2019 m. liepos 21 d., Sekmadienis

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Vanda Kašauskienė: savo gyvenimo kelio nei vienos atkarpos negaliu išmesti

2019-04-15
 
Dainius Ručinskas,
LŽS narys

 


Vilniuje veikianti kolegos žurnalisto Stasio Lipskio leidykla "Žuvėdra" išleido Vandos Kašauskienės atsiminimų knygą "Kelias: Radžiūnai - Vilnius".
Istorikė, profesorė, istorinių leidinių autorė V.Kašauskienė šioje knygoje apmąsto nueitą gyvenimo kelią, prisimena gimtąjį kaimą, tėvų netektį, jaunystės svajones ir siekius, darbą ir iššūkius lūžio metais, pasakoja apie šeimą, gimines ir draugus. Knygoje juntamas autorės požiūris į mūsų krašto nūdieną.
Norėčiau prisipažinti, kad imdamas į rankas šią solidžią, 500 puslapių knygą nuogąstavau, kad joje tradiciškai tokio žanro leidiniuose bus pernelyg daug vietos 
skiriama vaikystės ir jaunystės laikų atsiminimams, o vėliau pateikiama daug sausos statistikos apie autorės darbinę veiklą, nagrinėjami įvairūs giminystės ryšiai.
Pasirodo, kad šioje knygoje autorė sugebėjo tinkamai panaudoti savo plačią vaizduotę jaunystės metams prisiminti, labai realistiškai atgaminti karo baisumus, žiaurią pokario gyvenimo realybę.
V. Kašauskienė pateikia daug įdomios medžiagos apie tarybinio laikotarpio kai kurių aukštų pareigūnų veiklą, požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės siekius.
Sklaidydamas vaikystei skirtus knygos puslapius negaliu atsistebėti kaip panašiai gyveno įvairių Lietuvos kaimų vaikai. Antai gražioje Aukštaitijos žemėje esančiuose Radžiūnuose kaimo vaikams džiaugsmas buvo Suosos upė. Kuo gi paaugliams ir vaikams buvo patraukli? 
Pakrantės abiejose upės pusėse buvo pilnos gervuogių krūmų, kurie derėjo skaniomis mėlynai tamsiomis rudenio uogomis. Be to, augo laukinių raudonųjų serbentų krūmai. Pavasarį paupio saulėtose nuokalnėse baltavo žemuogių žiedai, o vasaros pradžioje -raudonavo žemuogės.
O ką jau kalbėti apie pačios upės gerybes. Jose knibždėjo įvairaus dydžio ir pavadinimų žuvų. Taigi autorės vyresnioji sesuo Irena rankomis staigiai sučiupdavo ir iš vandens iškeldavo tarp žolių ramiai snūduriuojančias lydekas. Vėgėles ir kitas žuvis, kurios spiesdavosi po akmenimis ir krūmais, taip pat sugaudavo rankomis.Vaikai negiliame vandenyje smaigstydavo šakutėmis tingius kilbukus. Į namus parsineštų žuvyčių užtekdavo bulvių sriubai, jeigu jų būdavo. O jei ne - tekdavo pievoje parinkti rūgštynių lapų - ir ko ne sriuba...
Taigi, o Žemaitijoje, Gedinčių kaime esančio prie sraunaus Ringuvos upelio paaugliai besimaudydami iš po šiekštų sugaudavo ne tik karosų, bet ir stambių plačiažnyplių vėžių.
Atsiminimų autorė taupiais, bet vaizdžiais štrichais aprašo karo ir pokario laikotarpius. O jie pažymėti baisia autorės tėvų netektimi. Javų kūlimo talkoje dirbusius jos tėvą ir mamą atėję suėmė taip vadinami miškiniai. Visam gyvenimui mergaitei išliko kraupus vaizdas. Miškiniai savo egzekuciją keturiems asmenims įvykdė kambaryje.Tėtis surištomis rankomis buvo atsirėmęs sienos stalo gale. Mama pasvirusi ant lovos, kurioje gulėjo nužudyta namo šeimininkė.
Anksti našlaite tapusi V. Kašauskienė labai vaizdžiai aprašo savo gyvenimo mokyklinius, studijų ir darbo laikotarpius, yra nemažai ir linksmų epizodų.
Vyresnė kartos knygos skaitytojai ,savaime suprantama , atidžiau apžvelgs tuos puslapius, kuriuose dalykiškai aprašoma darbinė veikla Partijos istorijos institute, įvairios peripetijos.
Knygos pratarmėje sakoma, kad Sąjūdžio euforijos ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais kai kurie asmenys ėmė atgailauti dėl savo suklydimų, brovėsi į "neklystančiųjų" tarpą. Juk žmonės su "teisingomis" biografijomis žino, kas teisinga, ir kas - ne! Be to, reikia pridurti, kad neatsisakoma emocijomis grįstų tautos istorijos vertinimo kriterijų, jos veikėjų gražinimo bei pudravimo, kad pastarieji, iškelti ant pjedestalo, atrodytų gražiau.
Labai prasmingai skamba knygos autorės baigiamieji žodžiai: "laiminga, kad savo kelyje esu tautos ir valstybės didelių permainų kalno viršūnėje. nueitame kelyje būta įvairių įvairiausių, skaudžių ir džiaugsmingų, prasmingų ir ne tokių prasmingų , kaimingų ir liūdnų gyvenimo akimirkų. Užverstas paskutinis atsiminimų knygos lapas. Tačiau gyvenimas nesustojo. Jis skuba. Keleivio kelias - vienos krypties ir sparčiai trumpėja. Todėl verta atsigręžti atgal, žinoma, nieko nekoreguojant. Tiktai užbėgdama įvykiams už akių galiu teigti, kad iš savo gyvenimo kelio nei vienos atkarpos negaliu išmesti. Jis buvo gyvybės stuburas, o ne nudžiūvusi medžio šaka. Kita vertus , jo nei tiesinau, nei dailinau, o buvimo jame - nei teisinau, nei siekiau atgailos. Kartu noriu pasakyti, kad ne aš pasirinkau sau laikotarpį, o jis pasirinko mane. Taigi niekuo dėta, kad gyvenau toje terpėje, kuri istorijos buvo nušluota.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-28 14:07
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

K.G.

2019-04-28 20:46

O kur ji dirbo sovietmetyje?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media