2024 m. vasario 26 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Teresė Kezienė: keli publicistiniai pastebėjimai verčiantys susimąstyti

2023-09-28
 
Teresė Kezienė

Teresė Kezienė

Teresė Kezienė,
LŽS narė

 

ŠVENTĖS... IR MINTYS PO ŠVENČIŲ...
Vasara. Šilta. Ir švenčių gausu. Liūdnų, verčiančių mąstyti, ir pripildančių širdį džiaugsmo. Išminčiai sako, kad be praeities nebūtų ir ateities. Tauta išsikovojo laisvę. Maldomis, giesmėmis, dainomis. Ir beginkles krūtines atstatę priešų šautuvams ir tankų vamzdžiams. Beginkliai, bet dvasia buvome stipresni. Turime teisę švęsti ir didžiuotis.
Kokie dabar esame? Po trisdešimties metų...
Kai Dievulis gentims dalino žemę, atrodo, pritarė mūsų pasirinkimui apsistoti čia, kur dabar esame. Lygumos, miškai... Kai norime toliau pamatyti, galime užkopti ant kalvos. Turime didelį turtą - tyrą, švarų vandenį. Gyvenime ne viską lemia monetos. Be naftos siurblių žmonija ilgai gyveno. O štai be geriamo vandens tegu pabando išlikti...
Tik, va, su kaimynais nelabai sekasi. Vis kėsinasi užgrobti, sunaikinti. Gal todėl, kad mes kitokie. Nekaringi. Yra išlikusių ženklų, kad mūsų protėvių gentys išsiskyrė viena lemiančia savybe - neturėjo vergovinės santvarkos formų, tuo labai skyrėsi nuo mongolų, slavų ir kitų genčių, išgarsėjusių savo žiaurumu. Kuri imperija, užgrobusi, užkariavusi kitų tautų žemes, parodė toleranciją, pagarbą, neprimetė savo tikėjimo, savo tradicijų ir savo tvarkos? Paieškokime ir nustebsime. Mes?
Neilgai buvome dideli. Priešai vis atplėšdavo po gabalaitį mūsų žemių. Likome nykštukai, lyginant su didžiosiomis valstybėmis. Istorija garbinga, o mes - pavergti. Ir štai vėl įsigeidžiame laisvės. Nebenorime būti okupuoti, pavergti.
Sunku pamiršti tą jausmą, kai šalia atsistoja nepažįstamas žmogus, ir pajunti jo, tarsi brolio, petį - artimą, palaikantį. Kai sunertais delnais nubėga mūsų troškimas per visą Lietuvą. Norime laisvės! Lietuvis padavė ranką latviui, latvis - estui. Gal tikrai mūsų mitai išsaugojo tiesą - atėjome iš tolimos praeities, atsinešdami dvasingą pasaulėjautą...
Rugpjūčio dvidešimt trečioji - Baltijos kelias - dabar jau istorinė diena. Apie ją ir po to sekusius įvykius sukurtas ne vienas filmas. Tarp jų - ir „Kelias, nuvilnijęs į laisvę". Mes į atmintį įsirašėme savo įspūdžius, o kaip tą laiką vertina istorikai, politologai, politikai...
Istorikas Vytautas Laurinavičius:
- Pajudėjo visa Lietuva.
Amerikietis senatorius Jonas Šimkus:
- Tai kova tarp Dovydo ir Galijoto.
Bilui Keleriui, žurnalistui Maskvoje, įvykiai Pabaltijyje kaip dosnus šaltinis. Jis pasauliui siunčia reportažą po reportažo...
Nežinau, ar yra atsakytas vienas klausimas, - kas vis dėlto taip išjudino žmones, kad jie ėjo, bėgo, važiavo į Baltijos kelią, vėliau savo kūnais lyg siena apsupo radijo ir televizijos pastatus? Tikriausiai tautos genas, išsiveržęs iš kalėjimo, ėmęs traukyti grandines.
PASISLĖPĘS, BET GYVAS GENAS
Vartant spaudą, skaitant prisiminimus, galima užtikti daug pavardžių, save siejančių su tais, kurie pirmieji pasakė: išeikime iš TSKP, skelbkime atkurią Lietuvos Nepriklausomybę.
Garbė drąsuoliams. Jie daug kuo rizikavo. Bet ar nereikėtų šaknų ieškoti giliau. Ar yra tauta, kuriai patiktų okupacija, prievarta? O tarp mūsų dar buvo neužmiršusių tarpukario Lietuvos gyvenimo, kai savo darbu, pasiekimais stebinome pasaulį. Buvo ir užsiūtom, užklijuotom lūpom, tylinčių, bet laukiančių. Nei lageriai, nei tremtys, kankinimas badu ir šalčiu neprivertė patikėti, kad Sovietų sąjungoje - ne pragaras, o rojus. Ne visada galėjo prasiveržti dejonė, bet ją nešiojomės širdyje. Atmintyje yra įstrigęs vienas epizodas iš susitikimo su vienu žmogumi, kurio vardo dabar nebeminime. O gal be reikalo?
