Nuomonių barometras

Gediminas Griškevičius

Palanga

            Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinei svetainei paviešinus ir Palangos skaitytojams patikusią publikaciją apie rašytojo - ekspresionisto ir Klaipėdos pedagogo - buriuotojo Salio Šemerio (1898-1981 susitikimą su patriarchu Jonu Basanavičium, tarp komentarų (2016-03-23) išsiskyrė šis: „Šemerys vertas didesnės studijos. Jonas".

            Ačiū kiekvienam, kiekvienai, kas pastebi ar net Palangos prekybos centre (šiais laikais!) apdovanoja gyvenimą stebintį senjorą Raštvedį fraze - dvasiniu honoraru: „Aš „Palangos tilte" pastoviai skaitau jūsų straipsnius".

Šįsyk Palangos tilto" ir LŽS internetinių horizontų skaitytojams noriu priminti, kad daugiau apie šį sunkiai jo gyventame laike suvaldomą „Literatūrinį jūrų Žirgą" nemažai vertingos medžiagos sukaupta Klaipėdos m. I. Simonaitytės bibliotekoje, o 1994 metais J. Marcinkevičiaus leidykla „Eldija" išleido 286 puslapių apimties Leonijos Šmerauskienės ir Marijaus Jonaičio (Šidlausko) redaguotą mažne enciklopedinę knygą „Pojūčių pėdsakai".

Štai kaip apibūdina žurnalisto, poeto, pedagogo S. Šemerio kūrybą iškili literatūros mokslininkė Dalia Striogaitė 2001 m. kruopštaus literatūros tyrinėtojo, darbštuolio kritiko Vytauto Kubiliaus rūpesčiu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistoje unikalioje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje: „Šemerys Salys (tikr. Saliamonas Šmerauskas)..." „Šokiruojančiais eilėraščiais ir fantasmagorine ekspresionistine drama „Mirties mirtis" reprezentavo stulbinančius avangardistinius „darymus", meninės formos efektus. Avangardistiškai pozuodamas, išprovokavo daug triukšmo, kaltintas pornografija. Eilėračių rink. „Granata krūtinėj" (1924) - skandalingiausias literatūrinis debiutas".

Ypač vertinga išsami „literatūrinė tomograma" - analizė, kurią atliko sąžiningasis šio krašto žinovas, Vakarų Lietuvos eruditas Marius Jonaitis (Šidlauskas). Štai jo fragmentai:

„Kadaise vadintas futuristu, save linkęs laikyti ekspresionistu, šiandieną Salys Šemerys (1898-1981) suvokiamas jau kaip simbolinė literatūrinių neramumų figūra. Parodęs charakterį savo skandalingąja „Granata krūtinėj" (1924), daugeliui jis ir liko vienos knygos ar net eilėraščio („Himnas mergelei") autoriumi, greit pasitraukusiu iš literatūros. Niekas esmingiau nepasikeitė ir po 1969 m. pasirodžiusios rinktinės, kurią recenzentai vertino daugiau kaip futurizmo iliustraciją, didaktinį pavyzdį nūdienos eksperimentams. Toks požiūris turi rimtą pavojų - jis įpratina prie palengvintų sprendimų, patogių vertinamųjų etikečių, kurios nuskurdina ir supaprastina bendrąjį mūsų literatūros vaizdą. Iš tiesų Šemerys niekad nepadėjo plunksnos, visą gyvenimą išlikdamas, anot B. Railos, „pagyrimo vertas užsispyrėlis". Talentu jis nerilygo didiesiems mūsų pomaironininkams B. Sruogai ir K. Binkiui, tačiau gali drąsiai varžytis su savo kartos šėliotojais J. Žlabiu-Ženge, P. Taruliu, P. Morkūnu, kurių rinktinės rodosi dabar. Ginčų dėl jo kūrybos vertės nenutildys ir šis leidinys, greičiau priešingai, tik neramuolio poeto vėlė jų neišsigąs. Neginčytinas liks iššūkis rutinai ir dvasios sąstingiui, asmens ir kūrybinės laikysenos atvirumas naujiems vėjams, liks žygin pakeltos gyvenimo ir kūrybos burės. Simboliška, jog ši knyga parengta ir išleista Klaipėdoje, kur, akomponuojant jūros ošimui, poeto išgyventa bemaž penkiasdešimt metų.

