Iš 1941 m. liepos mėn. radijo programos matyti, kad vokiškos transliacijos užėmė didelę dalį laiko, jų buvo net septynios transliacijos per dieną, o tuo tarpu lietuviškų tik keturios. Pirmaisiais karo metais vokiečių kalba buvo transliuojamos žinios, žinios iš fronto, karo pranešimų papildymas, spaudos ir radijo politinė apžvalga, o iš lietuviškų programų paliktos tik žinios, transliuotos keturis kartus per dieną. Taip pat verta paminėti, kad pirmaisiais metais tautinės mažumos taip pat turėjo savo kalba skirtų transliacijų, tačiau jos buvo labai ribotos: joms buvo skirtos tik žinios - lenkų kalba trejos, o rusų kalba tik viena laida per dieną[xxiv]. Likusi transliacijų dalį užėmė muzikinė dalis, kurioje daugiausia buvo transliuota vokiečių arba austrų kompozitorių, o taip pat Vokietijos sąjungininkų arba protektorato kompozitorių muzika: klausytojai galėjo mėgautis Bacho, Haidno, Mocarto, Bethoveno, Listo, Debiusi atliekamais kūriniais[xxv]. 1941 m. liepos 28 d. į radijo programą buvo įtrauktos valandėlės ūkininkams lietuvių kalba[xxvi], kurios teikė patarimus apie javų sėjimą, gyvulių auginimą ir kitas ūkio aktualijas. Iš pažiūros nekaltos transliacijos apie ūkį, ypač naudingos buvo vokiečiams, kurie buvo suinteresuoti Lietuvos ūkio našumu ir jo panaudojimo saviems tikslams. Tai buvo daroma per įvairių rinkliavų surinkimą, apie kurių pristatymą ir konkrečių produktų kiekį buvo skelbiama per spaudą bei radiją.

Pagal jau aptartų transliacijų skaičių matyti, kad daugiausia transliacijų buvo skirta vokiečiams bei lietuviams, o lenkams bei rusams mažiausiai, tad nenuostabu, kad tai skatino lenkus ieškoti alternatyvių informacijos šaltinių. Vilniaus miesto ir apskrities pagalbinės policijos vado A. Iškausko 1941 m. liepos 24 d. ataskaitoje apie Vilniaus miesto ir apskrities gyventojų nuotaikas rašoma: „[...] lietuvių nuotaika buvo gera, mažai kuo skundžiasi, džiaugiasi, kad nusikratė bolševikų jungo, ir visi laukia, kad tik greičiau būtų sutriuškintas bolševizmas. Lenkų dauguma beveik viskuo nepatenkinti. Prisiklausę Londono raginimų padėti bolševikams kovoje su vokiečiais, tyčiomis kelia gyventojų tarpe nepasitenkinimą esama padėtimi. Žydai pastarųjų laikų įvykių prislėgti ir nerodo didesnio aktyvumo"[xxvii].

Įjungus Kauno ir Vilniaus radiofonus į Reicho radijo tinklą, radijas ne tik vykdė vietines transliacijas, bet ir retransliacijas iš Reicho radijo siųstuvų, kurioms buvo suteikta ypatinga svarba. Tai patvirtina 1942 m. balandžio 2 d. potvarkis, skelbiantis kad „Reicho programos nepaprastieji pranešimai turi pagrindinį pirmumą prieš visas vietines audicijas", kurios turėjo būti vykdomos taip: „Jeigu Reicho radijo programoje, kurią budintis technikas vietinės programos metu (ir budintis pranešėjas, tą programą siunčiant per mūsų siųstuvą) privalo visuomet klausyti, duodamas nepaprastas pranešimas ir tuo metu kaip tik transliuojama vietinė programa, - reikia tik pasigirdus pažįstamiems nepaprasto pranešimo fanfarų garsams, tučtuojau išjungti savąją programą ir įjungti Reicho programą. [...] Nepaprasti pranešimai perimami ištisai, t. y. su pabaigiamąja daina, su pakartojimu ir visu kitu ceremonialu. Pranešėjas jokiu atveju negali, prieš šio ceremonialo pabaigą, nepaprasto pranešimo išjungti - kaip tai yra buvę atsitiktinumų, - ir toliau perduoti vietinę audiciją", o potvarkio pabaigoje nurodoma: „Pranešėjai ir technikai privalo kreipti dėmesį, kad muzikinės audicijos nebūtų staigiai nutraukiamos, bet palengva įjungiamos. Išlavintai klausai staigus muzikos kūrinio nutraukimas yra lyg smūgis į veidą"[xxviii].

