2021 m. kovo 7 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jonas Mačiukevičius: Česlovo Skaržinsko kelias į žemę trokštamą

2021-01-14
 
Jonas Mačiukevičius

 

Prieš nemažai metų Ukmergėje, kukliame bendradarbių ir bendraminčių suėjime, teko klausytis bene pirmųjų Česlovo Skaržinsko, kuris redagavo vieną Ukmergės laikraštį, eilėraščių. Atminimui gavau labai nedidelę, kuklią knygelę „Lietus ir muzika, neturinti namų" su autografu. Tada pagalvojau: kukli knygutė, kuklūs eilėraštukai, kuklus ir pats autorius. Beje, toks jis ir ligi šiol - tik jo eilėraščių knygos „Metai iš pradžių"*, kurią išleido „Kauko laiptų" leidykla, jau nedrįsčiau vadinti kuklia, nes ji ne tik gerokai „pastorėjusi", solidžiai išleista, bet ir eilėraščių kokybė daug geresnė.
Knygoje daug gamtos ir autoriaus susitapatinimų, poetiškų detalių. Autorius į viską žvelgia dabarties ir praeities kategorijomis, jausmingomis akimirkomis stengiasi kuo ilgiau gyventi su tomis grožio pagavomis.

 

 

Toks pažįstamas ruduo prie Merkio, 
Bet kitoks - gilesnis daugel sykių. 
Ir akių dangus per naktį nesumerkia - 
Saugo žemės tylą - pirmą sykį...

 

Pasidžiaugiau posmeliu, nors kartu ir pyktelėjau dėl „daugel sykiu" rimavimo su „pirmą sykį", bet sekantis eilėraštis leido paniršti ankstesnius „nusižengimus" tuoj pat „suskamba" kitas:

 

Užmiršau. Regiu. Nebuvo nieko. 
Šiltas sodžiaus vėjas. Nebe mūsų. 
Kregždės nardo vėl žemai. Prieš lietų. 
Nemunu, Merkiu nebūsi. 
Tiktai upės būna gilios. Gali viską. 
Nuplukdyti. Jų vanduo nesikartoja...

 

 

Autorius supranta, kad ne tik upėm, bet ir poezijai reikalinga giluma, nesikartojimai ir nepasikartojimai. Česlovą Skaržinską žinau seniai, bent trisdešimt metų dirbo žurnalistu, redagavo „Valstiečių laikraštį", rengė ir leido knygas apie Lietuvos kaimą, jo žmones. Jo publicistika, apmąstymai ne kartą džiugino skaitytojus. Nežinau kito kūrėjo, kuris tiek daug būtų aprašęs Dzūkijos vietoves, žmones, su tokia meile bylojęs apie Merkinę, Varėną, Mardasavą... Aš visada neabejojau, kad kūrėjas turi būti asmenybė, kritiškai vertinanti aplinką, visuomeninius procesus, turi turėti savo požiūrį į gyvenimą. Jo - nuostatos ir darbai seniai įrodė asmenybės vertę, kalibrą. Teko vertinti jo knygą „Palėpėje, į kurią ateina vakaras", kurioje autorius „perkrato" ir sovietmečio palikimą, vertingai prisimena Atgimimo laikus. Teko ir pačiam pabūti toje „palėpėje", į kurią didis knygų mylėtojas ir kolekcionierius Česlovas vis tempia ir tempia įvairiausius leidinius. Gera ir vertinga pabūti visuomenės ir kultūros veikėjo Česlovo Skaržinsko pasaulyje. Rodos, eini per Vinco Krėvės apdainuotą Dainavą, žinomus Nedzingės, Marcinkonių, Mardasavo, Žiūrų kaimus, užsuki į ištuštėjusias jų bibliotekas, pabendrauji su paprastais žmonėmis ir dėkoji autoriui, kad jis nevengia ir skaudžių temų. apie prasigėrusį kaimą, apie „pasikeitusius antpečius" naujuosius „patriotus".
Bet štai eilėraščiai... Jie nedrąsiai, net, sakyčiau, baugščiai ilgą laiką sukinėjosi apie kūrėją. Laikas nuo laiko priversdamas jį išsitraukti tušinuką, atsiversti bloknotėlį. Pirmuosius eilėraščius parašė mokykloje, juos spausdino įvairiuose žurnaluose, pagaliau jie sutilpo knygelėje „Lietus ir muzika, neturinti namų", kuri buvo įvertinta tradiciškai: „ Jo kūrybai būdingi gimtojo krašto, vaikystės motyvai, joje jaučiamos dramatinės gaidos".
Česlovas Skaržinskas tarsi norėdamas „ištaisyti ankstesnes klaidas", naujai knygai pasirinko labai taiklų pavadinimą : „Metai iš pradžių". Jis tarsi nutarė pradėti viską iš pradžių. Tik daug skardžiau, daug tvirčiau
Likimas 
Toks
Paikas išdaigininkas
Visada būsiu
Trečiasis brolis 
Paveldėjau laukus
Miškus
Sykiu ir sopulį
Likimas 
Toks
Į savo Viešpatį Vedąs