Atsiminimuose Šemerio suskaičiuota: „Esu pergyvenęs dvidešimt vieną valdžią ir penkis karus, jų tarpe du pasaulinius". Jo netrumpas gyvenimas aprėpia ištisų epochų kilimą ir griūtį, savaip atspindi mūsų kultūros viltis ir praradimus, sveiką nepriklausomos Lietuvos kultūrinį įsibėgėjimą ir pokario vegetavimo dešimtmečius. Pirmieji įspūdžiai - iš gimtojo Vilkavškio, kuriame prabėgo vaikystė, paauglystė, išgyventos jaunystės godos.

„Pradėjau save atsiminti nuo ketverių metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs", - rašo prisiekęs marinistas, vienas Lietuvos buriavimo pradininkų, kuriam tąsyk Vilkaujos vandenyje pasidarė labai smagu: atsirūriau lyg kokioje pasakų šalyje - mačiau tokias gražias pienas, su tokiom nuostabiom gėlėm taip, kad vėliau jas prisiminiau, išvydęs M.K. Čiurlionio paveikslą „Rojus". Ilgai mane supo, įvyniotą paklodėse, kol pradėjo bėgti iš gerklės vanduo, ir aš atgavau sąmonę". Fantasmagoriška akistata su mirtimi kartosis kūryboje - persikels į „Mirties mirtį" (pirmasis lietuvių ekspresionistinės dramos pavyzdys), šiurpins eilėraščiuose, o vanduo ir jūra lemtingai paženklins tiek kūryba, tiek visą gyvenimą. Specifinio santykio su mirtimi būta ir šeimos buityje - Šemerio tėvas buvo įsisteigęs karstų dirbtuvę ir sandėlį. Šalia „graboriaus" amato, jis buvo pažangus tiems laikams bitininkas, demonstravęs savo avilių patobulinimus bitininkų suvažiavimuose. Iš tėvo, turėjusio nagingas dailidės rankas, paveldėta pagarba amatui, polinkis meistrauti (Šemerys yra pats užsiiminėjęs bitininkyste, darydavo savitos konstrukcijos avilius). Motina buvusi sumani audėja ir mezgėja, mokėjo daug dainų - „iš jos aš būsiu paveldėjęs palinkimą į poeziją".

Eidamas penktuosius metus, mažasis Šmerauskų Saliamonas (tikroji pavardė ir vardas), nusižiūrėjęs į vyresniuosius broliukus ir sesutę, pats išmoksta skaityti. Vilkaviškio pradžios mokykloje (1905-1910) renka penketus iš matematikos ir rusų kalbos rašinių, žavisi Robinzono Kruzo nuotykiais ir pabando versti į lietuvių kalbą „Guliverio keliones". Klasėje disciplinos būta kaip reikia - „tik pradėk kiek žiovauti ar išdykauti - žybt tvykst ir gauni su liniuote per delną... Yra buvę pora atsitikimų, kai vaikams būdavo gerokai įkrečiama su rapniku". Išėjęs pradžios mokyklą, būsimas poetas įstoja į Vilkaviškio berniukų gimnaziją, kurią baigia jau Voroneže 1918 m. Vėliau Vilkaviškio „Žiburio" gimnazija išleis S. Nėrį, P. Orintaitę, A. Vaičiulaitį, P. Karužą, K. Bradūną, iš kurių ne vienas įkops į klasikų Olimpą. Gimnazijoje įniko į detektyvus, bet, mokytojo Djakanovo patartas, ėmėsi A. Puškino, M.Lermantovo ir N.Gogolio. Vėliau, jau savo iniciatyva, gilinosi į L.Andrejevą ir Dž.Bkačo „Dekameroną", kurio novelių vertimais vėliau visuomenę dirgins P. Morkūnas, žymiausias lietuvių dadaistas. Iš lietruvių literatūros didžiausią įspūdį darė E.Steponaičio „Raštai" (1912) ir Maironio „Pavasario balsai" (1913 m. išėjo trečioji laida). E.Steponaičio posmus žavėdamasis citavo ir senatvėje:

Tylią naktį, šaltą žiemą

Kai maloniai žvaigždės mirga!

            Kaip, švelniai apšviesdams kiemą,

            Mėnuo žaidžia stogo žirgu!..

