2020 m. liepos 12 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Žurnalistų pažintinis turas Salantų regioniniame parke

2013-07-29
 
Seminaro dalyviai Kartenos piliakalnio papėdėje. Vaclovo Plegevičiaus nuotrauka

Seminaro dalyviai Kartenos piliakalnio papėdėje. Vaclovo Plegevičiaus nuotrauka

 

Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė

Grupė žurnalistų dalyvavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvažiuojamajame seminare „Saugomų teritorijų tvarkymas, II etapas". Jis vyko Salantų regioniniame parke.

Salantai yra Kretingos r., tarp Plungės, Darbėnų ir Skuodo, buvusi kuršių gyvenvietė (kuršiai buvę vakarų baltai, XIII a. juos išnaikino karai su kryžiuočiais, XIV a. čia apsigyveno žemaičiai). Gyvenvietė įkurta XVI a. prie Salanto upės, Skilandžių kaimo vietoje. Anksčiau čia buvęs Skiladžių dvaras, dar anksčiau - tyvuliavo Liuteronų jūra. Žvainių pilkapyne mirusieji laidoti I tūkst. pr. Kr. II p. ir I tūkst. po Kr. Salantai nukentėjo per karus su švedais (XVII a.-XVIII a. pr.), todėl nemažai padavimų, su jais susijusių (pvz., šiame straipsnyje minimi Kartenos, Imbarės, Šauklių riedulyno). 1710 m. maras praretino salantiškius, pagal bažnyčios įrašus, 1715 m. teliko trys sodybos. Salantiškių pasididžiavimas - dvibokštė,  raudonų plytų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta arch. K.E. Strandmano 1906-1911 m., su neogotikinio stiliaus suolais, klausyklomis, altoriais. Kairės navos altoriuje esantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas tapytas XVII a. (buvęs ir pirmoje Salantų bažnyčioje).

Pakelyje ant smėlio kauburio, stulpo ar stogo - po gandrą, jų šiemet beveik kiekvienoje sodyboje. Jei baltųjų gandrų kolonijoje kasmet vidutiniškai 33 gandralizdžiai, šiermet - net 36. Pravažiuojame Rietavo bažnyčios bokštus. Būtent čia Lietuvoje įkurtas I-sis telegrafas, uždegta pirmoji elektros lemputė (elektrinė), garsi muzikos mokykla, žemaitukų veislynas (yra ir dabar). Rietave gyveno Aleksandro II meilužė, jai pastatytas biustas, o dvaro teritorija tvarkoma, Rietavo Oginskių dvaro parkas. Rietave Platonas Zubovas vedė neturtingą merginą iš Vilniaus r. Plikšių kaimo. Praūžiame pro Bebrungą. LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys Justinas Lingys, kartu su kitu režisieriumi Vytu Jankevičiumi čia yra „sukęs filmą", tad paprieštarauja: „Pavadinimas iškreiptas, turėtų būti Bebrungė (bebro unga). Čia būta garsios Oginskių bebrų (dėl kailiuko ir mėsos juos vežė užsienin) veisyklos (baudžiauninkai per lazdos mostą, t. y. per 30 m, negalėję prie jos prieiti), šalia gyveno bebrų prižiūrėtojai, stovėjo vandens malūnas (ir dabar veikia), kuris pakėlė Platelių ežero vandens lygį. Iki III-čiojo padalijimo bebrus visai išnaikino, tik 1958 m. vėl jų privežė iš Voronežo". Pasirodo, bebriukus gali prisijaukinti kaip šuniukus, be medžio žievės, jie mėgsta obuolius, yra vegetarai. Bebrungėje dar gali sutikti geltonsnapes gulbes giesmininkes (gieda tarsi triūbuoja), kai poruojasi, pageltonuoja ir jų viršugalvis.   

