2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Nevarykim Dievo į medį

2011-01-25
 
Nuotraukoje: Aldona Žemaitytė

Nuotraukoje: Aldona Žemaitytė

Aldona Žemaitytė 
 
Pastabos, paskaičius Viktoro D. „Mūsų pergalės ašaras"
 

Taigi honorarų „įsodrinimas". Ilgai lauktas „Sodros" iš vienos pusės, o žurnalistų darbdavių (tarp jų ir redaktorių) - iš kitos pusės, malonės būsimai didesnei pensijai suteikimas... Prieš keliolika metų apie tai nebuvo galima net pasvajoti. Tai patyriau savu kailiu, kai „Sodra" apskaičiavo pensiją... be honorarų. Pensija išėjo mažutė, dar labiau apkapota 2010 metais, kai buvo sumažintos pensijos tiems, kurie honorarų pavidalu kai ką užsidirbdavo pagal autorines sutartis. Mat Nepriklausomybės pradžioje, kai nuo permainų persimainiusią ir pasimetusią „Sodrą" krėtė visokių naujovių drugys, ji skaičiuodavo mokesčius tik nuo atlygio, nepaisydama jokių honorarų. Viktoras to gal ir neprisimena, buvo per jaunas, bet naujai iškeptiems žiniasklaidos savininkams tai buvo aukso amžius. Žurnalisto atlyginimas „Sodrai" buvo rodomas minimalus, o visa kita (vadinamieji honorarai) žurnalistams ateidavo į rankas... vokeliuose. Taip gimė įprotis mokėti už padarytą darbą vokeliuose, kad nereiktų mokėti „Sodrai", taip sakant, valdžiai, mokesčių. Įprotis pasidarė gajus, nes UAB‘ų ir kitaip pasivadinusių įstaigų savininkams jis tapo labai patogus. Mokesčiai valstybei traukėsi į šešėlį...


Pati būdama anuomet leidinio savininkė pasakiau savo darbuotojams, kad atlyginimai bus maždaug vienodi visiems ir vokelių nebus. Panašiai tada uždirbo ir vyr. redaktorė, ir dailininkė, ir buhalterė, nes man buvo gėda sau pasiskirti didesnį atlyginimą negu mano bendradarbiams. Matyt, todėl ir pensija išėjo maža, bet dėl to nesigailiu. Tada aiškindavau kituose leidiniuose dirbantiems kolegoms, kad jie nesižavėtų sumomis vokeliuose, o pagalvotų apie būsimas pensijas, nes neina jaunyn, o senyn. Tokių mano išvedžiojimų jie neklausė, tos pensijos atrodė labai toli, o greiti pinigai buvo viliojantys. „Vokelių" praktika kerojo visur, ji lyg vėžys peraugo visas mūsų gyvenimo sferas. Atsirado drąsi moteris Kėdainiuose J. Budrevičienė, kuri metė pirštinę pačiam Viktorui Uspaskichui. Žinome tos istorijos pabaigą, suardytą Budrevičienės sveikatą, bet tai padėjo atsipeikėti žmonėms, kurie nepajėgė pakelti balso prieš darbdavius, kurie nuo valstybės, tai yra mūsų visų, tiesiog vogdavo pinigus. Ekonomistai tai vadindavo poetišku žodžiu - šešėlinė ekonomika.


Pagaliau žmonės, ypač tie, kurie dirbo pagal autorines sutartis, suprato, kad, mokėdami mažesnius mokesčius „Sodrai", jie netenka socialinių garantijų - sveikatos draudimo, būsimų pensijų stabilumo. Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovybės garbei reikia pasakyti, kad iniciatyva „įsodrinti" honorarus priklauso būtent jai. Buvo užkirstas arba bent apsunkintas kelias žiniasklaidos savininkams spekuliuoti savo darbuotojų patiklumu, t.y. apvaginėti ir juos, ir kitus mokesčių mokėtojus. Ta procentinė ekvilibristika, kurią Viktoras Denisenko parodo savo tekste „Mūsų pergalės ašaros", nekeičia reikalo esmės. Žinoma, galimi tokie recidyvai, kuriuos mėgino (gal dar ir mėgins) pademonstruoti kai kurie leidiniai su verslo liudijimais, norintys kūrybinius darbuotojus paversti...verslininkais. Smulkiaisiais verslininkais, kaip turgaus prekeiviai, kurie linkę eiti prie Seimo, reikalaudami savo teisių. Gal net turėtų įsigyti kasos aparatus...


Viktoras pripažįsta, kad yra geras dalykas, jei pagal autorines sutartis dirbantis žurnalistas turės tokias pat socialines garantijas kaip ir etatinis darbuotojas. Tik nuogąstauja, kad tokių sutarčių darbdaviai vis mažiau dalija. Bet galbūt tai tik paskatins žurnalistus kurti savo profesines bendrijas konkrečiose darbovietėse ir bandyti apriboti augančius stambiųjų žiniasklaidos verslininkų apetitus. Ir jau visai neteisus mano oponentas, baigdamas savo komentarą tokiu sakiniu: „Mažėjantis autorinių sutarčių skaičius, nutraukiamas bendradarbiavimas su autoriais reiškia ir mažėjantį nuomonių įvairovės lauką Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse". Na, jau ne. Tas nuomonių įvairovės laukas spaudoje, televizijose, portaluose toks platus, kad Etikos komisija niekaip nespėja tikrinti skundų, kuriuos kolegos pila vieni ant kitų.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-01-25 10:47
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media