2020 m. liepos 12 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: V.Denisenko. Opozicinis žurnalistas Rusijoje – jo niekas negirdi, už jo nužudymą niekas neatsako

2010-01-27
 
Stasio Paškevičiaus nuotraukoje: žurnalistas Viktoras Denisenko

Stasio Paškevičiaus nuotraukoje: žurnalistas Viktoras Denisenko

Viktoras Denisenko

 

Žvarbų vakarą skubėjau į Transparency International Lietuvą būstinę. Ten manęs laukė susitikimas su Rusijoje leidžiamo laikraščio „Novaja gazeta“ tyrimų skyriaus redaktoriumi Romanu Šleinovu. Labai nekantravau, nes norėjau užduoti svečiui iš Maskvos kelis mane dominančius klausimus, labai norėjau išgirsti jo nuomonę. Situaciją Rusijoje, taip pat ir žiniasklaidos sektoriuje, stebiu jau seniai, nemažai tekdavo apie tai rašyti, tačiau žmogaus, tiesiogiai susiduriančio kiekvieną dieną su realia situacija politiniame ir viešajame šalies gyvenime, nuomonė visada yra vertingesnė negu atitolę analitiniai išvedžiojimai.

 

„Novaja gazeta“ – vienas iš nedaugelių leidinių Rusijoje, kurį galima pavadinti opoziciniu. Didžiąją dalį rusiškos žiniasklaidos kontroliuoja Kremlius (dažniausiai netiesiogiai – per valdžiai artimus asmenis), o tai reiškia, jog vietos kritinei nuomonei valdančio režimo atžvilgiu ten tiesiog nėra. „Novaja gazeta“ kartu su keliomis kitomis visuomenės informavimo priemonėmis išlieka tam tikromis laisvos nuomonės salelėmis bendrame Rusijos žiniasklaidos sraute.Tai laikraštis, kuriame iki pat savo mirties dirbo Ana Politkovskaja. Jame dirbo ir prieš metus Maskvos centre kartu su advokatu Stanislavu Markelovu nušauta jauna žurnalistė Anastasija Baburova.

 

Aš pamaniau, kad mano kolegoms – Lietuvos žurnalistams – irgi būtų įdomu ir naudinga išgirsti apie situaciją Rusijoje iš pirmųjų lūpų, todėl pateikiu žemiau ištraukas iš mūsų su R. Šleinovu pokalbio. Tiksliau – R. Šleinovo komentarus tam tikromis temomis, apie kurias mes kalbėjomės. Kai kuriuos komentarus nelengva suprasti, nežinant konteksto, todėl prieš kiekvieną iš jų aš pateikiu po trumpą įvadinį tekstą. 

 

Rusija jau ne vienerius metus sulaukia rimtų priekaištų dėl spaudos laisvės. Tai nėra naujiena. „Reporterių be sienų“ organizacijos (Reporters without borders) duomenimis 2009 metais Rusija pagal spaudos laisvę buvo 153 vietoje (iš 175), netoli tokių šalių kaip Baltarusija, Afganistanas, Sudanas, Libija ir Ruanda.

 

R. Šleinovas: „Egzistuoja skirtingos Rusijos. Gyvenimas Maskvoje labai skiriasi nuo gyvenimo regionuose. Atitinkamai skiriasi ir situacija žiniasklaidoje. Tai, ką žurnalistas gali sau leisti Maskvoje, padaryti regione būna labai sudėtinga. Regionuose dirbantys žurnalistai susiduria su žymiai didesnėmis problemomis, negu jų kolegos, dirbantys centre. Maskvoje žurnalistas gali rašyti į leidinius, kurie nėra tiek priklausomi nuo spaudimo „iš viršaus“, tuo tarpu kai regioniniai leidiniai būna tiesiogiai priklausomi nuo regiono valdžios ir vietinių teisėsaugos organų. Tad situacija yra skirtinga. Centre žurnalistas gali rašyti apie bet ką – kritikuoti Kremlių, išsakinėti savo nuomonę – tačiau realiai jo niekas negirdi ir nekreipia į jį dėmesio. Tai, ką jis parašo, kitą dieną pamirštama. Regione, kai tik žurnalistas leidžia sau pasisakyti prieš gubernatorių ar miesto administraciją, jam iškart daromas spaudimas. T.y., žurnalisto gyvenimas centre visiškai skiriasi nuo gyvenimo periferijoje. Tas žurnalistas, kuris susiduria akis į akį su vietine valdžia, yra pavojingesnėje situacijoje.