Pro žydinčių bulvių laukelius, pro Kalniškius, žvyrkeliu pasiekiame Karteną, IX-XIII a. buvusį kuršių gynybinį centrą. Kartenos piliakalnio (I tūkst.-XIII a.) Minijos slėnyje mūsų laukia žemaitiški patiekalai, pvz., cibulinė sriuba, kraujinė dešra, kad  „pasisemtume stiprybės laipiojant po kalnus". Užkandžiaudami grožimės stačiais 30 m. aukščio piliakalnio šlaitais. Pasak legendos, jame gyvenęs Žemaičių karalius. Pavadinimas kilęs nuo tada, kai Minijos slėnyje, kur vaišinamės, dėl jo paėmimo pirmumo teisės susikovę rusai su švedais, tuomet žemaičių vadas sušukęs pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!" (išvertus: Žiūrėkit, karas tenai!). Rašytiniuose šaltiniuose Kartena (lot. Cartine) minima 1253 m. Atlaikiusi ne vieną antpuolį, tvirtovė 1263 m. visgi kryžiuočių sudeginta. 1995 ir 2012 m. ištirtas papėdėje ir aukštumoje buvusios gyvenvietės kultūrinis sluoksnis (tyrė arch. Julius Kanarskas), aptikta stulpinės konstrukcijos antžeminių pastatų pėdsakų, o papėdės ugniavietėse rasta X-XIII a. dirbinių, pvz., žalvario žiedas išplatinta viršutine dalimi, smeigtuko galvutė, sagties liežuvėlis, lipdytos keramikos šukių, degintinių kaulų...  Kartena - ne vien piliakalnis, tai ištisas archeologinis - istorinis kompleksas. Statūs šlaitai ir smėlėti Minijos skardžiai, visas slėnis - Natura 2000 paukščių apsaugai svarbi teritorija. Rieduliais nusėta Minijos santaka su Kūlupiu kylame šlaitu aukštyn aplankyti kitų įžymybių - mitologinio akmens Laumės kūlio su Karvės (Velnio) pėda ir Abakų kaime esančios Kartenos Lurdo grotos. Šiuose skardžiuose tarp lapuočių gyvena į R.K. įtraukti tulžiai, o pievose peri griežlės. Minijos intako Alanto kairysis slėnis išraižytas rėvomis, intakais ir šaltiniais. Čia Alanto kraštovaizdžio draustinis, kuriame saugomos augavietės: vyriškųjų ir šalmuotųjų gegužraibių, daugiamečių blizgių, miškinių česnakų, baltijinių ir dėmėtųjų gegūnių; aptinkami reti vabzdžiai: juodieji apolonai, machaonai, didieji auksinukai, pušyniniai melsviai, o sraunioje šaltiniuotoje Minijoje - upėtakiai, šlakiai, lašišos, žiobriai, ūdros. Laumės kūlis, valstybės saugoma kultūros vertybė. Tai Kartenos mitologinis akmuo, pilkšvas granitas, garsus dėl pėdų įspaudų. Jis (beveik  3 m ilgio, 2 m pločio, aukštis nuo 25 iki 85 cm.) ledynais atkeliavo iš Skandinavijos prieš 12-13 tūkst. m. Didžiausią akmens įdubimą, primenantį kanopą (17 cm ilgio, 15 cm pločio, 1,5 cm gylio) vieni vadina karvės, kiti - velnio pėda (Š.V. Žemaitijoje pėduotų  riedulių gausu). Pasak padavimo, senų senovėje akmenys būdavę minkšti, tad nesunkiai kanopą įminė praeivė karvė, kiti mano, kad jį benešdamas pametė velnias (ne šiaip sau samdinė kažkada prie jo mačiusi „kareivį", kuris išnyko tik pagarbinus Jėzų Kristų). Žmonės porina, kad prie šio akmens laumės ateidavusios apsiskalbti. Pernai patyrinėjus rastas akmenų nuogulų sluoksnis (kaltas visgi ledynmetis). Nustatyta, kad įdubimai gamtinės kilmės (ne velnių, karvės ar žmogaus rankų darbo). Užkopę į Kartenos lurdą pirmiausia akis praplauname (paragaujame ar įsipilame) gydomojo vandens iš stebuklingo šulinio. Priešais - Švč. Mergelės Lurdo grota, kiek aukšteliau - ir koplyčia, tarp jų - Kristaus, nešančio Kryžių, statula. Lurdą 1922 m. pastatė iš I pasaulinio karo gyvas ir sveikas pargrįžęs Kazimieras Navirauskas (čia susapnavo Švč. Mergelę Mariją). Jos skulptūra atvežta iš Prancūzijos Lurdo, o Kristaus skulptūra - iš Švėkšnos. Koplyčioje - XVIII a. pab. barokinis altorius iš Budrių bažnyčios, ten pat kraštietės Reginos Balčikonienės tapyti angelai. Vieta lankoma maldininkų; miškininkai, medžiotojai čia rengia susitikimus. Abakų kaimo žmonės savanoriškai tvarko šią vietą. 2005 m. Kartenos bendruomenės rūpesčiu Lurdas atnaujintas, koplyčia restauruota. Manoma, čia tikrasis alkakalnis (prie ąžuolo rastas apeiginis akmuo su dubeniu, čia būta ąžuolų, kurių šlaitas buvęs nuplautas).    