Sakyčiau, buvo gilaus sovietmečio metai. Poetas Eduardas Mieželaitis buvo tik ką išleidęs garsiąją poezijos knygą „Žmogus". Susitikime su skaitytojais, nedideliame rate, jis kalbėjo: užtenka mums būti mažais žmogeliais. Atsitieskime. Dirbkime. Kol mūsų kultūra bus gyva, kol pasaulis girdės apie mūsų literatūrą, meno kūrinius, tol ir mes - kaip tauta - būsime gyvi.
Ar girdite, kokia muzika skamba tarp tų žodžių? Optimistinė, drąsinanti, tautinė, lyg sakytų: ieškokime išlikimo kelio. Būkime savimi.
O mes ieškome nuodėmės. Žinoma, ne savo, kitų. Kartais net su akiniais eidami numiname daigą, kuris laukia savo laiko, laukia lietaus...
Žmogaus gyvenimo metai - lyg bangos. Kartais ramios, kartais įsiaudrinančios. Sėkmę lydi nesėkmė arba atvirkščiai. Įsiterpia klaidos. Tai atkartoja ir valstybės istorija su dvasios pakilimais ir nuopolio periodais.
Kodėl atgavę Nepriklausomybę ėmėme po truputį naikinti patirtą bendrystę? Kiekvienas turbūt turi savo, bet vis kitokį atsakymą. Užmiršome Tėvynės idėją? Nesupratome, kad išsikovoję laisvę, jei nebūsime supratingi, sąžiningi savo siekiuose, pasėsime chaosą? Be krantų ir upė išsilietų. Užvaldė skurdžiaus troškimas - noriu turėti daug pinigų. Bet kaip uždirbtų - apgavyste, sukčiavimu, papirkimu. „Sekundės" bankas Kaune. Nusikaltėlių grupuotės. Žmogžudystės. Daug neužimtų valdininkų kėdžių. Oi, ne visada garbinga konkurencija...
Ir vis dėlto ėjome pirmyn. Valydami, švarindami savo būstą. Dirbdami, kurdami. Rodos, per tris dešimtis metų tikrai nemažai nuveikėme. Paklauskime senolių, ar jie kada nors yra matę turtingesnį gyvenimą Lietuvoje? Tad kodėl yra nepatenkintų?
KUO MAITINAMA LAIMĖ
Mokslininkai laimingiausių žmonių bendruomenę surado tik vienoje saloje. Ta sala nėra turtinga gamtos ištekliais, negarsėja aukštu pragyvenimo lygiu, bet turi tai, ko kitiems stinga - savąją ikigai filosofiją ir pagal ją gyvena. Ilgai gyvena. Čia daugiausia šimtamečių. Ši sala - Okinava. Japonijoje.
Ikigai - tai samprata apie gyvenimo prasmę. Japonai šį terminą turbūt taip išverstų - „džiaugsmas būti visada užsiėmusiam." Per Antrąjį pasaulinį karą sala neteko 200 000 artimųjų. Reikėjo išgyventi šį skausmą. Išgyveno. Padėjo vieni kitiems. Geriausiu vaistu jie pripažino darbą. Neatsisakė senojo tikėjimo - dar ir dabar garbina mitologinę gauruotą būtybę Bunagają. Nėra kalbų apie pensiją. Senoliai neina į pensiją. Dirba. Jie taip nori. Aktyvūs iki gyvenimo pabaigos. Ir laimingi.
Mes pasirinkome kitą gyvenimo būdą. Bandom uždrausti pagoniškąjį tikėjimą. Svarstome, ką geriau rinktis - darbą ar pašalpą. Reikalauti mokame: duokite, padarykite. Pinigai vis dar aktuali tema. Mokesčius mokėti vengiame, bet algos didesnės norime. Kritikuojame ministerijas, kad neracionaliai skirsto biudžetą. Matyt, tiesos yra. Jeigu visi laikytumėmės Dešimties Dievo įsakymų, seimui nereikėtų šitaip vargti: priimti šimtus įstatymų, o šitiems šimtams dar šimtus pataisų. Ir teisininkams būtų mažiau darbo.
Teisės gynėjai pirmieji pareikalavo jiems pakelti atlyginimus. Daug ir sunkiai dirba. Į kaimyną nepažvelgė, gal jam kelis kartus sunkiau. Nepakėlė telefono ragelio, nepaskambino mokslininkams, - paruoškite pagrįstą ūkininkavimo projektą, kad greičiau augtų ekonomika, kad būtų galima visiems pagerinti gyvenimą. Ne mūsų pupos... Yra didelis valstybės aparatas, tegu ir rūpinasi tomis problemomis. Šįkart mus jaudina tik mūsų alga.
Tai pavyzdys - kiekvienas rūpinamės savimi? Vargšai seimūnai. Kai kuriems tenka net benzino kolonėlių šiukšliadėžėse pasirinkti išmestų kvitų, kad prisidurtų prie algos... O tų kvitelių ir popierių krūvos. Tarnautojai nusiėmė naštą nuo savo pečių, nebeatsako už savo parašą, uždėjo atsakomybę ant tavųjų. Ir ant popieriukų. Kažkas turi tuos popieriukus peržiūrėti, suskaičiuoti. Biurokratinis aparatas auga, išlaidos didėja. Mažai monetų liko mokytojams? Kelinti jie eilėje prie kasos? Kas po jų prašys didinti algą?