Prasidėjus retransliacijoms iš Vokietijos radijo stočių, ženkliai padidėjo ir transliuojamų laidų vokiečių kalba skaičius. Lyginant su 1941 m. liepos mėn., 1942 m. birželio mėn. programoje vokiškų transliacijų skaičius išaugo iki vienuolikos transliacijų per dieną (nuo septynių 1941 m.), taip, kartu su retransliuojamais koncertais, sudarydamos net šešiolika. Vokiečiams buvo skiriamos šios transliacijos: „Vokiečių kariams", „Žinios vokiečių kalba", „Kariuomenės vadovybės pranešimai", „Karo komunikatų aiškinimas vokiečių kalba", „Politinė spaudos ir radijo apžvalga vokiečių kalba", paskaita „Mūsų kariuomenė", „Mūsų lobynas". Programoje taip pat matomas žymus lietuviškų transliacijų pagausėjimas iki aštuonių (nuo keturių 1941 m.), o įskaitant koncertus - keturiolika. Lietuviams buvo skirtos: „Valandėlė ūkininkams", „Šeimininkėms", „Pasaulio aidas", „Sporto žinios", „Tėvynės garsai", „Valanda jaunimui", „Vilniaus žinios", „Fizinis auklėjimas", „Literatūrinė valandėlė", taip pat mankšta bei įvairūs reportažai[xxix]. Nuo 1942 m. birželio 22 d., pradėtos transliuoti valandėles lietuvių savisaugos daliniams, kuriose buvo duodami reportažai apie karių gyvenimą ir padėtį Rytų fronte[xxx]. Žinoma, tai buvo daroma tautinėms mažumoms skirtų transliacijų sąskaita: nebeliko iki tol transliuotų žinių lenkų bei rusų kalbomis. 1943 m. radijo programoje ryškių pasikeitimų nėra, transliuotos beveik tos pačios laidos, kurios transliuotos ir 1942 m.: žinios, pranešimai iš fronto, kariuomenės vadovybės diktavimai, laidos skirtos ūkininkams, jaunimui, mankšta, įvairūs koncertai[xxxi]. 1944 m. karo frontui traukiantis į Vakarus ir siekiant mobilizuoti visuomenę, vokiečiai į Vilniaus radijo programą įtraukė žinias rusų bei baltarusių kalbomis[xxxii], kurios buvo transliuojamos po vieną kartą į dieną, septynis kartus per savaitę. Tų pačių metų birželio 21 d., trečiųjų Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo metinių proga, buvo transliuotas reportažas pavadinimu „Nuo išvaduotojų įžygiavimo iki Stalino saulės parvežimo", kuriame visuomenei buvo pateiktos lietuvių komunistinių veikėjų kalbų ištraukos[xxxiii].

Su radijo transliacijomis pradėjo plisti ir vokiškosios propagandos dozės, kurios, visų pirma, buvo nutaikytos į vietos gyventojus. Tai matyti 1941 m. liepos 4 d. Vilniuje leisto „Naujosios Lietuvos" numeryje, kuriame buvo išspausdinta ūkininkams skirta Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų ministro Balio Vitkaus kalba, pasakyta per radiją, kurioje išreikšta neapykanta žydams bei bolševikams, išreikšta padėka Vokietijai už Lietuvos išvadavimą bei raginama Lietuvos žmones uoliai dirbti[xxxiv]. Antibolševikinės, antisemitinės ir antisąjunginės (nukreiptos prieš Antihitlerinę koaliciją) tendencijos ryškiai atsispindėjo transliuotų žinių tekstuose[xxxv]. Be to, nuolat pateikiant priešo karinius nuostolius ir nuslepiant bei mažinant savuosius, buvo kuriamas galingos Vokietijos valstybės įvaizdis, turėjęs paveikti visuomenės nuomonę, siekiant paversti ją ištikimais režimo šalininkais[xxxvi].

