Redaktorius Stepas Steponaitis mintyse sprendė problemą, kuri it adata iš maišo išlįsdavo, kai tik apyilgius metus jo redaguojamo laikraščio eilinis numeris atsidurdavo spaustuvėje. Probemos esmė buvo tokia: bandyti nuveikti dar ką nors tą dieną, ar nieko nedaryti?

Bet tuoj sumojo: apie kitą numerį galvoti aiškiai per anksti. Pagaliau, koks save gerbiantis redakcijos vadovas, vieną periodikos leidinio numerį vos pribaigęs, griebtųsi kurpti kitą? Stačiai nepadoru būtų. Pirmiau atsipūsti, atsipalaiduoti reikia. Tik štai nauja problema atsiranda. Kokiu būdu atsipalaiduoti? Pasimėgauti stipria kava, ar kaip kitaip? Dėl kavos, žinoma, jokių sunkumų; ją gerai taiso redaktoriaus pavaduotoja Raganė Jazminaitė. Tačiau gurkštelėjus kavos, pradeda rodytis, jog dar nežinia ko trūksta....

Problemą netikėtai padėjo išspręsti pro duris įšlamėjusi laikraščio neeatinė bendradarbė Vakarė Oželienė. Dar nėra buvę taip, kad jai apsilankius, nuobodžiauti tektų. Tad nė nelaukusi redaktoriaus būdingo mosto, Raganė tučtuojau subruzdo apie virduliuką.

Po kelių minučių ant mažo staliuko ties kiekvienu iš trijulės garavo po kavos puodelį. Nespėjusi gerai nė sriūbtelėti iš savojo, atėjusioji užvedė šneką:

-Žinote, kokį nuotykį patyriau, kol per pusę miesto troleibusu pervažiavau, pas jus atsibeldžiau?..

-Gal mėginkime spėti? - mandagiai palaikė kalbą redaktorius.

-Ką jūs, ką jūs! - atšovė neetatinė kolegė. - Nė nebandykite, nieko neišeis.

-Tikriausiai nutiko kas nors nemalonu? - susirūpino Jazminaitė.

-Žiūrint, kaip į tai žvelgsi, - padarė mįslingą miną Oželienė. - Bet pirmiau paklausykite... Na, stoviu troleibuse - staiga už nugaros keistas garsas. Lyg balandis plasnotų. Atsisuku: kažkas, gal varnos dydžio, palube skrenda. Ne pilkas, gražiomis, spalvotomis plunksnomis. Egzotiškas paukštis.

-O-o!.. - čia ir redaktorius gavo nustebti. - Iš kur toks atsirado?

-Kas ten supaisys? Gal „Kikoje" pirktas, - suplevėsavo delnais viešnia. - Keleivis vežėsi, užsižiopsojo - paleido... Regiu: tiesiai į mane atplasnoja!

-Ir... Ir - ką?.. - nekantravo Jazminaitė. „

-Aš tik čiupt - ir turiu! - triumfuodama sušuko pasakotoja. - Matau: papūga, reto gražumo... Veidą vos spėjau šalin nukreipti - snapu taikėsi kirsti. Kalbinu: liaukis, nurimk, o gražuolė, kad pasipurtys: „No-ri?.. Norr-ri?.. Į snukį, į snukį!" - rėkia... Laikiau, kol savininkas iš kito galo salono atsiyrė. Bet ir jam nenorėjo paklusti. „Kvailys! Kvailys!.. Eik švilpt!.." - klykė. Žinoma, visas troleibusas juokėsi iš savininko, kol tas pasikišo papūgą po striuke ir paukštis nustojo drabstytis negražiais žodžiais.

-Matyt, šeimininko namuose tokie žodžiai laidomi kasdien, tad papūga juos ir įsiminė, - smagiai nusijuokęs padarė išvadą Stepas Steponaitis.

Po įtemptos darbo dienos redakcijoje susidarė kuo maloniausia emocinė atmosfera.

Deja, trijulei tuo atsipalaidavimo smagumu mėgautis teko neilgai.

Staiga Oželienė, kad suriks:

-Mano suknelė!.. Mano suknelė!..

-Kas atsitiko? - išsigando Jazminaitė.

-O-oo! Atsiprašau!.. Atsiprašau!.. - pašoko iš krėslo redaktorius.

Pasirodo, išsiblaškęs redaktorius Stepas Steponaitis savo kavos puodelį padėjo ne ant žemo staliuko, prie kurio kompanija buvo susėdusi, bet nuleido tiesiai viešniai ant kelių. Vakarei Oželienei krūptelėjus, indas apvirto, ir išsiliejęs skystis pasruvo jai per šlaunis.

Suprantama, beveik nauja suknelė buvo permerkta kiaurai.

Gerai, kad kava spėjo ataušti, tad užuot nuplikinusi odą, tik šiltai nuglostė Oželienei kojas.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-11-14 10:39

Atgal