2021 m. spalio 22 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Kultūrologė, muzikos kritikė, žurnalistė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: „2020-ųjų arimai“

2021-09-12
 


Vytautas Vytaras


Dienos šviesą išvydo „2020-ųjų arimai" - kultūrologės, muzikos kritikės, žurnalistės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės straipsnių rinkinys, aprėpiantis 2020-ųjų metų publikuotus ir kitus parašytus straipsnius, esė, pamąstymus. Jų esmė - nestandartine kalbėsena pastebėti kultūros kaitą, vertybių įprasminimo būdus, prisiminti Išėjusius ir dabar nerimstančius žmones. Tai autorei svarbiausia: pamatyti, įvertinti kuriančius ir siekiančius jais sekti.
Pratarmėje autorė rašo: „Vasara. Karštis. Nuo jo slepiuosi kambaryje šalia „savojo" kaštono, kuris jau seniai peraugo penkiaaukštį namą. Saugau - vis nutrinu kažkieno ranka pažymimą raudoną ženklą. Atseit, numatomą kirsti medį. Tai tik ne šitą! Jis užaugo su mano vaikais, su aplinka, kurioje link Neries vedančiais takais bėgiota, keliauta. Visais metų laikais medyje pilna gyvybės: į inkilą kasmet grįžta varnėnų šeimyna. Nuo rudens čerška lapus švarinančios zylės, pabėgę nuo pūgos atlekia šarkos, spalvingieji kėkštai, mechaninę rašomąją mašinėlę imituoja ant lango pakabintą lašinio gabalą krimsdami geniai. Juk tai palaima - pasijunti esąs ne tik to kasdienio žmonių šurmulio, bet ir Visatos dalimi. Ir svarbu, nes blaiviau pradedi vertinti žmonių pasaulį.
Knyga, muzika, įvairios kultūros terpės kelia daug klausimų. Atsakymų ieškau ir rašydama. Vieni svarbiausių klausimų, kurie ne kartą iškyla virtuvėje klausant Lietuvos radijo laidose girdimų painiavų: kas yra žmogus (sąvokos individas, asmenybė, individualybė, dažnai vartojami kaip neteisingi vertalai iš anglų kalbos) ir kas yra kultūra (nuolatinis painiojimas ar sutapatinimas: menas - kultūra). Painiava didėja laidų vedėjams pradėjus kalbėti apie konkrečius meno dalykus. Girdi sakantį: „klausote pasaulio muzikos naujienų". Puiku, bet girdime tik populiariosios kultūros hitus. Dar geriau, kai skelbia lietuviškos muzikos naujienas, o girdime mėgėjiškų populiariosios muzikos grupeles ar iškraipyta lietuvių arba anglų kalba kažką į mikrofoną maurojantį. Skambina mano kurso draugė iš rajono: „gal tu žinai, kodėl chorų nesigirdi? Vaikai nebežino kas tai yra!" Taigi, ir patys nebedainuoja. Kurdama Trečiojo amžiaus universiteto veiklą atspindintį video žurnalą „Gyvenimas nesibaigia" liepos mėnesio numerio (You tube kanale) finale specialiai leidau paklausyti vaikų giedamo himno. (!) Pagalvojau, gal kas nors pamatys iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, pasigailės augančios kartos-beklausės ir atkreips dėmesį į muzikos, kitų menų stygių ir jų reikšmę augančiam žmogui, gal savo žinyboje įsteigs bent vieną etatą, skirtą sekti šią sritį ir atsakyti už šiuos dalykus, pareikalaus, kad mokyklose būtų chorai. Nedainuojantis vaikas - ne tik „kurčias" tikrai muzikai (ne į mikrofoną rėkiančiam), bet ir toliau gyvena suluošinta savąja klausos sistema. O dar garso ekologijos problemos!
Nepriklausomoje Lietuvoje visose mokyklose buvo dvi muzikos valandos savaitėje: muzikos dalykas ir privalomas choras. Rašau ir apie tuos dalykus, apie žmones, ugdžiusius estetinį skonį, meilę grožiui, menui, įkvėpusius kurti. O kur dar anų laikų suaugusiųjų pasidainavimai vakaruškose, prie stalo... Dabar ne tik vaikai, jaunimas populiariausių liaudies dainų nebemoka, ką jau čia pritarti - net nėra girdėję. Paskambinau skautams kartą „Lietuva brangi" melodiją. Sako - „graži, ir kas tai?" Nei Naujalis, nei Maironis nieko jiems nebesako... Tai nuo ko prasideda dabar pilietinis, patriotinis ugdymas?
Vasarą gal dažniau įjungdavau radiją. Kartais klausaisi plepučių, apie niekus tauškiančių žurnalisčių ir nesupranti: kodėl negalima daug ko pasakyti lietuviškai? Aišku, kad dabar su naujomis technologijomis į kasdienį bendravimą įvirto daug naujų pavadinimų, daug šiukšlių, daug nepagarbos savajai kalbai. Tikriausiai reiktų sakyti: žemas visuomenės kultūros lygmuo? Išsikvėpinęs smokinguotas frantas su aukštojo mokslo diplomu neperskaito André Malraux (Andre Malro) pavardės. Kitas dabita kelnerio prašo lavazos kavos. Mokslinių straipsnių rinkiniai pilni vertalų, nes savo „mokslinių" darbelių teorines dalis tiesiog konstruoja iš anglų kalba perskaitytų straipsnių. Nekūrybingai. Abraomas Maslow dėl kalbos neišmanymo tampa rusų mokslininku Maslovu. Išmetėme mums svetimą priesagą - ist, pianistas kartais patampa nesąmone - pianininku (iš persistengimo), tačiau sekančiame sakinyje jau skaitome: „Gala koncerte maestra, netapdama klošaru, su didele kontempliacija prolongavo pradėtą muzikinį dialogą su praeitimi..."