Kiek iš viso radijo transliacijų 1941 - 1944 m. įvykdė Vilniaus ir Kauno radiofonai nėra žinoma. 1944 m. dienraščio „Naujoji Lietuva" numeryje buvo išspausdinta žinutė, kurioje rašoma, kad per Kauno radiofoną buvo transliuota 198 lietuvių rašytojų bei poetų kūrybos pusvalandžiai, 170 lietuvių kompozitorių kūrybos transliacijų, 400 pusvalandžių skirtų ūkininkams[xxxvii].

Iš minėtos statistikos matyti, kad, radijas be vokiškojo politinės informacijos srauto, aktyviai propagavo lietuviškąją kultūrą, kuri pasitarnavo, kaip atsvara vokiškajai kultūrai, buvo stengiamasi išsaugoti ir stiprinti lietuviškąją tapatybę. 1941 - 1944 m. radijo transliacijos pasižymėjo muzikinių bei kultūrinių laidų gausa. Vilniaus ir Kauno radiofonai nuolat transliavo orkestrų, chorų, ansamblių atliekamus kūrinius. Per radiją buvo galima išgirsti Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Miko Petrausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Šimkaus, Viktoro Kuprevičiaus, Vlado Jakubėno, Juozo Gruodžio, Jeronimo Kačinsko, Aleksandro Kačanausko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Taip pat per radiją buvo leidžiama muzika iš plokštelių, kuriose skambėdavo operų ir operečių ištraukos, Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino įdainavimai, šokių ir pramoginė muzika[xxxviii]. Be koncertų taip pat buvo transliuojami ir muzikiniai vaizdeliai, muzikiniai divertismentai, poezijos ir muzikos montažai, linksmavakariai kariams, muzikiniai šiupiniai.

Literatūrinėse laidose buvo skaitoma lietuvių poetų kūryba, pažymimos įvairios literatūrinės sukaktys. Minint Vinco Krėvės 60-metį, 1942 m., per radiją transliuotas „Šarūnas", Balio Sruogos drama „Apyaušrio dalia", Kazio Binkio atminimui radiofonizuotas „Atžalynas". Laidose „Poetas (rašytojas) prie mikrofono" bei literatūrinėse valandėlėse savo kūrybą skaitė Vincas Mykolaitis - Putinas, Balys Sruoga, Adomas Lastas, Petras Vaičiūnas, Antanas Miškinis, Fabijonas Neveravičius, Kazys Inčiūra, Jeronimas Cicėnas, Vytautas Sirijos Gira, Henrikas Nagys, Eugenijus Matuzevičius, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Ona Miciūtė, taip pat buvo skaitomos lietuvių rašytojų klasikų Antano Baranausko, Maironio, Šatrijos Raganos, Žemaitės, Jono Biliūno kūrinių ištraukos[xxxix]. Greta literatūrinių laidų buvo transliuojamos radijo paskaitos, kuriose kalbėta literatūrinėmis, istorinėmis, muzikinėmis temomis. Iš jų verta paminėti Mikalojaus Vorbjovo „Vilniaus meno kultūra", Jono Puzino „Lietuvos proistorė", Zenono Slaviūno „Apie lietuvių dainas ir muzikos instrumentus", Jono Balio „Iš tautosakos", 1944 m., minint 1794 m. sukilimo metines, transliuotos ir Adolfo Šapokos paskaitos[xl].

