Radijas

Tame susirinkime buvome tik dvi moterys, tad pakviečiau žurnalistę Jolantą Šarpnickienę važiuoti. Ji paskambino savo vyrui Pranui Šarpnickui ir mes, trise, apie 19 val. jau buvome Sitkūnų radijo stotyje. Čia sutikome budėjusį tuometinį radijo korespondentą Juozą Kundrotą, kuris savo kolegei iš radijo Jolantai Šarpnickienei perdavė tekstą, kurį reikėtų perskaityti į eterį, jei nutiltų Lietuvos radijas Vilniuje. Tekstas buvo lietuvių kalba.

Buvo tylu, ramu. Visi trys (J. Šarpnickienė, Dz. Varžgaliene P. Šarpnickis) apėjome radijo stotį. Aplinka buvo nuostabi: net sausio mėnesį džiugino žaluma, kiemo viduryje - fontanas. Įėjus į vidų nustebino - didelis, gražus šviestuvas. Salėje, ant parketo užkloto raudonu kilimu, dūzgė aparatūra. Tuometinis radijo stoties vyriausiasis inžinierius Petras Leškevičius pasakojo, kad stotis pastatyta Smetonos laikais ir transliuoja viduriniųjų bangų siustuvais Lietuvos radijo pirmąją ir antrąją programas. O jų siunčiamas trumpųjų bangų signalas, pasak inžinieriaus, itin galingas. Trumpųjų bangų siųstuvai - vokiški, po karo čia atvežti kaip trofėjiniai, vėliau buvo nuolatos stiprinami, kad iš čia galėtų skleisti pasauliui Maskvos propagandą. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, rusai liepė tuos siųstuvus išmontuoti. Sitkūnų inžinieriai iš pradžių juos klusniai išmontavo, o po to, vėl slapta sumontavo, laukdami galimų netikėtumų.

Nedideliame kambarėlyje, esančiame salės gale, J.Šarpnickienė redagavo jai duotą tekstą. P. Šarpnickis išėjo į lauką, kur su atėjusiais sitkūniečiais tarėsi, kaip geriau statyti barikadas. Po salę vaikštinejo P. Leškevičius ir apžiūrinėjo aparatūrą. Apie pusę vienuoliktos vakaro atvažiavo iš LRT Kauno redakcijos Raimundas Yla ir įsirašė mūsų interviu. Išeidamas paklausė, ar nebijom.

Po kiek laiko J. Šarpnickienė parodė šaukinį anglų kalba. Kadangi mokykloje ji mokėsi vokiečių kalbos, negalėjo angliškai perskaityti. Peržiūrėjusi tekstą atsakiau, kad galėčiau perskaityti. Tekstas nebuvo sudėtingas: SOS. Radio of Lithuania... J. Šarpnickienė išsivertė šį šaukinį į vokiečių.

Vidurnaktis. Sitkūnų radijo stotyje buvo tylu ir ramu. Salėje buvo toks pilkos spalvos pultas. Bevaikštant po salę iš pulto pasigirdo Lietuvos radijo diktorės Bernadetos Lukošiūtės nervingas pasakojimas, kad tankai nuo televizijos bokšto Karoliniškėse, jau prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato Konarskio gatvėje. Po to išgirdome: ... daužo į duris ir veržiasi į studiją... Po paskutinių jos žodžių: mes išeinam... priėjo P. Leškevičius ir nuvedė mus į avarinę studiją, kur iš karto perskaitėme jau paruoštus radijo šaukinius vokiškai ir angliškai. Aš labai gerai pamenu P. Leškevičiaus frazę, pasasakytą mums beeinant į studijos pultą - jus girdės nuo Lenkijos iki Amerikos.

Pasirodo po 1990 m. Kovo 11-osios Sitkūnų radijo transliacijos stotyje buvo įrengta maža avarinė studija ir pultas ypatingiems atvejams. Iš čia buvo galima skelbti informaciją ir siųsti svarbius pranešimus.

