Nuomonių barometras

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) šiuo metu išgyvena sudėtingą krizę, kurioje susiduria vadybinė atsakomybė už mokesčių mokėtojų lėšų naudojimą ir visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo apsauga. Įtampa ypač išryškėjo po nepalankių audito išvadų, tapusių priežastimi Seimo valdančiajai daugumai inicijuoti skubotas LRT įstatymo pataisas. Siekis palengvinti generalinio direktoriaus atleidimo tvarką, grąžinant slaptą balsavimą ir mažinant balsų slenkstį, sukėlė aktyvų pasipriešinimą LRT palaikančioje žurnalistų bendruomenėje bei visuomenėje. Šias reakcijas dar labiau pakurstė gynybinė nacionalinio transliuotojo pozicija, o visuomenė buvo priversta rinktis tarp kritikos LRT vadybos stiliui ir baimės dėl galimo politinio kišimosi. Įtampą padidino ir augantis darbuotojų profesinis aktyvizmas bei išreikštas nepasitikėjimas LRT taryba.

Politinis procesas pasiekė kulminaciją Seimo Kultūros komitete, kur opozicija pasitelkė vadinamąjį filibusterį. Šios taktikos tikslas - ne laimėti balsavimą, kuriam mažuma neturi pakankamai mandatų, o neleisti jam įvykti tikintis, kad vilkinant laiką valdantieji bus priversti leistis į kompromisus arba visiškai atsiimti projektą. Nors Lietuvos Seimo statute šio termino nėra, jame numatytos kitos parlamentinės obstrukcijos formos, pavyzdžiui, nuolatinis pataisų teikimas ar reikalavimas tikrinti kvorumą. Būtent „pataisų laviną" ir procedūrinį strigimą stebėjome praėjusią savaitę, kai posėdis buvo nutrauktas ne tik dėl pasirinktos taktikos, bet ir dėl nenumatytų aplinkybių - staiga pablogėjusios komiteto pirmininko sveikatos būklės.

LRT krizės kontekste Lietuvos opozicija pritaikė vakarų demokratijų filibusterio dvasią, naudodama galiojančias Seimo statuto praktikas. Tačiau šis procesas virto aštriu politiniu aktu, sukėlusiu rimtų klausimų dėl politikų etikos ir jų tiesioginių pareigų vykdymo. Kai kurie kritikai tokį elgesį traktuoja kaip trukdymą valstybės valdymui ar net savotišką politinį mobingą. Nors terminai filibusteris ir mobingas kilę iš skirtingų sričių, juos vienija bendra taktinė prigimtis: proceso blokavimas ir progreso stabdymas pasitelkiant išsekinimo strategiją.

Viešojoje erdvėje pasigirdo nuomonių, kad toks destruktyvus elgesys balansuoja ties Seimo nario priesaikos ir Konstitucijos pažeidimo riba. Konstitucijos 5 straipsnis nurodo, kad „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms", o mobingas tiesiogiai pamina pamatines žmogaus teises: 21 straipsnis gina žmogaus orumą, o 48 straipsnis garantuoja teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas. Kyla klausimas, ar filibusterio taikymas buvo nuoširdus sąžinės balsas, ar gerai apgalvota taktika, skirta ne tik valdančiųjų darbotvarkei pakirsti, bet ir jų autoritetui menkinti.

Nepaisant etinių abejonių, filibusterio efektas tapo lemiamu veiksniu, sustabdžiusiu žaibišką pataisų priėmimą. Esminį svorį situacijai suteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuris, pakvietęs prie bendro stalo visų frakcijų narius, inicijavo sprendimą aštrias diskusijas keliančias pataisas atidėti iki pavasario sesijos. Tai suteikė laiko ekspertiniam vertinimui ir gilesnei analizei. Ši krizė tampa egzaminu šalies politiniam elitui: ar pavyks išspręsti vadybinius trūkumus nepaaukojant politinės kultūros bei fundamentalių žiniasklaidos laisvės principų ir išvengiant ilgalaikės reputacinės žalos valstybei.