2024 m. balandžio 26 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: didelis pažinties laukas

2016-01-16
 
Jonas Laurinavičius

Jonas Laurinavičius

 

Julius Norkevičius

 

Tai tapo gražia rašytojo, žurnalisto Jono Laurinavičiaus tradicija: besibaigiančius metus palydėti nauja knyga. Atsisveikinamas su 2014-aisiais ir tiesdamas ranką 2015-iesiems, skaitytojams padovanojo knygą „Knygnešių dalia". Šio autoriaus ištikimi bičiuliai, laukdami 2016-ųjų, į rankas paėmė dar spaustuvės dažais kvepiančią apybraižų, ese rinktinę „Kaišiadorių krašto šviesuoliai".

Įžangos žodyje knygos autorius pastebi: prieš ketverius metus laikraščio „Kaišiadorių aidai" redakcija parengė projektą „Kaišiadorių krašto šviesuoliai", kuris laimėjo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansavimą. Per tą laiką teminiai puslapiai papasakojo apie septyniasdešimt kultūros darbuotojų, pedagogų, rašytojų, dailininkų, tautodailininkų, kraštotyrininkų bei tautotyrininkų, kurių gyvenimas, kasdienė bei kūrybinė veikla susijusi su Kaišiadorių kraštu.

Jonas Laurinavičius iš šio gausaus šviesuolių pulko, rengdamas knygą, į ją pakvietė trisdešimt keturis. Kokios profesijos tie laimingieji? Į šį klausimą ne taip paprasta atsakyti, kai negali matyti tikslių atrankos kriterijų. Kiekvienas knygos personažas be savo bazinės specialybės yra ir tautotyrininkas, ir poetas, ir saviveiklininkas, ir... Smulkmeniškai, preciziškai nesilaikant skirstymo, autorius skaitytojams daugiausia pristatė kultūros darbuotojų, pedagogų. Tačiau deramą vietą šviesuolių gretose rado ir buvęs abiturientas, ir mokslininkas, ir sporto veteranas, ir tremtinys, ir besiblaškantys darbų sukūryje, ir pradedantysis eiliuotojas, ir šalyje pagarsėjęs poetas. Dar viena svarbi detalė: visi Jono Laurinavičiaus pasirinktieji šviesuoliai neabejingi kūrybai, vienaip ar kitaip, o kai kurie net labai glaudžiai susiję su knyga. Vieni išleidę ne vieną poezijos rinkinį, kiti publicistikos, prisiminimų tomelį ar net kelis. Kai kas iš jų pirmenybę teikė vadovėliams, mokslinei literatūrai.

Kodėl šios knygos autorius apie juos išsamiau, plačiau ar glausčiau rašo? Jis pats į šį klausimą atsako praeityje garsaus dviratininko Broniaus Krulikausko artimųjų lūpomis: žinomas, savo kraštą garsinęs žmogus negali išnykti ne tik iš kaišiadoriečių atminties. Ir Jonas Laurinavičius neskubėdamas pasakoja apie kiekvieno, patekusio į knygą, indėlį krašto kultūrai, švietimui, ekonomikos plėtotei, žmonių gerovei. Kad tai nebūtų tušti žodžiai, atsiverskime knygą ir paskaitykime nors vieną pastraipą rašinio „Iš patirtos gyvenimo kasdienybės", kuris skirtas Justinui Antanui Dobilui. Ir sužinome, kad jis kūrė biologinius ir diagnostinius preparatus bei vakcinas gyvuliams ir paukščiams gydyti, jų profilaktikai, taip pat kūrė aparatūrą, būtiną ruošiant gydymo ir patalpų dezinfekciją elektroaerozoliais, technologijas. Per 37 mokslinio darbo metus pateikė 14 išradimų, 16 racionalizacinių pasiūlymų, įregistravo patentą. Paskelbė 189 mokslinius ir 76 mokslo populiarinimo straipsnius. Be to, išleido apsakymų rinkinį „Svajonių ir gerumo sūkūryje", romaną „Klystkeliuose mes gęstančios kometos".

Ar tai mažai? Parašiau ir lyg girdžiu priekaištą ar pastabą išsakytiems žodžiams: bet jis mokslininkas?! Suabejojusiems siūlau atsiversti kad ir rašinį „Lietuvos tūkstantmečio dvyliktokas" - apie buvusį Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos auklėtinį Martyną Gudeliauską. Įsitikinti, kad moksleivis vertas šviesuolio vardo, padės perskaityti ir paskutiniai sakiniai: gimnazijos koridoriaus vitrinoje tarp įvairių taurių, medalių, diplomų ženklią vietą užima Martyno prizai, kuriuos parvežė iš įvairių rajono, respublikos moksleivių olimpiadų, konkursų. Čia ir Nacionalinio radijo ir televizijos viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai" titulo regalijos.

Ir taip apie kiekvieną kraštietį Jonas Laurinavičius pateikia įtikinamų faktų, samprotavimų, kodėl jis vertas šviesuolio vardo. Kartu šilti, nuoširdūs pasakojimai plečia skaitytojų akiratį, gausiai papildo skaitančiojo krašto praeities bei dabarties istorijos, geografijos, literatūros, kitų mokslo sričių žinias. Tikiu, kad kiekvienam į atmintį įstrigęs faktas, kad dviratininko B. Krulikausko už pergalę varžybose gautas televizorius buvo bene pirmasis Kaišiadoryse. Tokių staigmenų, mažiau žinomų dalykų skaitytojui  aptariamoje knygoje autorius pateikia ir daugiau.

