2020 m. rugsejo 26 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Vaistas sielai ir viltis gyventi. Kodėl Nelė Paltinienė savo koncertus pradeda giesme Švč. Mergelei Marijai ir ką jai duoda tikėjimas

2013-12-21
 
Dainininkė Nelė Paltinienė. Aido Žandario nuotrauka iš knygos „Nelly: kol plaks manoji širdis“ (2012)

Dainininkė Nelė Paltinienė. Aido Žandario nuotrauka iš knygos „Nelly: kol plaks manoji širdis“ (2012)

 

Legendinė Nelė PALTINIENĖ, kuri įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai dainuojanti šalies pilietė, dainuoja nuo 1951-ųjų, o į sceną lipa jau 63-čius metus. Energinga, scenoje vis besišypsanti moteris prisipažino, kad žiūrėdama į dabartinius estrados dainininkus kartais pamini, kad šie dar nebuvo gimę, kai ji jau dainavo. Nelė sako, kad didžiausia laimė jai - koncertuoti pilnoje salėje, jog žmonių širdžių šiluma, kurią jaučia dainuodama, ne mažiau svarbi nei Antano Šabaniausko premija ar Lietuvos Prezidento apdovanojimas už ilgametę koncertinę veiklą. Beje, jau daugiau kaip 30 metų legendinė estrados dainininkė kiekvieną savo koncertą pradeda giesme Švč. Mergelei Marijai, dėkodama už jos pagalbą kasdien ir sunkiais gyvenimo metais.

 

Prisiminkite savo vaikystę...

 

Gimiau Lenkijoje, nors tėvo gimtinė buvo Vilniaus rajone. Savo mamos net nepamenu - ji mirė, kai buvau mažytė. Tėvas vedė antrą kartą, su žmona ir dviem dukrelėmis grįžtant į Lietuvą, užklupo karas. Mes su pamote Ema (ji buvo žydė, jos veido neprisimenu, tik akis) nuo tėvo pasimetėme, turbūt jį paėmė į karą. Pamotę, ji buvo puikus žmogus, sušaudė, mus su seserimi paliko gyvas, nes aplinkiniai žinojo, kad mes - ne žydaitės, antrąkart tėvas buvo vedęs vos prieš metus. Man buvo septyneri, sesei - penkeri, o jau galvojome, kaip prasimaitinti, kiekvieną dieną eidavome į bažnyčią prašyti Dievo pagalbos. Vaikščiojome abi gatvėmis, aš dainuodavau, o sesė eidavo duonos paimti. Ji buvo šviesi, o aš - tamsiaplaukė. Paskui, kol mus susidaro tėvas, gyvenome vaikų globos namuose, kuriuose irgi stigo duonos. Taigi savo vaikystės niekam nelinkėčiau.

 

Tad iš vaikystės išliko tik juodos spalvos?

 

Buvau labai didelė optimistė. Nuo to laiko žinau, kad gyvenime būna visokių momentų ir labai pasikliauju Dievu, tikiu, kad turiu Angelą, kuris mane saugo, o Marija iki šiol yra kaip motina. Kiekvieną koncertą pradedu daina jai, prisimenu tuos laikus ir dėkoju, kad neleido pražūti.

 

Kaip pajutote tą Dievo, Marijos globą?

 

Neprisimenu, kad mane mažą kas vedė į bažnyčią. Neatsimenu nieko, kas vyko iki karo. Likusios vienos su sesute mes ėjome elgetauti, dainuoti, kad prasimaitintume. Tokia senutė pani Sofija man patarė: „Tu eik į bažnyčią, paprašyk pagalbos Motinos Marijos, ji padės". Kasdien eidavau į bažnyčią ir prašydavau Marijos pagalbos. Padėdavo, žmonės duodavo valgyti. Gal Marija man pakeitė motiną? Visada nešiojausi jos atvaizdą. Aš esu įsitikinusi, kad ji labai padeda gyventi.

 

Tad ką duoda tikėjimas žmogui?

 

Duoda tikėjimą gyvenimu ir jėgų gyventi, viltį, kad ir kaip blogai bebūtų, tai nesitęs amžinai, kažkas nutiks ir gero arba net tas patirtas blogis kažkuo bus naudingas. Manau, kad tikėjimas yra pats geriausias vaistas. Kai blogai, pradedi kažko prašyti Dievo, už kažką dėkoti, junti, kad darosi lengviau. Dievas ir Motina Marija - nepavydūs, jiems galima pasiguosti, paverkti - neapkalbės, nepasakys blogo žodžio. Tikėjimas - geriausias vaistas sielai. Kai ateinu į sceną, net stebiuosi, iš kur man tos energijos padaugėja. Manau, kad duoda Dievas. Jis man duoda ir žmonių, kurie padeda stovėti ant scenos, o scena man teikia jėgų.