Beje, per pučą 1991m. rugpiūčio mėnesį tai darė pats Petras Leškevičius. Jis sėdėjo studijos pulte ir leido paruoštą garso juostą įvairiomis kalbomis. Tada į Sitkūnus kariuomenė atėjo pirmiausia - ilgai nesusigaudė. Prasisuko visa juosta su įrašu ir žinia buvo ištransliuota į eterį. Tik, kai įrašą atsukinėjo vėl į pradžią, kariai suprato, kas vyksta, puolė ir nutraukė laidus.

J. Šarpnickienė liko studijoje, kur daugybę kartų skaitė šaukinį, pranešdama Lietuvai, Europai ir pasauliui, kad Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos.

Taip pat kvietė žmones rinktis prie Sitkūnų radijo centro, ginti radijo siųstuvų, kad neliktume be jokio ryšio su pasauliu.

Tuo metu aš nuėjau į stoties valdymo pultą, kur buvo telefonas. Kadangi buvau LRT darbuotoja, turėjau Lietuvos radijo ir televizijos informacinę darbuotojų ir redakcijų telefonų knygelę.

Pirmiausia paskambinau į muzikos ir informacijos redakcijas. Tyla. Prisiminiau, kad prie Aukščiausios Tarybos yra kilnojamoji televizijos stotis (KTS), kuri jau kelintą dieną transliavo viską, kas vyko Aukščiausios Tarybos pastate. Paskambinau į KTS. Atsiliepė vyriškas balsas ir pataisė, kad nebėra Radio of Lithuania, yra tik Radio of Kaunas.

Aš informavau, kad galima paskambinti mums tokiu numeriu ir mes perduotume informaciją Lietuvai ir pasauliui iš Sitkūnų radijo stoties. Vėliau išsiaiškinau, kad tas vyriškas balsas buvo žurnalisto Lino Balsio, tuo metu dirbusio KTS-e.

Nubėgau į studijos pultą ir mes (J. Šarpnickienė ir Dz. Varžgalienė) vėl perskaitėme šaukinius vokiškai ir angliškai su Radio of Kaunas.

Sitkūnų radijo stotis įjungė galingą sireną informuodama žmones apie kilusį pavojų.

J. Šarpnickienė studijos pulte šalia šaukinio kvietė rinktis ne tik žmones prie Sitkūnų, bet ir vertėjus, kurie padėtų transliuojamą informaciją išversti į kitas kalbas.

Mes žinojome, kad siųstuvai neša informaciją ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Aš sėdėjau prie stoties pulto telefono ir laukiau informacijos iš Vilniaus. Iš pradžių telefonas tylėjo.

Suskambo ir kitame jos gale moteriškas balsas perdavė, kad užimta ir televizija. Nunešus pirmąsias informacijas J.Šarpnickienei pamačiau laikraščio Kauno diena žurnalistę Žilvinę Petrauskaitę, kuri pirmoji atvyko į studijos pultą ir jau vertė tekstą į rusų kalbą.

Žmonių salėje jau buvo prisirinkę nemažai.

Tik vėliau supratau, kad tas moteriškas balsas, nuo pirmų Lietuvos radijo ir televizijos okupacijos akimirkų perdavinėjęs žinias iš Vilniaus į Sitkūnus buvo žurnalistės Dalios Kutraitės.

Nešdama sekančias informacijas šalia J. Šarpnickienės ir Ž. Petrauskaitės pamačiau pagyvenusį vyrą. Tai buvo Smetonos laikų vokiečių kalbos mokytojas, dar dirbęs vienoje Vilijampolės mokykloje, kurio pavardės nežinau. Jis vertė informaciją į vokiečių kalbą.

Dar vėliau atsirado jaunas vaikinukas, kuris vertė į anglų ir lenkų kalbas.

Ir toliau gaudama žinias telefonu iš D. Kutraitės, jas kruopščiai užrašydavau ir nešdavau J. Šarpnickienei į studiją, kad paskelbtų.