„Ką ledynas paliko, tą ir turim Salantuose", - sako atsakinga už gamtą gidė. Paskutinis ledynas (prieš 26 tūkst. m.) išgraužė sraunius, plačius kaip loviai Minijos, Salanto ir Erlos upių slėnius, atrideno natūralius riedulynus. Plačiadugnio Erlos-Salanto-Minijos klonio ilgis 58 km., gylis iki 30 m, plotis - iki 500 m. Vaizdingiausia klonio atkarpa (32 km) nuo Mosėdžio iki Kartenos. Salantų regioniniame parke (13264 ha, įkurtas 1992 m.), be didžiausio ir įspūdingiausio Lietuvoje Šauklių (73 ha), yra Kulalių, Erlėnų, Igarių riedulynai, taip pat penktas pagal dydį Lietuvoje pavienis riedulys - Šilalės kūlis. Riedame pačia gražiausia Kretingos r. atkarpa. Prasukam pro Kūlupėnus, garsius dėl 1930 m. nutiesto geležinkelio. 1958 m. iš čia buvo tremiami Salantų ir Kretingos apylinkių gyventojai. Kūlupėnų geležinkelio tiltas (1932 m.) - aukščiausias Žemaitijoje. Vyskupo M. Valančiaus motina Ona Stankutė Valančienė (ir  Salantų meras) iš ten kilimo. Kūlupėnuose veikė linų fabrikas (deja, jį danai nupirko ir uždarė). „Nemažai pavadinimų su kūliu susiję. Kūlis žemaitiškai yra akmuo, o kulis - prasmė jau kita (jų pas vyrą yra du). Ir supainioti jų nevalia" (prof. Prano Kulikausko patarimas jaunam specialistui, gavusiam paskyrimą į Žemaitiją). Dešinėje pravažiuojame dviejų kryžių medinį kryžių, kuris tiesiant kelią buvo nuverstas, tačiau vietinių išgelbėtas ir atstatytas. Toliau Nasrėnai - Motiejaus Valančiaus gimtinė, čia išlikusi jo gimtoji klėtelė. Nasrėnų palivarko savininkai ištremti dukart: 1963 m. caro žandarai ištrėmė bajorus Stančikus, nes dalyvavo sukilime; vėliau dvarą nupirko muitininkas, jis taip pat ištremtas, tik 1941 m.       