1914 m. A. Jakšto redaguojamame „Garnyje" išspausdinami pirmieji kūrynėliai. Aušrininkų kuopelės pirmininkas J.Vitkauskas (kaip raudonųjų komisaras 1919 m. sušaudytas) ragina ir dalyvauta aušrininkų spaudoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunuolis atsiduria Vilniuje, pramokęs lenkiškai, skaito A.Mickevičių originale. Studijuoja J.Miulerio knygas „Mano sistema" (sveikatos paslaptis - penkolika kasdienės gimnastikos) ir „Naujausioji higiena", kurių dėka įveikė džiovos požymius ir ištvėrė Voronežo badą, kai duonos davinys būdavo šešiasdešimt gramų. Vilniuje susipažinęs su „pirmuoju gyvu rašytoju" Butkų Juze, grįžęs vienu ypu pripylė eilių sąsiuvinį, kurio pirmais eilėraštis prasidėjo žodžiais: „Poezijos ugnim liepsnodamas..." (plg. Su Butkų Juzės pirmuoju rinkiniu „Žemės liepsna"). Moksleivių bendrabutyje 1915 m. vasarą pradėjo sukinėtis ir J.Janonis, po pažastim pasikišęs „Pirmąjį barą". Su J.Janoniu artimiau bendrauta Voroneže, kur proletarinis Vaidilos Ainis patarinėjo būsimajam keturvėjininkui skaityti P. Koganą ir susidomėti partine literatūra. Tačiau Šemerį labiau traukė rusų ir prancūzų simbolistai, O. Vaildas, H. Ibsenas ir K. Hamsunas, kuriuos jis uoliai skaitė miesto viešojoje bibliotekoje 1916-1917 m. žiemą. Apskritai Voroneže, kur buvi įsteigta lietuvių gimnazija evakuotiems moksleiviams, vyko gana inensyvus literatūrinis gyvenimas. Čia dėstė žymūs pedagogai J.Jablonskis, K.Būga, S.Čiurlionienė. Čia J.Petrėnas-Tarulis, suorganizavo literatų būrelį „Skudučiai", kuriame dalyvavo ir Šemerys. 1917 m. „Aušrinėje" atspausdindamas (Salio Jasukaičio slapyvardžiu) pirmasis eilėraštis „Auštant" atsiradęs, autoriaus liudijimu, ne Janonio „agitacijos", bet Sruogos „menas menui" popveikyje („menas menui" nuostatą jis suvokė kaip kūrybos autonomiškumo garantą, kurį ilgainiui pabrėždavo, kartodamas, jog literatūra neturi būti nei religijos, nei politikos tarnaitė).

Gavęs brandos atestatą Šmerys sugrįžo Vilkaviškin. Gimtajame mieste verčiasi privačiai ruošdamas vaikus į gimnaziją, tarp kitų pamokydamas ir Salomėją Bačinskaitę, kuriai nesisekė algebra.

Tikrasis literatūrinis krikštas įvyksta Kaune, kai K.Binkio sumanymu Saliamonas Šmerauskas tampa Saliu Šemeriu. 1929 m. pavasarį iš Leipcigo rašytame laiške L.Girai, Binkis prašo pakalbėti su tuometiniu švietimo ministru K.Bizausku „dėl Šmerausko (Jasulaičio), jis zenkis, nori mokytis, bet norėtų, kad ir stipendiją nors pirmiem porai semestrų gautų. Juk verta jam". Šemerys neapvilia pasitikėjimo - kartu su J.Petrėnu jis tampa pagrindiniu Binkio pagalbininku leidžiant 1922 m. „Keturių vėjų pranašą" ir aktyviai dalyvauja pirmuosiuose „Keturių vėjų" numeriuose. Beje, jis vienintelis iš keturvėjininkų savo originalumą demonstravo ir poezijoje, ir prozoje. Tais pačiais 1922 m. Šemerys pereina iš Kauno Aukštųjų kursų, kur studijavo mediciną, į naujai atidaryto universiteto Humanitarinių mokslų fakuktetą.

Literatūrinėje biografijoje svarbus 1921 m. ruduo, kai Šemerys paskiriamas dienraščio „Lietuva" literatūrinio priedo „Sekmoji diena" tvarkytoju. Jo laikais „Sekmoji diena" tampa lyg ir lietuviškojo avangardizmo virtuve, iš kurios veržėsi daug kvapų, nemalonių klasikų bei noeromantikų norai.