Kai kuriasi valstybė, reikalinga kariuomenė, kuri gintų nuo priešų, saugotų sienas. Nemažiau svarbi figūra - mokytojas. Jis kultūros sėjėjas ir puoselėtojas. Kultūra - tai tautos dvasia.
Niekas neabejoja, kad mokytojo darbas atsakingas, todėl turi būti ir tinkamai atlyginamas. Galbūt aukščiausiu tarifu. Bėda, kad mūsų mokytojo prestižas labai žemas. Vis bandome atsivežti kitų valstybių patirtį, nepasvėrę, nepanagrinėję, ar ji mums tinka. Pasikvietėme užsienio bankus. Ėmėme auginti pasaulio piliečius. Europai dovanojame mūsų aukštųjų mokyklų parengtus specialistus. O ką sau pasiliekame? Kokį žmogų auginame? Norai dideli, bet kažkodėl nepasiekiami, o priežasčių vis nesurandame. O galėtų geriau sektis. Tarpukario Lietuvos ekonomika buvo gerokai pralenkusi Suomiją. Išsivadavę iš okupantų, nebegalėjome lygintis su suomiais, buvome atsidūrę duobėje. Sunkiai iš jos ropščiamės. O kada ir kaip suomiai padarė šuolį? Gal mokytojams padėkoti?
Į pedagogikos studijas Suomijoje didžiausias konkursas. Ir neužtenka išlaikyti egzaminus. Dar prašo įrodyti, kad turi pašaukimą dirbti mokytoju, kad esi apdovanotas tinkamomis savybėmis, charakteriu.
Kuo daugiau šalyje talentingų mokytojų, tuo daugiau išauga gerų specialistų, mokslininkų. Jeigu jie neišvažiuoja, dirba, auga ekonomika, didėja biudžetas. Būdama mokytoja, pirmiausia galvočiau, kokį žmogų išauginsiu iš mokinio, ar jis rūpinsis Tėvynės ateitimi. Į tą žodį telpa ir ekonomika, ir biudžetas. Jei bus toks biudžetas kaip Suomijos, tikrai ministras nepagailės mokytojui didelės algos.
Mes irgi turime talentingų mokytojų. Kodėl tada tiek mokinių neišlaiko abitūros egzaminų, nesirenka matematiko ar chemiko specialybių? Kodėl be korepetitoriaus jaunuolis neįstoja į aukštąją mokyklą? Susidarė visa korepetitorių kasta. Ko tada verta vidurinė mokykla? Nebepasitikime ja? Dėl tos priežasties ministerija ir naikina mokyklas? Ne, sako, esą kitų priežasčių.
NE VIEN PINIGAI LEMIA
Trintukas nepadeda. Trink netrynęs - vis tiek iš atminties išlenda ano mokytojų streiko vaizdai. Drąsūs, narsūs susirinko streikuoti. Į žygį!
Neįveikė, neišlaužė ministerijos durų, sulipo per langus. Žiūrėkite, vaikai. Mokykitės iš mūsų, kaip reikia elgtis, siekti savo tikslo. Kuo labiau užšnerkši šitas patalpas, tuo stipresnis atrodysi. Tikrai įveiksi priešą. Gausi ko nori. Turėsi. Daug turėsi.
„Kultūros sėjėjai" parodė viską, ką savyje turėjo blogiausio. Ir ko neišmoko nei studijuodami, nei dirbdami. Tai kultūros. Turbūt Dievo neduota. Jei šitiems lipantiems per langus mokytojams pakelsime dvigubai atlyginimus, ar jie dirbs dvigubai geriau? Šmaikštuoliai juokauja, ką jau ką, o šie mokytojai vaikus tikrai įkvėpė: kai tėvai neperka saldainių, vaikai streikuoja - rėkia, griūva ant žemės. Privalo tėvai nupirkti. Trampas, esą, irgi pasimokė iš mūsiškių: suagitavęs šalininkus, kumščiais, lazdomis bandė įrodyti savo persvarą rinkimuose... O ką darysi, jeigu trūksta balsų...
Streikas gal ir geras dalykas, bet tąkart mokytojo prestižui kaip reikiant smogė. Blogiausia, kad turbūt rengėjai to nė nesuprato. Gal dabar organizuojami streikai bus kultūringesni, deja, jų nebenoriu matyti. Abejoju, ar monetos Andriaus Navicko kišenėje išspręs visas mokyklos problemas? Mokytojo akiratis, pasaulėžiūra turėtų būti kur kas plačiau apimantys. Jei ne švyturiu, tai nors žvake mokytojas turėtų tapti kaimo žmonėms, savo bendruomenėje. Mokytų ne griauti, o kurti. Galime galvoti apie valstybę, galime galvoti apie savo bendruomenę, mokyklą, bet Džono Kenedžio pasakyti žodžiai turės tą pačią prasmę: matai tikslą, pradėk pats tiesti kelią. Imkis darbo. Gandis dar anksčiau išsakė šią mintį: tobulink save. Tarnauk kilniai idėjai. Ir dirbk. Nuo tavęs, žmogau, viskas priklauso. Tautos ateitis irgi tavo rankose. Idėją nešdami kaip vėliavą, indai išvadavo savo šalį . Mes galime didžiuotis savo Dainuojančia revoliucija.