Pasikeitusi Vilniaus radiofono vadovybė 1941 m. rugpjūčio mėn. 13 d. surengė konkursą pranešėjo vietai užimti. Kandidatams buvo kelti gana griežti reikalavimai. Jie turėjo atitikti mokslo cenzą, kuris reikalavo ne mažesnio nei gimnazijos baigimo, reikalauta tobulo lietuvių kalbos mokėjimo bei bent vienos Vakarų Europos kalbos, pirmenybė teikta vokiečių kalbos mokėjimui, tarsena turėjo būti aiški, gera ir taisyklinga, balsas - neaukštas, malonaus tembro, taip pat pageidauta, kad kandidatas būtų baigęs arba lankantis dramos studijas[xli].

Įvykus persilaužime Antrojo pasaulinio karo fronte ir vokiečių kariuomenei pradėjus trauktis iš Sovietų Sąjungos, sugriežtėjo ir vidinė radijo kontrolė. 1943 m. sausio mėn. 27 d. buvo išleistas SS - Sargybos skyriaus nutarimas skelbiantis, kad „Nuo šios dienos, kasdien, darbui pasibaigus, gaidų ir plokštelių kambario raktas turi būti perduotas SS - Sargybai saugoti, kuri tą raktą išduoda tik sekančios dienos rytą tos patalpos valytojui. Labai ypatingais ir skubiais atvejais (pav., gaidų plokštelių programai sudaryti) sargybai yra leidžiama išduoti šį raktą ir mūsų įstaigos muzikos referentams.

Tais atvejais, kai raktas buvo paimtas, reikia rytojaus dieną iš pat ryto man apie tai raštu pranešti priežastį buvusio reikalo įeiti į patalpą"[xlii].

Greta vidinės radijo darbuotojų kontrolės egzistavo ir išorinė, taikyta radijo klausytojams. Nacių Vokietijai, norint efektyviai ir greitai manipuliuoti visuomene, reikėjo užsitikrinti informacijos monopolį. Pirmas žingsnis buvo žengtas pradėjus iš vietos gyventojų surinkinėti radijo imtuvus, kurie turėjo būti pristatyti vokiečių komendantūroms arba vietinei policijai, o už jų nepristatymą grėsė įvairios piniginės baudos bei įkalinimas[xliii]. Radijo imtuvais vietos gyventojai sugebėdavo pagauti užsienio radijo stočių skleidžiamas bangas ir išgirsti objektyvią informaciją apie padėtį frontuose bei pasaulio naujienas, o tai kėlė didelį pavojų nacių vykdytai informacijos blokadai ir nacistinės propagandos efektyvumui.

Dėl šios priežasties 1942 m. sausio 13 d. buvo priimtas Reicho komisaro Rytų kraštui „Potvarkis dėl nepaprastų radijo priemonių", skelbiantis, kad „Sąmoningai klausyti užsienio radijo siųstuvus draudžiama. Nusižengimai bus baudžiami sunkiųjų darbų kalėjimu. Lengvesniais atsitikimais gali būti baudžiama paprastu kalėjimu. Panaudoti priimtuvai bus sukonfiskuoti. Sukonfiskavimas gali būti atliktas ir tada, jei imtuvas priklauso trečiam asmeniui.