 

Kita problema ta, jog Rusijoje nėra stiprios pilietinės visuomenės. Kas turi reaguoti į žurnalisto rašinius? Iš esmės, jei tai pranešimas apie numanomą nusižengimą ar nusikaltimą, reaguoti turėtų  teisėsaugos struktūros, prokuratūra. Parlamento deputatai gali atkreipti dėmesį į publikaciją ir inicijuoti atitinkamą kampaniją. Tačiau, kad tai įvyktų, reikalinga pilietinė visuomenė, kuri reikalautų iš valdžios šios reakcijos. Kai pilietinės visuomenės nėra, kai ji silpna ir nieko nereikalauja, kai nei teisėsaugos struktūros, nei teismai, nei prokurorai, nekalbant apie deputatus, kurie sudaro tą vieningą valdžios monolitą, nieko nesiima – tai nėra ir jokios reakcijos į tai, ką rašo žurnalistas“. 

 

Pastebima, jog dauguma žiniasklaidos savininkų Rusijoje neskatina savo valdomas viešo informavimo priemones kritiškai žiūrėti į valdžią, fiksuoti neigiamas šalies gyvenimo tendencijas. Paprasčiau, ramiau ir saugiau yra plaukti pasroviui, palaikant valdžios kuriamus mitus.

 

R. Šleinovas: „Dauguma verslininkų - žiniasklaidos priemonių savininkų, dažniausiai neskatina žurnalistinių tyrimų, pernelyg aštriu publikacijų savo valdomuose viešo informavimo priemonėse, nes supranta, jog tai gali būti įvertinta kaip nelojalumas valdžiai. Tai savotiška savicenzūra. Jie supranta, jog įtarimas nelojalumu gali būti panaudotas prieš juos konkurencinėje kovoje. Kitaip sakant, tai nereiškia, jog į kritinę publikaciją Kremlius reaguos tiesiogiai, tačiau konkurentas reikalui esant gali pašnibždėti kuriam nors atsakingam valdžios pareigūnui, jog anas verslininkas yra nepakankamai lojalus ir su juo geriau jokių reikalų neturėti. Kitaip sakant, verslininkui šiandieninėje Rusijoje nėra nieko baisiau, nei atvejis, kai valdžia pradeda asocijuoti jį su kurio nors opoziciniu judėjimu“.

 

2009 metų rugpjūčio 12 dieną „Novaja gazeta“ savo tinklalapyje paskelbė, kad laikraštis nusprendė laikinai nieko neberašyti apie Čečėnijos respubliką ir įvykius joje. Priimti tokį sprendimą laikraščio vyriausią redaktorių Dmitrijų Muratovą paskatino ne tik skaudi Anos Politkovskajos žūtis, bet ir nesiliaujantis teroras prieš žurnalistus ir žmogaus teisių gynėjus, vykdomas šioje į Rusijos Federacijos sudėtį įeinančioje respublikoje.

 

R. Šleinovas: „Čečėnija – tai atskiras regionas, kaip ir visas Šiaurės Kaukazas. Šio regiono vadovai ir politinis elitas – nenuspėjami. Nenuspėjama jų reakcija į kritiką. Šiame regione pakankamai ilgai buvo kariaujama ir todėl jie dabar bet kurią kritiką vertina kaip puolimą su ginklu rankose. Todėl ir sprendžia šias problemas, kaip yra įpratę – šaudydami į savo oponentus. Tai yra problemos esmė. Nežinau, kaip tokioje situacijoje galima dirbti? D. Muratovui buvo sunku priimti sprendimą, tačiau jis vadovavosi vienu klausimu, kurį ne kartą uždavinėjo redakcijos posėdžiuose ir, tikriausiai, klausė to paties ir savęs: „Ar šis darbas vertas žmonių gyvybių?““.

