Archyvas :: Laima Vincė: pokaryje gyvenusių lietuvių istorijas rinkau tam, kad niekada nepamirštume, kiek mums teko paaukoti dėl Lietuvos laisvės
Laima Vincė
Laima Vincė į Lietuvą atvyko 2007 m. pagal Fulbraito programą. Tuomet, keliaudama po Lietuvą, autorė išgirdo ir užrašė daugybę skausmingų pokaryje gyvenusių lietuvių istorijų, kurios paskatino rašytoją to meto išgyvenimus suguldyti popieriuje. Autorės tikslas buvo susitikti su kuo daugiau dar gyvų istorijos liudytojų ir jų prisiminimus kuo tiksliau užrašyti, tam, kad niekada nepamirštume, kiek mums teko paaukoti dėl Lietuvos laisvės.
Laima, Jūs gimėte Amerikoje, lietuvių išeivių šeimoje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidote šioje šalyje, tačiau puikiai rašote ir kalbate lietuviškai. Ar kalbėti ir rašyti lietuviškai skatino tėvai?
Taip, mano tėvai skatino mane ir mano brolius bei sesę kalbėtis lietuviškai, taip pat skatino lietuvių visuomenė, kurioje mes gyvenome. Tačiau svetimoje šalyje nelengva įskiepyti vaikams lietuvių kalbą, kai mokykloje, visuomenėje, televizijoje kalbama angliškai. Aš prisimenu, kai sulaukusi šešiolikos staiga pajutau, kad lietuviškai kalbu itin silpnai. Bijojau prarasti lietuvių kalbą, tad pati sugalvojau išvažiuoti mokytis Vasario Šešioliktosios Gimnazijoje, Vakarų Vokietijoje. Tais laikais buvo neįmanoma važinėti pirmyn atgal iš Lietuvos į kitas šalis, nes Lietuva buvo okupuota Sovietų. Tik specialiais atvejais žmonės iš Vakarų galėjo atvažiuoti į Lietuvą, o žmonės iš Lietuvos išvažiuoti į Vakarus. Tad mokėmės lietuvių kalbos tam tikrame vakuume.
Rašote ne tik prozą, tačiau ir poeziją. Taip pat esate knygų vertėja, dėstytoja, tapote paveikslus. Veiklos turite išties nemažai. Kaip pavyksta viską suderinti?
Aš gimiau labai kūrybinga, be to vaikystėje mano mama, kuri yra tapytoja, nevaržė mano kūrybinės laisvės. Prisimenu, sugalvodavau įvairiausių žaidimų kaimynystėje augantiems vaikams ir juos pravesdavau. Daug mano minčių, kūrybingumo ir kūrybinės drąsos atėjo iš vaikystės, kuomet nevaržoma laksčiau basa po miškus ir gyvenau savo vidiniame kūrybiniame pasaulyje. Dabar labai stengiuosi organizuoti prasmingai savo laiką ir daug dirbu. Aš sau neleidžiu ilgai tingėti. Aš retai žiūriu televizorių, o filmus atsirenku žiūrėti tik tokius, kurie suteiktų prasmės. Nežaidžiu kompiuterinių žaidimų, nemėgstu tuščiai „plepėti" per socialinius tinklus ar žinutes. Būtent tai man leidžia atrasti daugiau laiko kūrybai ir mąstymui.
Knyga „Mūsų nepalaužė" lietuvių kalba išleidžiama tik šiemet, nors anglų kalba knyga pasirodė jau 2011 metais. Kodėl tik dabar nusprendėte knygą išleisti lietuvių kalba?
Aš būčiau mielai ją lietuviškai išleidusi jau 2011 metais, jeigu leidykla būtų norėjusi tada išleisti. Tuo metu visuomenė dar ne taip domėjosi pokario rezistencijos istorija kaip dabar. Visuomenė turėjo priaugti prie tos knygos. Taip pat, turiu prisipažinti, kad nors labai daug darbo įdedu renkant medžiagą knygai ir ją rašant, aš esu prasta vadybininkė.
Knygoje aprašyti tremtinių ir partizanų išgyvenimai tikri, išgirsti iš pirmų lūpų. Ar pašnekovai noriai dalinosi atsiminimais?
Su kokiais iššūkiais teko susidurti rašant šią knygą?
Aš rinkau žmonių istorijas ir jas užrašinėjau ne tik ranka, bet ir diktofonu. Ne visos istorijos buvo pasakojamos lietuvių kalba, vieną istoriją užrašiau vokiečių kalba, o dar vieną - anglų kalba. Aš turėjau iššifruoti visus savo užrašus, iššifruoti garso įrašus, patikslinti faktus ir galiausiai viską sudėlioti chronologiškai laike, nes žmonės pasakodavo šokinėdami nuo temos į temą. Kadangi knyga buvo leidžiama Amerikoje, visus tekstus teko išversti į anglų kalbą. O dabar vertėja visus tekstus vėl privalėjo išversti atgal į lietuvių kalbą. Reikėjo perskaityti daug istorinių knygų, kad pasiruoščiau šiam darbui. Šios knygos parašymas pareikalavo išties daug mano darbo.
Knygoje daugiausiai stengiatės perteikti moterų patirtį. Kodėl?
Taip, didžioji dalis pašnekovių buvo moterys. Žinoma, tarp pašnekovų buvo ir vyrų, tačiau juos, išskyrus smogiką Praną, kalbinau su tikslu daugiau sužinoti apie moteris, kurios buvo svarbios jų gyvenime. Partizanas ir politinis kalinys Jonas Kadžionis pasakoja apie savo žmona Malviną, kuri irgi partizanavo ir buvo ryšininkė. O Alexander Gringauz, kurį dar vaiką išgelbėjo iš Kauno geto, pasakoja apie savo gelbėtoją Konstanciją Bražėnienę. Tuo metu, kai pradėjau rinkti šitas istorijas, didelė dauguma knygų apie rezistenciją buvo parašytos apie vyrus ir akcentavo vyrų drąsa ir pasiaukojimą Lietuvai. O juk penkiasdešimt procentų rezistencijos dalyvių buvo moterys. Aš norėjau nagrinėti moterų vaidmenį rezistencijoje ir išgirsti istorijas iš jų perspektyvos.
Kam skirta ši knyga?
Aš savo knygą skyriau labai daug žmonių, milijonams. Skiriu šią knygą visiems, kurie žuvo dėl savo įsitikinimų, kurie žuvo ginant tėvynę, kurie žuvo dėl savo tautybės arba religijos. Ji skiriama Lietuvos tremtiniams, politiniams kaliniams, partizanams, ryšininkėms ir Lietuvos žydų Holokausto aukoms.
Galbūt turite minčių dar vienai knygai?
Aš visuomet turiu minčių daugiau nei vienai knygai, tačiau, kad parašytum knygą, reikia labai daug laiko. Šiuo metu esu suplanavusi struktūras net trim knygom. O dabar reikia sveikatos, ramybės ir pakankamai pinigų pragyvenimui, kad galėčiau jas parašyti.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Linkiu skaitytojams gero skaitymo. Taip pat noriu padėkoti skaitytojams, kad savo brangų laiką jie skiria mano knygų skaitymui.
Ir pabaigai... Kokias 3 perskaitytas knygas rekomenduotumėte Knygų klubo skaitytojams?
Knyguklubas.lt komanda dėkoja už pokalbį!
.jpg){kind=logo}
.jpg)
Komentarai (0)