Kas tyčia skleidžia užsienio siųstuvų žinias, skirtas sudaryti pavojų vokiečių tautos atsparumui arba viešajai rimčiai, saugumui ir tvarkai Rytų krašte, bus baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu. Ypač sunkiais atsitikimais gali būti baudžiama mirties bausme"[xliv]. Šį potvarkį papildė leidžiamų klausytis radijo siųstuvų sąrašas. Į jį įėjo šios Vokietijos ir jos protektorato radijo stotys: Deutschlandsender, Luxemburg, Weichsel, Bremen, Breslau, Danzig I, Danzig II, Donau, Dresden, Berlin, Freiburg, Graz, Hamburg, Kattowitz, Kaiserslautern, Klagenfurtas, Koeln, Koenigsberg, Leipzig, Alpen, Boehman, Baranovičiai, Belgradas, Bergen I, Bergen II, Bordeux, Bruenn, Briuselis I, Briuselis II, Briuselis III, Calais, Tartu, Drontheim, Finnmark, Frederikstadt, Kuldika, Linz, Litzmannstadt, Memel, München, Posen, Saarbruecken, Strassburg, Stuttgart, Wien, Nordeutsche Gleichwelle, Ostdeutsche Gleichwelle, Ostmaerkische Gleichwelle, Schlesische Gleischwelle, Suedeutsche Gleichwelle, Westdeutsche Gleichwelle, Bodö, Friesland, Kaunas, Minskas, Oslo, Paris, Tromsö, Talinas, Hamar, Hilversum I, Hilversum II, Krokuva, Kristiansand, Lemberg, Liepojus, Lille, Madona, Maerisch - Ostrau, Namsos, Notodden, Porsgrunn, Praha, Rennes, Ryga, Rjukan, Smolenskas, Stavangeris, Türi, Vigra, Varšuva, Vilnius, o sąrašo prieambulėje pridurta: „Į šį sąrašą neįrašytų radijo siųstuvų, kaip iki šiol, klausytis draudžiama"[xlv].

Vis dėlto nemažai Lietuvos gyventojų nebuvo linkę vykdyti nacistinės valdžios nurodymus ir paisyti jos draudimų. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje pranešime buvo skundžiamasi, kad Lietuvos gyventojai klausosi Maskvos radijo rusų ir lietuvių kalbomis bei Londono radijo lenkų kalba, o išgirstas žinias platina kitiems žmonėms. Policija dažnai pastebi, jog klausantieji priešiškų balsų nesupranta savo nusikalstamos veiklos, "tarnaujančios bolševizmo propagandai"[xlvi].

Ostlando reicho komisaras H. Lohse 1942 m. rugsėjo 13 d. potvarkiu visiems Ostlando (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Vakarų Baltarusijos) gyventojams uždraudė klausytis užsienio radijos stočių ir slaptų krašto vidaus siųstuvų. Nusižengusiems grėsė sunkiųjų darbų kalėjimas ir radijo imtuvų konfiskavimas, o asmenims, sąmoningai platinusiems uždraustų radijo stočių žinias, - sunkiųjų darbų kalėjimas arba mirties bausmė[xlvii]. Nėra tiksliai žinoma, kiek Lietuvos žmonių nukentėjo dėl nacių draudžiamų radijo stočių klausymo ir žinių platinimo. Pavyzdžiui, 1943 m. vasario mėnesį už draudžiamų radijo stočių klausymą ir gandų platinimą Lietuvoje buvo suimta 33 asmenys, padaryta 11 kratų, 13 asmenų paleista į laisvę, o 9 uždaryti į koncentracijos stovyklas[xlviii]. 1943 m. kovo mėn. dėl tų pačių "nusikaltimų" buvo suimti 46 asmenys, 14 uždaryti į koncentracijos stovyklas ir 1 sušaudytas[xlix].

 

 


 


[i]  Lietuvių enciklopedija, XXIV t., Boston, 1961, p. 361.

[ii] Vrublevskių bibliotekos Rankrasčių skyrius (toliau VB RS), F 165, b. 899, l. 1v.

[iii] VB RS, F 165, b. 1042, l. 1.

[iv] VB RS, F 165, b. 998, l. 1.

[v] Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto 1941 06 29 d. įsakymas Nr. 6, VB RS F 165, b. 870, l. 4.

[vi] VB RS, F 255, b. 572, l. 14.

[vii] Lietuvių enciklopedija, t. XXIV, Boston, 1961, p. 361.

[viii] Vilniaus radiofono administracijos etatai, VB RS, F 255, b. 571, l. 8r.

[ix] Vilniaus radiofono direktoriaus raštas (1941 m. vasara) Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetui, VB RS, F 255, b. 571, l. 5r.

[x] Vilniaus radiofono simfoninio orkestro sudėtis ir atlyginimai, VB RS, F 255, b. 571, l. 12r.

[xi] Ibid., l. 6 r.