Esu įsitikinusi, kad tikėjimas ir malda daro labai daug. Bet gal ne visiems, ne visi tai jaučia. Gal kas iš manęs ir pasijuokia, bet aš tai jaučiu. Ir kai lipu į sceną, pagalvoju, man Dievas padės. Ir padeda.

 

O nuo kada savo koncertus pradedate giesme Švč. Mergelei Marijai? Juk sovietiniais metais negalėjote taip daryti?

 

Taip darau jau daugiau kaip 30 metų, nuo to laiko, kai galėjau, kai išvykome į Vokietiją, kai koncertavau JAV. Tiesa, ir sovietiniais metais Lietuvoje turėjau programą naktiniame bare, kurioje giedodavau giesmę Švč. Mergelei Marijai, kol sulaukiau pastabų: „Kaip galima šventą giesmę giedoti naktiniame bare?" Sutikau, netinka. Aš dėkinga Marijai ir Dievui už viską, ką turiu, kad dainavau ir tebedainuoju. Juk kaip užauga dainininkas? Manęs vaikystėje niekas nemokė muzikos, niekas nevedė į „Dainų dainelę" ar kokius nors kitus konkursus, o patekau į sceną.

 

Už ką dar dėkojate Dievui?

 

Kai žiūriu į savo gyvenimą, esu labai dėkinga Dievui už viską, ką turiu: kad tėvas atvežė į Lietuvą, kad Lietuva tapo mano tėvyne, kad galiu čia gyventi ir dar dainuoti. Kad tebeturiu gerbėjų, savo publiką, kuri ateina į mano koncertus. Aš kasdien meldžiuosi vakarais, dėkoju Dievui, kad gerai praėjo diena. Nesu davatka, bet kitaip negaliu. Mūsų miegamajame kabo Popiežiaus ir Švč. Mergelės Marijos paveikslai, tikiu, man Jie suteikia jėgų.

Kai 2011-aisiais Operos ir baleto teatre vyko mano jubiliejinis koncertas, į sceną pakilo du kunigai, palinkėjo daug jėgų ir toliau dainuoti, pasakė, kad man suteiktas apaštalinis palaiminimas. Aš prieš tą koncertą turėjau daug nemalonumų, o scenoje pajutau (ir kiti - taip pat) naujų jėgų antplūdį, jų man davė Dievas. Kai priėmiau tą palaiminimą, pajutau tiek energijos, tiek jėgų, nes palaiminimas mane pakylėjo. Nė vienas laimėjimas, apdovanojimas nebuvo toks reikšmingas.

Dėkoju Dievui, kad tebeturiu vadybininką, kuris dirba su manimi. Tai - Alvidas Tautkus, įkūręs ATM kompaniją. Dėkoju, kad jis organizuoja mano koncertus, duoda galimybių susitikti su klausytojais. Juk jis nieko iš manęs neuždirba. Publikos ne tiek daug, o jis su manimi dirba, nenori manęs įskaudinti, žino, kaip noriu dainuoti.

 

Kokie buvo pirmi Jūsų žingsniai į sceną?

 

Pirmą kartą išėjau į sceną būdama 18 metų. Tada turėjau atlikti itališką dainą „Sugrįžk į Sorento", bet staiga pamiršau žodžius. Mano dainavimo mokytoja Aurelija Daunorienė užkulisiuose šnibždėjo žodžius, rodė visokius ženklus, tačiau aš negirdėjau. Stovėjau ir... šypsojausi. Orkestras grojo, o aš - tik šypsojausi. Kai muzika nutilo, pasigirdo plojimai. Mokytoja užkulisiuose mane griebė už rankos ir vėl išstūmė į sceną: „Dainuok". Nusilenkiau ir šį kartą padainavau visą dainą. Vėliau A. Daunorienė sakė, kad tai buvo vienintelis kartas jos gyvenime, kai publika taip plojo nieko nepadainavusiai dainininkei. Taip gimė mano ryšys su Klaipėdos publika, kuris niekada ir nebenutrūko. Eidama į sceną žinau - ten mano draugai.

 

O kaip patekote į „Kopų balsus"?