Tiesa, jau iki Šemerio čia pasirodė įžūliai provokuojantys Binkio „Ekspresionizmo atgarsiai" ir F.Kiršos „Šėpšėrėrėp". Šemerys jau metodiškai atakuoja glotniąją poeziją ir jos skaitytojus, čia išspausdindamas „Šiaudadūšį", „Pojūčių pokylio prožektorių", „Mano jausmo markių kolekciją", populiarina K.Edšmido ekspresionizmo manifesto idėjas. Šie proveržiai tebėra iki šiol su lietuviškojo avangardizmo pradžia, kuri paprasai nukeliama į 1922 metus. Panašiai užmirštama, jog Binkio „Vėjavaikis" (1923) turėjo gerokai anksčiau užgimusį prototipą - Butkų Juzės „Dangaus svečią" (1920). Į tai jau atkreipęs dėmesį L.Gudaitis savo įžvalgiuose literatūrinės spaudos tyrinėjimuose. 1924 m. išėjusi Šemerio šešiolikos eilėraščių knygelė „Granata krūtinėj" buvo vienas skandalingiausių debiutų..." (Iš teksto išsiūbuotas literatūros ir jūros").

Ta pačia Jo Ekselencijos „Pavasario - 2016" proga spausdiname ir paties Salio Šemerio prisiminimus apie Baltijos jūrai, savo kraštui atsidavusius, Palangą kuriančiais darbais pagerbusius lietuvių tautos vyrus, raštinguosius XX a. „Kadagius" iš knygos „Žmonės mano gyvenime":

Maironis

Maironį esu matęs universitete koridorium einantį, ne kartą girdėjęs Teologijos-filosofijos fakuktete skaitant paskaitas, kurios man buvo neįdomios, nes buvo grynai teologinio turinio, ir ne kartą bazilikoje klausęs jį laikant Mišias. Jo Mišios man paliko neigiamą įspūdį: storulis sukosi prie altoriaus kaip statinė, arnotu papuošta. Tai ne Mykolas Vaitkus, kuris būdamas liesas ir grakščiai judėdamas, sukeldavo mistišką nuotaiką. Buvo domu žiūrėti į kunigą M.Vaitkų, atliekant liturgiją.

Apie 1923 metus esu buvęs ir Maironio bute. Jo gyvenamą namą buvo lengva rasti, nes Rotušės aikštėje jo namo fasadas frontaspice buvo įmūrytos aštuonios cementinės raidės, iš kurių susidarė žodis „MAIRONIS". Tuo laiku dirbau iliustruoto žurnalo „Atspindžiai" reporteriu. To žurnalo redaktorius majoras Jonas Laurinaitis sumanė išleisti specialų numerį, skirtą Lietuvos universitetui, ir mane įgaliojo rinkti profesorių nuotraukas.

Ta proga aš ir pasibeldžiau į Maironio buto duris. Atidarė pats Maironis:

- Kas jūs būsite?

Atsakiau, kad aš esu Salys Šmerauskas, studentas ir reporteris. Buvau kukliai apsirengęs, dar paklausė:

- Kokiu reikalu?

Aš buvau bepradedąs sakyti:

- Aš norėčiau paprašyti...

Maironis mane pertraukdamas pasakė:

- Pinigų niekam neskolinu. Nes ko Apvaizda nelaimina, tas nieko ir neturi.

(Mat, anais laikais buvo įėjęs į madą paprotys, kad vargšas studentas, atsidūręs keblioje padėtyje, kreipdavosi į turtingąją Lietuvos aukštuomenę, prašydamas pašalpos. Daug kas, kaip antai: prelatas ir poetas Jakštas Dambrauskas, poetas Maironis, rašytojas Tumas-Vaižgantas, grafas Zubovas, banko direktorius Vailokaitis ir kt., duodavo studentams pinigų, kurių jie nebegrąžindavo).

Aš atsakiau, kad pinigų nesu reikalingas.

- Tai ko jūs pageidaujate? - paklausė.

- Aš noriu prašyti, kad jūs duotumėte man savo nuotrauką, - pasakiau drąsiau. Maironis mane išklausė iki galo ir paklausė:

- Kuriam tikslui?

Aš paaiškinau, kad iliustruojamas žurnalas „Atspindžiai" ruošia specialų numerį, skirtą Lietuvos universitetui, ir aš esu to žurnalo įgaliotas rinkti nuotraukas.

Maironis atsiliepė:

- „Atspindžiai" - neblogas žurnalas. Savo nuotrauką duosiu, palaukite truputį.