Užduoti klausimą - kiekvieną dieną ausis raižo.
„Kaip jūs laikote, ar paštas dirba gerai?" - klausia jauna žurnalistė. Tūlas profesorius aiškina: ar pykstant ant žmogaus galima keiktis? „Taip, nes nuimama psichologinė įtampa. Nebūtinai rusiškai, yra lietuviškų atitikmenų." Deja, jaunas profesorius tikriausiai ir namuose nėra girdėjęs, kad tai - žmogaus žeminimo faktas. Tiesiog nesuderinama su statusu visuomenėje, nes ne tik tarpusavio meilė, bet ir pagarba vienas kitam yra inteligento įvaizdžio sandai.
Eurovizija, Dainų dainelė - ar mes propaguojame Lietuvą, ar švedus ir kitokius kūrėjus? Kalba,, kuria visada didžiavomės, kuri gali suteikti išskirtinę vietą daugiataučiame pasaulyje nebemokame ir nebenorime didžiuotis! Už ką aukojosi knygnešiai, kunigų šviesuomenė sakydami pamokslus lietuviškai. Pirmosios lietuviškos knygos ir visos klojimų vakarų gadynę be reikalo taip išaukštinome. Ko priešinomės: seniai galėjome pasirinkti galimybę visiems kalbėti lenkiškai, arba rusiškai, arba vokiškai. Bet ne, laukėme galimybės visiems kalbėti angliškai.
Užsienio kalbas mokėti būtina šiame pasaulyje. Tai komunikacijos įrankis, atveriantis žmonių ir kultūros pasaulį. Tačiau kodėl aš privalau sakyti kompaktinis diskas, jeigu žinau kad tai plokštelė. Kolegai sakau, kad atnešiau atmintuką, įrašyk tekstą. Ką atnešiai? A, flešą...
Vadinamos populiarios grupės eteryje, kurių negalima būtų propaguoti dėl labai žemo meninio lygio, deja, žurnalistų pristatomos kaip sektini kriterijai. Jei tai lietuviškai, tai paklausykit kokia ten baisi kalba (ne tik turinys), primityvas, žargonas ir dar su nešvankybėmis.
Kokia vertinga turėtų būti šiandien doc. Vidos Rudaitienės ir Vytauto Vitkausko knyga „Vakarų kalbų naujieji skoliniai": pamąstymui ir pritaikymui. (Vilnius: Enciklopedija, 1998). O kas ja naudojasi? Skaitome: „Žargonas, keiksmažodžiai ir aktyvi anglų kalbos invazija - esminiai dabarties lietuvių kalbos bruožai. Vieni rėkia - duonos, kiti reikalauja renginių. Ar jokio istorijos puslapio neprimena? Tai vieniems pametama duonos, kitus užkemšama renginiais. Tolsta profesinė atsakomybė."
Kasdien radijo reklamoje girdžiu linksniuojant žodį maestro. Tenka tik stebėtis Filharmonijos nenuovokumu. Italų kalbos žodžių galūnė -o lietuvių kalbai nebūdinga. Ji nepritampa prie linksniavimo sistemos. „Dalis pripažįstamų (kodifikuotų) išimčių yra būtent skoliniai iš italų kalbos (plg. Pakerys 1991), tokie kaip ažio (it. aggio), belkanto (it. bel canto), bruto (it. brutto), fiasko (it. fiasco), franko (it. franco), inkaso (it. incasso), kapričo (it. capriccio), maestro (it. maestro), moto (it. motto), neto (it. netto), saldo (it. saldo), salto (it. salto), solfedžio (it. solfeggio), storno (it. storno)." Rašo Stefano Lanza Italų kilmės žodžiai (italizmai) ir jų adaptacija lietuvių kalboje (Daktaro disertacija, p. 67). Bendrinės lietuvių kalbos žodyne pateikiama: maèstro dkt. vyr. lietuvių k. nekait. Tačiau maestro prasmė platesnė nei „pagarbus menininkui tinkantis kreipinys". Pirmiausia tai - Mokytojas, dažnai ištariamas su didžiausia pagarba: Grande Maestro (didysis Mokytojas, didmeistris; Grandi Maestri - didieji meistrai). Tačiau prikabinti nei prie kavinių dainininkų, šoumenų, pramoginės muzikos mėgėjiškos prigimties piliečių - visiškai netinka (tai tikrai ne Povilaitis, ne Kernagis ar dar koks faktoriaus veikėjas...)...
Sužavėta žurnalisto Povilo Krivicko laiško, kuriame rašė: „Klaipėdoje Ievos Simonaitytės Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas unikalus paminklas lietuvių kalbai. į granito plokštę įmontuotas bronzinis bareljefas su užrašu: „Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirė, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą". Gal pradėkim rašyti, nespėsime? Įrašyčiau ir pirmus žodžius: ačiū, labas, inteligentas. Žodžių sielos pradeda prarasti savo šviesą."

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-10-09 11:22
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media