 

Kai ansamblis, kuriame dainavau, iširo, A. Daunorienė (jai esu visą amžių dėkinga), nuvedė mane į kolektyvą, kuriam vadovavo jaunas ir žavus Arvydas Paltinas. Kritome vienas kitam į akį. Ansamblis greitai išpopuliarėjo.

 

Kaip susikūrė Jūsų ir Eugenijaus Ivanausko duetas?

 

Mintis suburti duetą kilo Arvydui Paltinui. Išgirdęs solistą Eugenijų Ivanauską, A. Paltinas pakvietė jį į „Kopų balsus". Mūsų duetas buvo vienas pirmųjų.

 

Tačiau ilgai buvote išvykusi į Vokietiją. Kaip taip susiklostė?

 

Kai ansamblis „Kopų balsai" iširo, 1982 metais išvažiavome gyventi į Vokietiją. Ten jau senokai gyveno Arvydo tėvai. Dėl to, kad šie buvo įsikūrę užsienyje, Arvydas jautė sovietinės valdžios nemalonę. Mūsų neišleisdavo koncertuoti netgi į socialistines šalis, o išvykę į Vokietiją tapome „tėvynės išdavikais", mūsų dainas nustojo transliuoti radijas ir televizija.

 

Ką veikėte apsigyvenę Vokietijoje? Juk atrasti savo nišą negalėjo būti lengva?

 

Vokietijoje Arvydas dėstė lietuviškoje gimnazijoje, o aš dažniau laukdavau jo namuose, tik vakarais eidavau giedoti į bažnyčią. Giesmę „Ave Marija" sugiedojau ne tik mūsų gyvenamo Manheimo bažnyčiose, bet ir didžiausiose bei gražiausiose Kelno ir Paryžiaus „Notr-Damo" katedrose. Buvo liūdna toli nuo Lietuvos, savo publikos, tačiau atsirado kita publika - užsienio lietuviai. Lietuvių bendruomenės kasmet kviesdavo mus koncertuoti Amerikoje, Vokietijoje: Arvydas akompanuodavo, aš dainuodavau.

 

Esate minėjusi, kad maždaug pusę metų praleidžiate Vokietijoje, o pusę - Lietuvoje?

 

Vokietijoje esu registruota. Ten mano daktarai, ten reikia pasitikrinti sveikatą, nes nereikia mokėti, bet visąlaik ilgiuosi Lietuvos. Kai ten gyvenu, mano širdis - čia. Čia dar daug mano publikos. Tad nuo birželio beveik iki Naujųjų metų esu Lietuvoje, ten sutvarkiusi dokumentėlius, kuriuos reikia, metų sandūroje, kovą tikiuosi vėl atvykti į Lietuvą ir pabūti bent porą mėnesių, tada vėl vyksime į Vokietiją, o vasarą ir rudenį vėl būsime Lietuvoje. Norėčiau čia atvykti gyventi, bet nežinau, ar gausiu tokią pensiją. Čia turiu vietą kur pasenti (nežinau, ar 80-metei tinka toks žodis), noriu pasenti Lietuvoje, noriu, kad mano pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje.

 

O ar apie savo valią kalbėjotės su kitais?

 

Šią mano valią žino visi: ir sūnus, ir marti. Manau, kad Arvydas mane pergyvens ir įvykdys šią mano valią. Ir su pažįstamais kunigais apie tai esu kalbėjusi. Nors suprantu, kad tai nėra labai svarbu. Kaip Dievas duos, taip gerai.

 

Nuo ko priklauso, kiek laiko praleidžiate Lietuvoje?

 

Kuo daugiau gauname pigių skrydžių lėktuvų bilietų, tuo dažniau atskrendame Čia - mano siela ir širdis.

 

O kur geriau jaučiatės?

 

Čia esu namuose, čia dainuoju, čia tikras mano gyvenimas, kurį myliu. Ten gyvename ramiau, šalia yra ežeriukas, voveraitės laksto, daug žalumos, paukštukų, netoli kalnai, šilčiau. Bet man netinka, nes labai trūksta jūros, Lietuvos. Ten nepripratau, nesakau, kad blogai, bet čia geriau, maloniau žvelgti pro buto langą, jaučiuosi kitaip, visi žmonės mielesni. Šalia manęs visada yra vyras Arvydas, tad kardinalių pokyčių nėra.

 

Tad negi reikšmingų skirtumų nėra?