Kalnalis (kuršiškai didelis kalnas). Vietovės dialektas - ir kuršių, ir žemaičių darinys, pvz., tik čia yra žodis cirulis (liet. vieversys). Čia 1801 m. vasario 16 d. gimė būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, pirmojoje Kalnalio bažnytėlėje (statytoje 1777 m. A. Oginskio, Klausgalvių kaimo koplyčios vietoj), buvo pakrikštytas, čia ir premiciją priėmė, Kalnalio kapinėse 1875 m. ir palaidotas. Dvare Valančiaus tėvai ėjo baudžiavą. 2001 m. M. Valančiui pastatytas paminklas (skulptorius K. Balčiūnas), jį (kaip ir Kalnalio senelių globos namus) fundavo JAV išeivis. Medinė Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia (1883 m. atstatyta kun. Jucevičiaus ir parapijiečių pastangomis, nes pirmoji sudegė 1882 m.) primena gyvenamąjį namą su bokšteliu, o varpinė (statyta 1900 m.) platėjanti, tarsi su sijonėliu, būdinga tik žemaičiams. Jie - architektūros paminklai. Netoliese - 15 m aukščio apžvalgos bokštas (statytas 2006 m.), iš kurio atsiveria Salanto slėnio panorama, matyti Nasrėnų pievos, Salanto ir Pilsupio santakoje esantis Imbarės piliakalnis, irgi tvarkomas pagal Saugomų teritorijų II etapą. Apie vieną seniausių Lietuvoje Imbarės piliakalnį (kitaip Pilalę) yra keli padavimai. Vienas jų - apie motinos užkeiktą (žemaitiškai inbartą) gražuolę, valdovo dukrą, kuri pamilusi įkalintą pilies bokšte kryžiuotį ir padėjusi jam pasprukti. Ją atkerėti galėjęs tik smuikininkas, išdrįsęs užeiti ir prisiekti amžiną meilę. Toks atsirado, betgi jam pabodo griežti tik vienai Imbarei. Kai tik nusisukęs pagrojo pro šalį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko gili duobė. Nuo to laiko piliakalnis ir apylinkės vadinamos Imbarės vardu. Kitas padavimas - apie du brolius švedus,  kurie čia viešpatavo pasidalinę pilį pusiau skersai supiltu pylimu. Vyresnysis brolis kartą sumanė užgrobti jaunėlio dalį - jam grįžus iš žygių išvijo jo riterius iš pilies, o patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.        

Salantų dvaro parkas, ant Salanto kranto, vienas didžiausių Kretingos r. Salanto slėnyje buvęs didikų Vainų vaismedžių sodas (minimas dvaro inventoriuose 1700 m.) vėliau peraugo į parką. Nuo senojo dvaro parko (su alėjomis, takais ir tvenkiniais) įkūrimo (XIX a. pr.), kartu su atvežtinėm kalninėm guobom, sidabrinėm eglėm, pensilvaniniais uosiais, klevais, liepoms ir raudonaisiais ąžuolais (sodintas dvarininko Leopoldo arba jo sūnaus Konstantino Gorskio) čia užaugo storiausias (4,80 m apimties) Lietuvoje paprastasis kaštonas (ūgis - 28 m, skersmuo - 1,53 m.) Nepasiant garbaus amžiaus, gyvybingas, žydi kiekvienais metais (sakoma, jei suspėsi įsimylėti prieš jam pražystant, mylėsi visus metus). Jį norėjo nurungti kitas kaštonas iš Paparčių kaimo, tačiau tam nepavyko. Sovietmečiu parke pastatytas stadionas su tribūna, mokykla-internatas. Šiandien parkas rekonstruojamas, tvarkomas pagal Saugomų teritorijų II etapą. 1989 m. parke atstatytas Nepriklausomybės paminklas, o priešais bažnyčią - Viliaus Orvido paminklas Tautos kančioms 1941-1953 m. atminti. Vilius Orvidas (1952-1992) savo sodyboje prie Salantų, Gargždelės laukuose, įkūrė vieną lankomiausių Žemaitijoje muziejų misteriją, 1972 m. kartu su tėvu pradėjęs vežti per melioraciją išverstus akmenis, raunamus medžius ir pavertęs juos meninėmis kompozicijomis (sovietmečiu dėl jų religinio pobūdžio bandyta muziejų uždrausti ir sunaikinti). V. Orvido (prieš tai ir vietinio gydytojo J. Simaičio) dėka atstatyta sovietmečių nugriauta Gaidžio kalno koplyčia, padavimais susieta su Salantų pradžia. Mieste yra Palangos Juzės skulptūra (aut. P. Kalenda). Netoliese, Mosėdyje, gydytojo Vaclovo Into (1925-2007) 1979 m. įkurtame Amenų muziejuje sukaupta apie 20 tūkst. akmenų atmainų, ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Europos, Baltijos jūros dugno. Muziejaus 30-mečio proga miestelyje V. Intui atidengtas paminklas.       