Tą naktį Sitkūnų radijo stotyje susirinko labai daug žmonių, tad nešant informaciją, reikėjo prasibrauti pro juos. Susirinkusieji buvo labai malonūs. Jie saugojo studiją, kad nepapultų koks diversantas. Taip pat tą naktį iš televizijos Kauno redakcijos skambindavo žurnalistas Vytautas Andrejaitis, kuriam irgi perduodavau informaciją, gautą iš D. Kutraitės.

Sitkūnų radijo stotyje J. Šarpnickienei informaciją teikė dar kažkas. Telefonu mane perspėjo, kad iš mūsų eina dezinformacija. Apie tai informavau J. Šarpnickienę ir paprašiau, kad platintume tik tą informaciją, kurią gauname tiesiai iš D. Kutraitės.

Giliau į naktį pasipylė toks didelis žinių srautas, kad kartais informaciją į eterį jau tekdavo skaityti ir man.

Labiausiai susijaudinome skaitydamos žuvusiųjų sąrašą. Buvo neteisingai nurodyta Loretos Asanavičiūtės gimimo data. Vietoje 1967 m. buvo nurodyti 1976 m. Tais metais gimė ir mano duktė. Pajutau neapsakomą motinos skausmą... Po to šią datą ištaisėme.

Tą naktį Sitkūnų radijo stoties pulte, kur palaikiau telefonu ryšį su Vilniumi, susirinko šios stoties darbuotojai. P. Šarpnickis su stoties techniniais darbuotuojais organizavo, kad stotyje nebūtų daug žmonių. Mat kilo pavojus, kad netyčia ši žmonių masė gali išjungti siųstuvus.

Keistokas įvykis atsitiko apie penktą valandą ryto. Į Sitkūnų radijo stoties pultą atėjo trys vyrukai. Prisistatė kaip Kauno Sąjūdžio grupės atstovai ir liepė man (Dzintrai Varžgalienei) pasitraukti nuo telefono. Aš atsakiau, kad Lietuvos televizija užimta, o aš atstovauju jai ir kol būsiu reikalinga, aš liksiu čia. Sitkūnų radijo stoties darbuotojai buvę pulte ėmė ploti.

Panašus atvejis buvo ir studijoje, kur dirbo J. Šarpnickienė su vertėjais. Staiga ten pasirodęs aukštas vyras, liepė visiems užsidėti dujokaukes. Matyt, norėjo tokiu būdu užtildyti.

Žinau, kad tą lemtingą naktį ne tik Sitkūnuose, bet ir kitose vietose buvo asmenų, kurie pasirodė tik ryte, bet dabar vaidina Sausio 13-osios nakties didvyrius.

Dramatiškiausia buvo tai, kas įvyko prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato ir Vilniaus televizijos bokšto, kur tą naktį žuvo 13 nekaltų mūsų laisvės gynėjų. Keturioliktajam, apie kurį mažai kas ir žino, Juozui Vaidotui neatlaikė širdelė saugojant Sitkūnų radijo stotį.

Apie 700 sužeistų. 52 peršauti. Nepamirštama, kai Aukščiausiąją Tarybą saugoję žmonės tyliai giedojo Marija, Marija, o aplink juos suko vikšrus tankai ir laukė įsakymo, kaip pulti tuometinį Seimą.

Aukščiausios Tarybos kieme stovėjo televizijos kilnojamoji stotis, iš kurios visą naktį buvo gaunama informacija ir perdavinėjama į Sitkūnų radijo stotį. O iš jos - visai Lietuvai ir pasauliui.

Mes, žurnalistai, Linas Balsys, Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Dzintra Varžgalienė, Jolanta Šarpnickienė atlikome savo darbą, padedant savanoriams vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, rusų kalbų vertėjams, kurių daugelio net pavardžių nespėjome susižinoti.