 

2003 metų liepos 3 dieną po staigios ir paslaptingos ligos mirė buvęs „Novaja gazeta“ tyrimų skyriaus vadovas, tuometinės Dūmos deputatas Jurijus Šekočichinas. Prieš mirtį jis kaip parlamentinio Saugumo komiteto narys nagrinėjo keletą sudėtingų bylų. Oficialiai J. Šekočichino mirtis nepripažinta smurtine, tačiau „Novaja gazeta“ iki šiol siekia, jog būtų atsakyta į visus klausimus, susijusius su šia netektimi.

 

R. Šleinovas: „Pagal oficialią diagnozę J. Šekočichinas mirė nuo reto alerginio sindromo. Neoficialiai aš beveik nieko negaliu pasakyti, nes mes neturim tikslių duomenų. Tačiau yra tai, kas matoma – kaip vyko šios istorijos tyrimas. Nepaisant J. Šekočichino kolegų – tuometinės Dūmos deputatų – raginimų iškelti baudžiamąją bylą ir ankstyvojoje stadijoje ištirti jo mirties aplinkybes, tai padaryta nebuvo. Šeimos nariai darė užklausą ir prašė perduoti jiems medžiagą nepriklausomai ekspertizei, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Visi bandymai iškelti baudžiamąją byla dėl šios istorijos susidurdavo su tam tikromis kliūtimis ir žlugdavo. Byla buvo iškelta tik po penkių ar šešių metų nuo to momento, kai netekome J. Šekočichino, ir tai, atrodo, tik tam, kad ją galima būtų iškart uždaryti. Aš nematau, kad, siekiant ištirti šią istoriją, būtų padarytas rimtas darbas. Matau, kad viskas daroma tik tam, kad neįmanoma būtų nustatyti tiesos, ypač jei J. Šekočichinas iš tikrųjų, kaip kad mano kai kurie jo kolegos, buvo nunuodytas. Šiandien, po tiek metų, vargu ar galima tikėtis, kad pavyks išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų nutiko. Galima tik konstatuoti, jog nieko nebuvo padaryta tam, kad ši istorija būtų nuodugniai ištirta“.   

Žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymas 2006 metų spalį be jokių abejonių yra vienas iš garsiausių nusikaltimų naujausioje Rusijos istorijoje. Jo užsakovai ir vykdytojai neįvardinti iki šiol.   

 

R. Šleinovas: „Anos Politkovskajos mirtis yra susijusi su jos veikla Šiaurės Kaukaze. Šis nužudymas parodė, jog žmogus, nagrinėjantis šio regiono problemas, net Maskvoje negali jaustis saugus. Nežiūrint į tai, jog tyrėjai dirbo tikrai labai rimtai, vis dar nepavyksta įvardinti nužudymo vykdytojus, nekalbant apie užsakovus. Formuojasi praktika, kai už žurnalisto nužudymą niekas neatsako. Kol tokia situacija įmanoma, galima kalbėti apie tai, jog Rusijoje egzistuoja „juodoji skylė“, kurioje vykstantys procesai yra nematomi visuomenei, o gal ir valdžiai. Niekas nežino, kas ten vyksta. Už bet kurį bandymą pateikti alternatyvią informaciją žurnalistas gali netekti gyvybės.

 

Noriu pabrėžti, jog A. Politkovskaja buvo daugiau negu žurnalistė. Ji buvo taip pat ir visuomenės veikėja – daug jėgų skyrė žmogaus teisių gynimo reikalams. Žmonės pas ją ateidavo su savo problemomis. Tarp jų buvo nemažai tų, kas gyvena Šiaurės Kaukaze. Ji visuomet bandė gilintis į jų bėdas. A. Politkovskaja tapo pastebima figūra Vakaruose. Į jos nuomonę apie Čečėniją įsiklausydavo tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos. Suprantama, jog ji buvo labai nepatogi vietinei respublikos valdžiai. Viskas taip ir nutiko. Mes dabar negalime nieko kaltinti, tačiau man yra aišku – tai mano asmeninė nuomonė – kad pavojus jos gyvybei kilo būtent iš Čečėnijos“.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-09 17:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media