Žinoma, dėl mokyklų padėties galima ministeriją apkaltinti devyniom nuodėmėm. Pirmiausia, kur dingo mokslininkės Meilės Lukšienės paruošta programa mokykloms. Antra, kodėl mokytojai jos neišgirdo. Mokslininkė siūlė ne atsivežtą iš kitos šalies programą, o tautinę, augančią iš mūsų tradicijų, iš mūsų patirties. Atsižvelgiančią į sąlygas, kokiomis gyvenome sovietmečiu ir kokie esame dabar. Mokykla - laisva bendruomenė. Pamokose ji galėjo pritaikyti nors dalį gerų patarimų ir be ministerijos palaiminimo. Mokslininkė neslėpė savo idėjų: kalbėjo, spausdino straipsnius. „...reikia kiekvienam mokytojui pagalvoti, kaip jis galėtų įsileisti tautos dvasią į klasę. Visų pirma, ir mažiukas, ir didelis privalo pasijusti ir fiziškai, ir dvasiškai esąs namie, o ne pakeleivis, ne nomadas. Klasė turi būti antrieji namai, geri, jaukūs, kad viešpatautų darna, ne paradiškumas, o darbas." Taip kalbėjo mokslininkė. Ji siūlė vaiką jau nuo trejų metų pagal jo jėgas, vystymasi pratinti prie darbelių. Štai kokie auklėjimo pradmenys. Paprasti ir nebrangūs, bet perspektyvūs, siejasi su dorove. Gerokai skiriasi nuo kai kurių šiuolaikinių mokytojų pasiūlymo praleisti pamokas ir išeiti į streiko žygį.
Racionalią mintį išvystyti ir įgyvendinti sunkiau, negu ją palaidoti nesibaigiančiuose ginčuose. Ginčytis mėgstame. Vis daugiau partijų, vis daugiau grupelių. Kai kaunasi ambicijos, protas slepiasi. Kada atsipeikėsime?
Keista, bet taip jau atsitiko, kad vis rečiau girdime kalbas apie kilnias idėjas. Pavyzdžio nebeieškome tarp mūsų išrinktųjų. Mažoka šviesos. Todėl su nuodėmėmis ir mes gyvename. Juk savo dorovingumu negalime pralenkti savo išrinktųjų. Kaip jie tada pasijustų? Nieko gero neišmokė ir prezidento dvikova su vyriausybe. Nors atrodytų taip paprasta: susitiko du protingi žmonės, pasitarė ir priėmė protingą sprendimą. Žinoma, kad galima taip padaryti, bet kaip tada visuomenė sužinos, kad esi protingesnis, jei nekritikuosi kito, jei nepasiskelbsi...
Kasdienybė nustelbė ir kilnesnes mintis, ir atsargumą, kad turime pavojingą kaimyną. Kodėl, kodėl reikėjo šitos nelaimės - karo? Šįkart jis užgriuvo Ukrainą, bet skaudžiai palietė ir mus.
Mes - Rytų pasienio tauta. Turbūt per mažai kalbame, ką ištvėrėme, ką iškentėjome. Kaip niekas kitas pažįstame savo kaimynus, geresnę santvarką - socializmą, komunizmą - siūlančių žmonių charakterį. Žiaurumas, melas, apgavystė, matyt, jau jų prigimtyje, ugdytoje šimtmečiais. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Europa dairėsi nustebusi. Mums nereikėjo ilgesnio laiko suvokti, kas atsitiko, kas gresia ukrainiečiams. Kiek galėdami, kaip galėdami ėmėmės nelengvo darbo. Priėmėme į savo namus bėgančius nuo karo, nuo mirties. Rinkome aukas nepasitraukusiems, ginantiems savo žemę. Surinktą milijoną eurų sutikdavome plojimais ir... ašaromis. Šis milijonas - Ukrainos žmonėms. Jausmai sukūrė stebuklą? Turbūt. Pajutome - mes vėl kartu. Mes vėl susijungėme. Mūsų atjauta, mūsų dvasia gyva.
Karo žvėries alsavimas, rodos, paliečia kiekvieną kūno ląstelę. Bet gyvenimas duotas gyventi. Rugsėjo pirmąją vaikai išėjo į mokyklą. Žemdirbiai renka derlių. Gamyklos dirba. Reklamos lenktyniauja - kviečia į muziejus, teatrus, koncertus... Gal ir prezidento, Seimo rinkimai neužgesins šviesos, kurią jaučiame kartu dirbdami ir vildamiesi, kad mūsų naujai išrinktieji geriau tarnaus mums, tiesai ir ateities gražiai vizijai.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-09-28 23:00
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Ipolitas Skridla