 

 

Be gamtoje, aplinkoje ar buityje ieškomo grožio, didesnių ar mažesnių estetinių emocijų, kas pamažu tampa menine vertybe, autorius jau nesitenkina supančio pasaulio fiksavimu, o stengiasi kad vis tai taptų ir gyvenimo prasme, kas matyti ir čia pacituotame eilėraštyje.
Skaitydamas kolegų kūrybą, eilėraštyje bandau „atspėti" ir patį kūrėją ar tas vietas, kuriose jis „rado" eilėraštį. Eilėraštyje „Sekmadienis" autorių „mačiau" Merkinėje:

 

 

Iš dulkių, žalio rūbo neriasi miestelis,
Virš upės - smelkianti ugnies būtis.
Mažėja praeities - žolė vešėja, želia -
Ir grimzta akmenys giliau šalti.
Gatvelių tylą varpas skrodžia,
Per karštį neša gyvastį žmogus.
Šventadienio tyla - kaip Dievo žodžiai.
Aikštė miestelio - būstas ištaigus.

 

 

Bet šis eilėraštis vis dėlto dar priklauso estetinei raiškai, grožio išgyvenimams, kas neretai autorių „suvilioja" greitai pastebimais gražumais, nelabai originaliais poetiškumais. Kurti eilėraštį apie ant kalno matomus medžius ir dangų lyg ir per menka, nors dažniausiai grožis ir yra prasmė.
Man atrodo, kad autorius yra stipresnis eilėraščiais, išspausdintais antroje knygos dalyje. Juos nevaržo klasikinės eilėdaros ypatumai. Eiliavimas nėra stipri Česlovo Skaržinsko pusė, jis įsimintinas tokiais eilėraščiais, kaip „Epigrafas tyloje":

 

 

Į žemę trokštamą -
Kasdien po žingsnį.
Bent mažą sprindį -
Pamažu.
Kasdien po pėdą 
Smėlyje įminsiu,
Kuždėsiu maldą
Po medžiu.

 

Arba:

 

Kapinių malda kalne
Tėvas ir motina šnabžda
Viso kaimo poterius
Su gedulo ir vestuvių
Su gimusiųjų muzika lauke
Virpa medžio lapai
Žodžiai vakare
Neįskaitomi

 

Žmogaus likimas, tautos likimas, kas poetui ir yra didžiausios vertybės, gilus įkvėpimo šaltinis. Be abejo, niekur nedings ir grynoji poezija, kuri ugdo estetinius jausmus. Bet aš jau norėčiau tikėti, kad tokio kalibro asmenybė, kaip Česlovas Skaržinskas trečioje savo poezijos knygoje dar tvirčiau žingsniuos į žemę trokštamą, kurios išlikimui pakibo didelis pavojus.

 


*Metai iš pradžių: eilėraščiai /Česlovas Skaržinskas -Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai", 2020 - `100 p.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-14 16:58
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media