[xii] Įmonės anketa, 1943 07 14 d., LCVA, f. R-626, ap. 3, b. 127, l. 1-1 a. p.

[xiii] Įmonės anketa, 1944 05 01 d., LCVA, f. R-626, ap. 3, b. 127, l. 33.

[xiv] LCVA, f. R-636, ap. 1, b. 146, l. 1 - 2.

[xv] Ibid, l. 1 - 2.

[xvi] Karo lauko komendantūros Nr. 814 Vilniuje 1941 07 23 d. nurodymai, VB RS, F 165, b. 910, l. 19r.

[xvii] LCVA, f. 964, ap. 1, b. 410, l. 5.

[xviii] Ibid., l. 7.

[xix] A. Grigaravičius, „Vilniaus radiofonas 1941 - 1944 metais", Krantai, 1999, Nr. 3, p. 37.

[xx] J. Petrikaitė, „Vilniaus radiofono šviečiamasis darbas vokiečių okupacijos metais", Meno procesas: tarp konstruktyvaus mąstymo, emocijų ir įkvėpimo, Vilnius, 2011, p. 126.

[xxi] LCVA, f. R-636, ap. 1, b. 24, l. 2.

[xxii] Ibid., l. 6.

[xxiii] Ibid., l. 10.

[xxiv] VU Istorijos fakulteto studento Dominyko Gudonio bakalauro darbas „Radijas ir kinas nacių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais", Vilnius, 2015, l. 8.

[xxv] LCVA, f. R-636, ap. 1, b. 54, l. 42 - 45.

[xxvi] Naujoji Lietuva, 1941, Nr. 26, p. 4.

[xxvii] LCVA, f. R-689, ap. 4, b. 916, l. 37.

[xxviii] Cit. iš J. Petrikaitė, "Vilniaus radiofono kultūrinės laidos (1941 - 1944)", Vilniaus kultūrinis gyvenimas: tautų polilogas 1900 - 1945, p. 249.

[xxix] LCVA, f. R-636, b. 57, l. 3 - 16.

[xxx] Naujoji Lietuva, 1942, Nr. 152 (308), p. 4.

[xxxi] LCVA, f. R-636, b. 85, l. 48 - 54.

[xxxii] LCVA, f. R-636, b. 57, l. 17 - 23.

[xxxiii] Ateitis, 1944, Nr. 142 (445), p. 6.

[xxxiv] Naujoji Lietuva, 1941, Nr. 6, p. 1.

[xxxv] LCVA, f. 964, ap. 2, b. 1240.

[xxxvi] VU Istorijos fakulteto studento Dominyko Gudonio bakalauro darbas „Radijas ir kinas nacių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais",  l. 11.

[xxxvii] Naujoji Lietuva, 1944, Nr. 82 (853), p. 2.

[xxxviii] J. Petrikaitė, „Vilniaus radiofono kultūrinės laidos (1941 - 1944)", Vilniaus kultūrinis gyvenimas: tautų polilogas 1900 - 1945, p. 251.

[xxxix] Ibid., p. 252.

[xl] J. Petrikaitė, „Vilniaus radiofono šviečiamasis darbas vokiečių okupacijos metais", Meno procesas: tarp konstruktyvaus mąstymo, emocijų ir įkvėpimo, p. 128 - 129.

[xli] Naujoji Lietuva, 1941, Nr. 35, p. 5.

[xlii] LCVA, f. R-636, ap. 1, b. 24, l. 9.

[xliii] J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941 - 1944 m.), Vilnius, 1969, p. 233.

[xliv] Naujoji Lietuva, 1942, Nr. 22 (178), p. 4.

[xlv] Naujoji Lietuva, 1942, Nr. 23 (179), p. 4.

[xlvi] LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 8, l. 8.

[xlvii] J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941 - 1944 m.), p. 233.

[xlviii] Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvai 1943 m. vasario mėn. ataskaita, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 61, l. 18.

[xlix] Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvai 1943 m. kovo mėn. ataskaita, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 61, l. 69.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-17 12:06
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media