Tikri šios nakties didvyriai yra Sitkūnų radijo stoties darbuotojai ir jos tuometinis vyriausiasis inžinierius Petras Leškevičius, sumaniai išsaugojęs nuo sovietų galingus trumpųjų bangų siųstuvus. Radijo stoties viršininkas Lionginas Uknevičius, surinkęs žmones, kad šie informuotų apie Tėvynei gręsiantį pavojų ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį.

Sitkūnų radijo stoties signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją. Latviją, Estiją, Švediją, Suomiją, o po to palydovinis ryšys perdavė žinias ir tolimesnėms šalims.

Įvykdę visą Lietuvos radijo ir televizijos užėmimo planą KGB grupės Alfa kariai bergždžiai daužė Vilniuje Lietuvos radijo aparatūrą, rėkdami ir keikdamiesi, nesuprasdami, iš kur kalba moteriškas balsas- otkuda etot golos. O tas balsas (golos) buvo žurnalistės Jolantos Šarpnickienės iš Sitkūnų radijo stoties.

Jau tą pačią Sausio 13-osios naktį iš daugelio kitų valstybių radijo stočių užgirdome patvirtinimą, kad pasaulis jau sužinojo, kas vyksta Lietuvoje.

Kritiniu Lietuvos Valstybei momentu Sitkūnų radijo stotis iš karto perėmė užgrobto Lietuvos radijo vaidmenį ir garbingai tęsė darbą, informuodama pasaulį apie tragiškus įvykius Vilniuje. Radijo transliacija iš Sitkūnų prasidėjo po 40 sekundžių nutilus Bernadetos Lukošiūtės balsui iš Vilniaus radijo studijos.

Netrukus užtildžius E. Bučelytę Vilniuje pradėjo dirbti ir televizija iš Kauno studijos, kurią galėjo matyti tik Kauno ir 50 km spinduliu aplink gyvenantys žmonės ir kurią retransliavo Juragių televizijos stotis.

Sitkūnų radijo stotis vienintelė tą naktį turėjo tikrą informaciją apie įvykius prie Aukščiausios Tarybos, kurią pastoviai iš Vilniaus telefonu teikė žurnalistė D. Kutraitė.

Sitkūnų radijo stotis, vadovaujama tuometinio vyr. inžinieriaus P. Leškevičiaus, optimizavo siųstuvų galingumą, ko dėka Lietuvos balsas buvo girdimas ne tik visoje Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Šiais savo prisiminimais noriu patikslinti, ar teisingiau, atstatyti istorinį teisingumą apie tą lemtingą mūsų Valstybei naktį. Norisi priminti ir pagerbti tuos savo kolegas ir inžinierius, kurie savo atsakingu darbu nusipelnė didelės pagarbos, bet nei tada, nei dabar nesiskelbė didvyriais, o tiesiog darė tai, ką tuo metu reikėjo daryti.

Jų indėlis į mūsų nepriklausomybę yra labai svarus. Sitkūnų radijo stotis buvo pirmoji pranešusi pasauliui apie tragiškus sausio 13-osios įvykius.

Kažin kaip būtų baigęsi tos nakties įvykiai ir kokioje Lietuvoje dabar gyventume, jei apie siaubingus okupantų veiksmus pasaulis būtų sužinojęs neiškart, o pavėluotai, kai užgrobikai jau būtų įvykdę savo planus iki galo?

 

DAUGIAU INFORMACIJOS:

Dzintra Varžgalienė - ilgametė muzikinių laidų autorė, dirbusi LRT nuo 1977 iki 2002 metu. Eilės straipsnių apie muziką ir jos atlikėjus autorė įvairiuose Lietuvos dienraščiuose bei žurnaluose.

Sausio 13 osios naktį kartu su J. Šarpnickiene dirbo Sitkūnų radijo stotyje, iš kur buvo perdavinėjamos žinios visai Lietuvai ir pasauliui , už ką pelnė Sausio 13osios medalį.

Siuo metu gyvena Dubline.

Kontaktai:

Email : dzintra2009@gmail.com

Tel : 00353871176144