2023-10-01 13:04

Teisingi,įdomūs pasvarstymai ir pamąstymai.Sėkmės.Būkime sveiki.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Apolinaras J.

2023-09-30 20:49

Neskubėdamas, įdėmiai perskaičiau solidų, gilų LŽS Senjorų klubo kolegės publicistinį rašinį apie mus, lietuvius, apie mūsų tautos kelio į Nepriklausomybę vilkduobes ir pergales šiame kelyje, apie šiandieną - tokią labai šviesią, bet ir problematišką. Skaičiau eilutę po eilutės, pastraipą po pastraipos ir vis galvojau - per mažai tokių pilietiškų rašinių mūsų spaudoje, mažai tokių girdisi per tą vadinamąjį LRT, o kai kurios pokalbių laidos per televiziją apskritai atgraso klausytis, vulgariai kalbant, pigus š... malimas! Gal klystu, bet įtariu, jog kolegos žurnalistai, rašytojai, literatai privengia aštresnio publicistinio žodžio. Nesuprantu kodėl, gal prisibijo, kad gali užsitraukti vadinamųjų valdžiažmogių rūstybę kaip galimai tarnaujantys Lietuvos priešams ir keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui. Koks įdomus ir parankus trafaretinis kaltinimas, betgi kiek ilgai galima bijoti?!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media