 

Vokietijoje turime daugiau laiko kurti naują programą, Lietuvoje muzikai laiko mažiau - svečiai, pažįstami, Arvydo giminės... Čia gyvenimas labiau pulsuoja, neleidžia senti, išeidama iš namų būtinai pasidažau ir pažiūriu į veidrodį, kaip atrodau, - nenoriu nuvilti žmonių, o Vokietijoje galime ramiau senti. Beje, kartą ir ten eidama nepasidailinusi išgirdau moteris už nugaros šnabždant: „Juk čia mūsų Nelė". Buvo malonu, bet neatsisukau.

 

Kaip dažnai šiemet koncertavote?

 

Neseniai koncertavau Palangoje, kur buvo minimas Arvydo 80-metis. Rugsėjo pradžioje dalyvavau labdaros koncerte Balbieriškyje, kuriame surinktos lėšos skirtos sudegusiai bažnyčiai atstatyti. Vidury savaitės, ketvirtadienio 18 valandą, Balbieriškyje susirinko daugiau negu 1000 klausytojų, surinkta daugiau negu 25 tūkst. litų. Rugsėjo pabaigoje vyko trijų dienų koncertų turas po Lietuvą. Tegul bus nors vienas ar du mano gerbėjai, aš vis tiek norėčiau jiems dainuoti.

 

Kaip pasijutote įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai šalyje dainuojanti moteris?

 

Dėl to neretai net liūdesys apima. Neskaičiuoju nei savo, nei kitų metų. Ar žmogus senas ar jaunas, sprendžiu iš išvaizdos, šypsenos, akių blizgėjimo. Ir metų nejaučiu. Protas supranta, kad jau gili branda, o širdis - ne. Noriu visko, ko ir anksčiau: dainuoti, šokti, paflirtuoti, pasibučiuoti. Kartais išbėgusi į sceną, pamirštu viską, paskui galvoju, kaip aš ten atrodžiau, bet, laimė, visi patenkinti. Viduje kažkas nesutinka su metais.

 

Tad kokie metai Jūsų gyvenime buvo gražiausi?

 

1989-ieji, kai jau galėjau atvažiuoti iš Vokietijos ir koncertuoti. Buvau tokia laiminga: trys koncertai per dieną, marios publikos, gėlių. Po vieno koncerto tik spėju nusiprausti, laukia kitas, tuoj po jo - trečias... Kiek aš turėjau džiaugsmo. Kartą į koncertą Kauno Dainų slėnyje susirinko net 17 tūkstančių žmonių. Tai buvo nepamirštama. Daugiau turbūt tokių laimingų žmonių, tiek daug šypsenų niekur nemačiau. Visa Lietuva šypsojosi, laukė kažko labai gero, nepaprasto. Tas džiaugsmas visur tvyrojo ir net ore. Niekad ligi tol ir po to jau nebuvau tokia laiminga.

Mokslininkų tyrimų išvados teigia, kad dainuojantys žmonės yra sveikesni, net susirgę greičiau sveiksta? Ar Jūsų asmeninė patirtis tai patvirtina?

 

Taip, neabejoju. O po koncertų iš tiesų bent savaitę jaučiuosi sveikesnė ir laimingesnė.

 

Kaip manote, kodėl dainuojantys žmonės yra sveikesni?

 

Nes dainuojantys patiria daugiau teigiamų emocijų. O lipantys į sceną turi ir daugiau save prižiūrėti. Tiesa, dainininkams yra daugiau pagundų pasiduoti žalingiems įpročiams. Tačiau aš niekada nepiktnaudžiavau alkoholiu ar cigaretėmis, buvau balta varna muzikantų pasaulyje.

 

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti: „Prasmingai nugyvenau gyvenimą"?

 

Nežinau. Gyvenime būna visko, būna prasmingų dalykų, būna sunkių. "Perfekt" žmonių nėra. Kiekvienas gali pasakyti, kad buvo klaidų, buvo ir ne klaidų. Bet manau, sąmoningai blogo niekam nedariau, nebent tik sau...

O jei prisimintumėme liaudies patarlę, raginančią žmogų, norintį prasmingai nugyventi gyvenimą, pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų?..

Medį pasodinau, sūnų užauginau, o namo nepastatėme - nemokėjome taupyti. Kol buvo galima, nesugebėjau, viską atiduodavau. Ypač kai Lietuvoje buvo sunku gyventi, dalinausi viskuo, ką turėjau.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Daiva Červokienė

„XXI amžius"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-12-21 09:43
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Gintaras

2013-12-22 10:34

Puikios dainos Neles Paltinienės

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media