2024 m. balandžio 24 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: LŽS – įsivaizduojamoji bendruomenė?

2010-06-08
 
Stasio Paškevičiaus nuotraukoje: žurnalistas Viktoras Denisenko

Stasio Paškevičiaus nuotraukoje: žurnalistas Viktoras Denisenko

Viktoras Denisenko

           

Pastebėjau tik vieną teigiamą ekonominio sunkmečio pasekmę – kolegos pradėjo labiau domėtis galimybe įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą (LŽS). Baimė dėl ateities privertė daugelį susimąstyti apie būtinybę prisijungti prie bendruomenės, kurios tikslas yra „ginti žurnalistų teises ir laisves“. Tačiau, įstoję į LŽS, dauguma kolegų nusiramina, padeda į kišenę pažymėjimą ir pamiršta apie savo narystę sąjungoje, prisimindami apie ją tik tada, kai tenka mokėti nario mokestį, ar kai prireikia realios pagalbos.

           

Benedictas Andersonas tvirtino, jog iš esmės visos bendruomenės yra „įsivaizduojamos“. Nagrinėdamas nacionalizmo užgimimo ir vystymosi problematiką, jis pabrėžė, jog joks individas negali pažinoti visų kitų pasaulyje gyvenančių savo tautybės žmonių, todėl jo priklausomybė tautinei ar kalbinei bendruomenei yra įsivaizduojama. Bendruomenė, su kuria jis save sieja, faktiškai egzistuoja individo sąmonėje – jis ją įsivaizduoja kaip tam tikrą visumą, kurios iš tikrųjų nemato.

           

Pagalvojau, jog LŽS šiandien yra klasikinė „įsivaizduojamoji bendruomenė“ (ypač stambiausieji sąjungos skyriai ir klubai). Laikydamas rankoje sąjungos pažymėjimą galiu įsivaizduoti tam tikrą savo kolegų, disponuojančių tokiais pat pažymėjimais, visumą. Mano vidinis žvilgsnis mato nemenką būrį žmonių visoje Lietuvoje (ir už jos ribų), kuriuos, be minėto pažymėjimo, susieja profesiniai gebėjimai ir panašaus darbo patirtis. Tačiau ar tokio įsivaizdavimo užtenka efektyviam sąjungos darbui?

           

Liūdna, bet sparčiai augant LŽS narių skaičiui, aktyvių narių skaičius išlieka faktiškai toks pat. Visuose renginiuose, seminaruose, konferencijose, organizuojamuose sąjungos, sutinki iš esmės tuos pačius žmonės. Vilniaus skyriaus atveju tokių kolegų gal susirinktų 30 – 40 (kaip, pavyzdžiui, parodo ne tokia jau ir sena skyriaus visuotinių susirinkimų praktika). Iš esmės, tai vos 15 proc. nuo nuolat augančio skyriaus narių skaičiaus. Likusieji 85 proc. yra įsivaizduojamoji, jei nepasakius – fantominė – bendruomenės dalis.

           

Mano minėtas B. Andersonas nevertino, ar „įsivaizduojamosios bendruomenės“ principas yra blogas, ar geras. Šis principas buvo tiesiog pateikiamas kaip faktas. Lietuvos žurnalistų sąjungos atveju bendruomenės „įsivaizduojamumas“ yra greičiau neigiamas, nei teigiamas faktorius.

 

Praeitų metų pradžioje LŽS Vilniaus skyrius išrinko naują savo valdybą, kurioje pradėjau dirbti ir aš. Nusprendėme, jog narių aktyvumas (tiksliau - neaktyvumas) gali būti nulemtas blogos vidinės komunikacijos. Taip manėme tada, tačiau šiandien aš sakyčiau, jog esmė ne komunikacijoje, o kiekvieno nario vidinėje pozicijoje. Žinoma, mes – žurnalistai – esame užsiėmę žmonės, iš mūsų sunku reikalauti papildomo aktyvumo, tačiau savo prioritetus mes visgi nustatome patys. Deja, atrodo, jog dauguma LŽS narių kaip tik LŽS prioriteto sau ir neiškelia.            

           

Tačiau ar pati Lietuvos žurnalistų sąjunga daro ką nors, kad jos bendruomenė būtų labiau reali, nei įsivaizduojamoji? Priimdami naujus narius į LŽS klausiame tik formalių dalykų bei turime tik formalius reikalavimus. Žmogui reikia turėti arba atitinkamą išsilavinimą, arba pakankamai ilgai dirbti žiniasklaidos srityje. Neklausiame esminių dalykų – kodėl žmogus stoja į LŽS, ko jis tikisi iš sąjungos, kaip įsivaizduoja savo vietą joje, su kokiomis iniciatyvomis į ją ateina? Pagalvojau, jog pretendentams į narystę reikėtų įvesti „motyvacinį egzaminą“, ar tiesiog numatyti stojimo anketoje atskirą punktą kūrybinei užduočiai (tikro žurnalisto toks dalykas neturėtų išgąsdinti) – trumpam esė, kuriame stojantysis galėtų išdėstyti savo motyvaciją: tegul jis laisva forma atsako į mano paminėtus klausimus – pirmiausiai, atsako į juos sau pačiam.

           

Žinoma, apie „motyvacinį egzaminą“ pretendentams į narystę LŽS rašau juokais, tačiau tai nepanaikina klausimo apie motyvaciją kaip tokią, taip pat nepanaikina ir klausimo apie sąjungos bendruomenės įsivaizduojamumą. Nepamirškime, jog šių metų rudenį įvyks visuotinis LŽS suvažiavimas. Be jokių abejonių, lapkričio 27 d. sąjungos bendruomenė įveiks savo įsivaizduojamumą ir, nors Vilniaus Rotušėje irgi susirinks ne visi Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, tai tikrai bus panašu į realios bendruomenės susiformavimą. Tačiau ar sugebėsime išlaikyti jos realumą kitą dieną (savaitę, mėnesį etc.)? Ko gero, į šį klausimą jau turėtume atsakyti mes – esami LŽS nariai. Vėlgi, atsakyti, pirmiausiai, patys sau.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-06-08 12:00
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media