Kiekvienas krašto šviesuolis pristatomas skirtingai. Gal tik vienas kitas prasideda biografiniais duomenimis. Autorius rašinio pradžiai randa intriguojančią detalę, klausimą, ištrauką iš personažo kūrybos, jį pažinojusio išsakytą mintį ar visiems žinomą sentenciją. Paskui gracingai išrutulioja šviesuolio gyvenimo peripetijas, reikšmingus darbus.

Knygoje vyrauja patrauklus pasakojimas. Dažnai jis paįvairinamas pašnekesiu su personažu arba su jo bendradarbiais, kaimynais. Remiasi ir oficialiais tarnybiniais raštais, charakteristikomis. Praverčia ir spaudos išsakytos pastabos, vertinimai, jų pačių rašytos autobiografijos, archyvuose saugomi dokumentai. Rašydamas apie poezijos ar kito žanro kūrėją, nevengia cituoti jų darbų ištraukas. Taip pat analizuoja  jų kūrybą. Vienas kitas rašinys ištisai skirtas šviesuolio kūrybos analizei. Šito ryškiausi pavyzdžiai - rašiniai apie jauną šiuolaikinį poetą, bet jau premijuotą poetą Ernestą Noreiką („Kai šmėsteli veidrody vėtrungė į tave atsisukusi") bei Evaldą Snieškų („Nuo „geležinės varlės" iki moderniojo meno").

Rašančiajam apie šviesuolius labai nevienodai prireikia papildomų šaltinių. Tiksliau būtų sakyti, jog nevisada atvirai šią pagalbą deklaruoja. Nors skaitydamas rašinius ir supranti, kad autorius, prieš sėsdamas prie darbo stalo, daug su kuo kalbėjosi, teiravosi, nagrinėjo įvairius šaltinius. Atvira paslaptis - daugiausia, net vienuolika, pagalbinių puošmenų ištraukė iš sūnaus prisiminimų, knygų „Kai dirbta Kaišiadoryse",  „Mykolo Riomerio gyvenimas ir veikla", „Petras Rimša pasakoja", Škotijos laikraščio „Rankpelnis" rašiniui „Studijavęs aštuoniuose Vakarų Europos universitetuose" apie pedagogą Juozą Petrulį.

Manau, kad kiekvieną knygos „Kaišiadorių krašto švisuoliai" skaitytoją sudomins rašinys „Prisimenant nugyventus metus". Tai visapusiškos asmenybės, vis dar ieškančio tikrojo pašaukimo Jono Katkevičiaus ir knygos autoriaus pokalbis. Pašnekesys patraukia, sudomina gilumu, atvirumu, žodingumu, šių dienų aktualijų išsamiu aptarimu. Pašnekovui atvirai pademonstruoti išprusimą, išsilavinimą privertė gerai apgalvoti, savotiškai sukti, provokuojantys klausimai. Šitaip paklaustas ir atvirai pasisakyti paklaustas buvo ne vienas šviesuolis, tik mažesne apimtimi. Tokie pasikalbėjimai ypač puošia knygą.

Autorius sugebėjo ne tik prasmingai prakalbinti krašto šviesuolius, išgauti kiek galima daugiau žinių apie jų kasdienę veiklą, bet ir gražiai su jais aptarti nūdienos politines ir daugelį gyvenimiškų aktualijų. Kartu išaukštinti šeimos svarbą kiekvieno gyvenime, siekį ją išsaugoti. Daug vietos pokalbiuose skirta jaunimo tautiškumui, patriotizmui, dorovei ugdyti, skiepyti meilę gimtinei, kaip puoselėti gražiąsias senąsias šeimos, gimtinės tradicijas.

Knyga parašyta sklandžiai, gyva, žodinga kalba. Todėl lengvai skaitoma. Atidus skaitytojas pastebės ir pasigrožės rečiau vartojamais žodžiais, vaizdingais posakiais, sakykime, „vienu gaistu" juos perskaičiau. Rašiniuose daug sektinų pavyzdžių, ypač skatinančių gilintis į šeimos, giminės, gimtinės, krašto istoriją. Maloniai nuteikia autoriaus prisipažinimai apie pažintį su krašto šviesuoliu, ne vienerių metų dalykinį bendrumą.

Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis. Manau, skaitytojui būtų naudinga, jei kiekvieną ją lydėtų kad ir trumputis parašas, paaiškinantis, kas joje pavaizduota, pristatyti nufotografuoti dalyviai. Šiek tiek keblumų kelia rašinio pradžia. Po pavadinimo stambesniu juodu šriftu spausdinamas vardas ir pavardė. Tai perša mintį, kad tai rašinio autorius. Pradėjęs skaityti supranti, kad klydai. Nuo šito skaitytojas būtų apsaugotas, jei pavardė, vardas atsirastų po krašto šviesuolio nuotrauka.

Gerą įspūdį palieka dizainerės maketuotojos Jūratės Bagurskienės darbas. Ypač puošnus knygos viršelis, jo spalvų, pustonių žaismas sukelia daug prasmingų minčių. Pradėti skaityti skatina savotiškai paslaptingas, romantiškas leidinio viršelio piešinys.

 

 

 

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-11 16:33
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media