Šauklių kaimo rodyklė ant didžiulio akmens (viena jo pusė - čia, kita - Palangoje, kur - Jūratės ir Kastyčio skulptūra). Artėjame prie Šauklių riedulyno, dar vadinamo kadagynu, Lietuvos tundra. Čia kadagiai užauga iki 6 m, moteriški (išsiskėtę) nuo vyriškų (tiesūs kaip žvakės) medžių skiriasi, įdomu tai, kad persodinti prigija tik ta puse, į kurią jų šakos prieš tai „žiūrėjo". Per kadagyną vingiuoja 2 km pažintinis takas, nusėtas nuo 30 cm iki 3 m skersmens rieduliais (300  tūkst. kub. m riedulių, dauguma jų - granito atmainos, yra gneisų, migmatitų, porfyrų ir porfyritų, kt. uolienų rūšių). Dauguma jų atslinko iš Švedijos, kiti - iš Alandų salų ir Baltijos jūros, dar kiti - iš Suomijos ir Botnijos įlankos dugno. Pasak legendos, Šauklių riedulyno „...akmenų banda - tai švedų kariuomenė, kuri labai seniai užpuolusi mūsų kraštą, o pagoniškieji dievai nubaudę užpuolikus ir pavertę juos akmenimis. Sakoma, kad taip jie ir tūnos sukaustyti, kol akmenys sužydės". Lipam į medinį apžvalgos bokštelį. Kraštovaizdis primena tundrą, čia auga smėlynų augalai: kadagiai, viržiai, briedgaurynai, o ant riedulių - retos (į Lietuvos RK įrašytos) kerpių rūšys (gūbriuotoji, suodinoji ir daugialakštė saitakerpės, juodai žaliasis rizokarpas, Mužo auksakežis ir smulkialakštis juodkežis). Kerpės auga ant medžių kamienų ir dirvožemio. Jos sugeria lietaus vandenį, rasą, kartu ir teršalus, kuriais apsinuodijusios žūsta. Taigi ten, kur joms gyventi gera, oras švarus. Be paprastojo kadagio, čia auga drebulė, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastoji eglė, tarp kadagių ir riedulių - viržynai, briedgaurynai, kartu su vaistinėm veronikom, šuninėm našlaitėm, ant kupstų - bruknės, stačiosios briedgaurės, tarp kupstų - kupstinės šluotsmilgės, kiškio ašarėlės bei miškinės sidabražolės. Tarp akmenų, drėgnesnėse įlomėse, žydi (į Lietuvos RK įrašytos): baltijinės dėmėtosios gegūnės, vyriškosios gegužraibės, žalsvažiedės blandys. Čia auga statieji atgiriai, visžalis retas papartis - paprastoji šertvė ir vaistiniai: valerijonas, veronika, pataisas, dvinamė katpėdė, karklavijas, miškinė sidabražolė, šilinis viržis, paprastoji bruknė (jos padeda nuo daugelio ligų ir negalavimų). Šauklių riedulyno tvenkinyje peri ištikimos gulbės giesmininkės, čia gali išvysti skrendant (ištiestom kojom ir sulenktu kaklu) pilkąjį garnį, tarp šakelių lizdeliuose čypsi mažiausieji: kikiliai, musinukės, raibosios devynbalsės, dirvoniniai kalviukai, kalena mekena pilkosios meletos, perkūno oželiai, viršūnėse treliuoja sodinės bei geltonosios startos. Po kadagiais šliaužioja driežai, gluodenai, ropoja pilkosios rupūžės. Riedulyne gyvena vapsvaėdžiai, startsakaliai, pilkosios gervės, kasmet tinginčios perėti plėšriosios medšarkės. Lietuvoje nykstantis paukštis - tetervinas (gamta jo antakius nudažė  ryškiai raudonai) kiekvieną pavasarį ima keistai giedoti - burbuliuoti lakstydamas ir šokdamas ant žemės atvirose vietose per tuoktuves, prireikus pabėga - triukšmingai šasteli į medį.      

Po Šauklių riedulyno prieš sukant namo, į Vilnių, atsiranda proga atsigaivinti šaltiniuotam, lelijomis ir rieduliais nusėtame tvenkinyje.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-07-29 16:32
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Labas

2013-08-16 13:14

Laimute, Laimute, kur tu buvai...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ech

2013-08-07 10:25

Ech, Lietuvėlė. gaila, kad jau vasara į pabaigą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

mes

2013-08-01 13:20

Tai kad graži ta mūsų Lietuvėlė.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

2013-07-30 10:04

Laimutė jau taip viską gražiai aprašė........

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media