Nepasiūlęs man atsisėsti, Maironis nuėjo į savo kabinetą. Stoviu salone ir stebiuosiu. Baldai senoviško stiliaus, bet ištaigingai ir gerai sutvarkyti. Mąstau: Maironis, būdamas aukštas bažnyčios pareigūnas ir žemaičių kunigų seminarijos rektorius bei Kauno universiteto ordinarinis profesorius, turi galimybę ir moralinę teisę tarnais apsigaubti, į puikybę pasikelti. Bet ne! Didelis humaniškumas  ir tikras demokratiškumas atsispindi jo elgesyje, net pats kukliai atidaro duris...

Po kokių dešimties minučių jis sugrįžo ir atnešė savo nuotrauką ant kieto popieriaus užklijuotą ir apdengtą plonu papirosiniu popierium, kurį pakėlęs, paklausė:

- Ar tiks?

Aš pažiūrėjau ir pasakiau, kad tinka.

- Na, o kaip, ar grąžinsite fotografiją?- paklausė.

- Nežinau, - sakiau ir dar pridūriau, - jeigu ji Jums reikalinga, tai pasistengsiu atnešti atgal.

- Per daug nesirūpinkite, rodos, dar kelias tokias turiu. Atidarė duris ir išleisdamas pirmas pasakė:

- Sudiev.

Toks mano vienintelis vizitas pas Maironį.

Nors Maironis mane priėmė labai oficialiai, vis dėlto buvau patenkintas, pasikalbėjęs su tokiu žymiu žmogumi.

Jonas Šliūpas.

Dar gyvendamas Vilkaviškyje ir mokydamasis trečioje ar ketvirtoje klasėje, iš sugrįžusių į Lietuvą amerikonų esu ne kartą girdėjęs kalbant apie didelį bedievybės skleidėją Amerikoje, daktarą Šliūpą, kurio pasekėjus ir šalininkus su panieka vadindavo „šliuptarniais".

Tuomet man jis atrodė labai drąsus žmogus, ir aš nė kiek juo nenusivyliau, pirmą kartą jį pamatęs Voroneže 1917 metų vasarą per liaudies moktojų pasitobulinimo kursus. Jis skaitė paskaitą mergaičių bendrabučio sode prie Didžiosios Maskvos gatvės. Paskaitoa turinys manęs ypatingai nesudomino: man patiko tik energingas kalbėjimo būdas ir staigūs gestai.

Atmintin įstrigo viena labai įdomi Šliūpo paskaita, kurią buvau girdėjęs apie 1926 metus Lietuvos universiteto didžiojoje auloje Kaune. Su dideliu įkarščiu Šliūpas propagavo „Lietuvių-latvių valstybę", įrodynėdamas, kad viena lietuvių tauta, kaip ir latvių, yra per mažos, kad, atskirai egzistuodamos, galėtų išsilaikyti nepriklausomos ir turėtų kokios nors politinės ir ekonominės reikšmės tarptautinių kovų arenoje. Kai aplinka yra įtempta, vienintelė išeitis: unija su latviais.

Kadangi lietuviai ir latviai yra giminingos baltų kilmės tautos, tarp jų neturėtų atsirasti jokio antagonizmo ir tautinės priespaudos. Šliūpas manė, kad lietuviai turėtų turėti savo Seimą Kaune ir latviai - Rygoje, o bendras prezidentas būtų Rygoje: vienais metais lietuvis, kitais metais - latvis.

Turėtų būti viena užsienio reikalų ministerija ir muitų unija. Vidaus reikalų ir švietimo ministerijos turėtų būti atskiros, taip pat ir atskiros kariuomenės, tik vyriausias štabas bendras.

Antra propaguojama jo idėja vadinosi „Veržimasis į Vakarus".

Jis skelbė, kad reikia gelbėti Prūsų lietuvius nuo galutinio nutautėjimo, siekti derlingų Karaliaučiaus žemių ir kultūringo krašto. Dėl to reikia susitaikyti su lenkais, atsisakant Vilniaus ir, sudarius su jais sąjungą, apsiginti nuo vokiečių ir rusų kėsinimosi.

Vėliau Šliūpas tapo Palangos burmistras.

Būdamas gana solidaus amžiaus, jis sukūrė šeimą: vedė jauną merginą ir, būdamas virš septynių dešimčių metų, tapo tėvu: gimė sūnus.

Šliūpas išgyveno aštuoniasdešimt ketverius metus.