Naujos knygos, leidiniai

Vilniškės kolegos žurnalisto, LŽS nario Stasio Lipskio leidykla "Žuvėdra" išleido Nijolės Marytės Śerniūtès eilèraščių rinkinį "Lange dar švies..." Tai pirmoji poetės, mokytojos N.M.Šerniūtes poezijos knyga.

Kaip rašo leidinio "Lange dar švies" pratarmėje autorė, "paukštis man numetė mėlyną plunksną".

Pasak N.M. Černiūtės, " jei reikėtų gyventi iš naujo, vėl būčiau mokytoja. Nusimeti, atsimenu būdavo visą biurokratizmo naštą, atidarai duris į klasę ir savaime imi kurti. Kas gali būti gražesnio už poetiško źodžio ištarimą, įdomesnio už gimtosios gramatikos tobulumą? O jeigu mokyklos tame gyvenime nebūtų, tada norėčiau būti kunigė.

Pati poezija man nėra darbas, ji yra meilė. Prie eilėraščio niekada nesikankinu, jo nekuriu, kaip kurdavau pamokų planus, kurių niekada pamokose ir nepanaudodavau. Kiekvienas mano eilėraštis ateina pats, sušvinta nelyginant foto aparato blykstelejimas, ir jei turiu po ranka su kuo rašyti,- užrašau, o jei neturiu ,- kaip atėjo, taip ir išėjo. Poezija - tai toks mano galvojimo būdas, charakteris, požiūris, autobiografija, santykis su kitais žmonėmis.

Poetės eilėraščių posmuose apstu gilios nostalgijos savo gimtajam kraštui, gražios pagarbos jo gamtai, faunai.

Antai eilėraštyje "Namo" autorė su nuoskauda sako:

Namo...

Ir negaliu minčių nuo jo atplėšti,

Nuo žodžio šito.

Ak,

Atplėšti negaliu žiūrėjimo

Nuo tos krypties,

Kuria skrendu ir nemigoje, ir sapne.

Namo...

Tarytumei eilėraštis nepabaigtas

Ar pažadas neištesėtas,

Arba pašventino vandens purslai

Ant veido,

Taip šitas žodis

Ant širdies...

Tą rudenį

sudie

sudie sudie

...

Per visą naktj

namo namo.

Atsiliepimų apie poetės kūrybą skirsnyje mokytoja Gražina Galkauskienė poetei dėkoja už sukurtas ir perfrazuotas pasakas, už ramius ir prasmingus, už pašėlusius pamąstymus. "Net kartūs ir aštrūs tavo źodźiai skamba melodingai, o liūdesys ir Tėvynės motyvas nusėda į pačią širdį. Skambūs, kartais prasiveržiantys džiaugsmu, kartais neviltimi dėl būties trapumo, pilnini liūdesio ir pasiilgimo tavo eilėraščiai kvepia gimtine su srebuklingos tylos, baltos žiemos ir amžino vidurvasario peizažais. 

Tavo "Vėją" galiu deklamuoti be perstojo, o "Mano Tėve" skamba kaip malda, žavisi poetės eilėmis pedagogė.

Tikrai valiūkiškai skamba eilėraščio "Vėjas" posmai.

Būna iš tikrųjų

(Netikėjau)

Karštas išprotėjęs 

Sūkurinis vėjas,

Įsuka ir neša

Žmogų tarsi lašą,

Apsivijęs godžiai

Blaško, virkdo, guodžia.

O pavargęs, sako,

Numeta ant tako...

Būčiau netikėjus,

Kad yra toks vėjas...

Mano tėve,

Kaip laikas praėjo...

Šimtas metų

Kaip šimtas. dienų.

Kaip šimtas dienelių,

Aštrių tarsi ašutas,

Kietų kaip milinis

Apsiaustas

Ant Tavo pečių.