2021 m. vasario 25 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Stebuklingas žmogaus teisių malūnas

2014-05-27
 
 

Vytautas Budnikas

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, žurnalistas

 

Gegužės 23 d. „Delfyje" buvo paskelbtas  D. Pūro straipsnis „ Laisvės dvasią kaliname provincialaus ultranacionalizmo narve", kuriame jis kritikuoja Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų atvirą laišką „Dėl mūsų šalies vertybių būklės".

Laimei, minėtas autorius dar neatstovauja visai intelektualų visuomenei, tad jo rašinys tėra kukli asmeninė nuomonė. Gal kiek gaila, kad portalai dažnai renkasi būtent tokias nuomones.

Bet svarbiausia tai, kad autorius gerokai nusikalbėjo, užsimindamas, jog minėtame atvirame laiške galima rasti jau gerai žinomų iš Kremliaus šiuolaikinės retorikos perspėjimų apie tariamai pragaištingas laisvojo pasaulio praktikas, ypač liečiančias vaikystę ir šeimą.

 

Šis sakinys savotiškai pademonstravo autoriaus teisinių žinių stygių, nes atvirą laišką pasirašiusieji intelektualai kviečia laikytis svarbiausių tarptautinių dokumentų, kurie reglamentuoja žmogaus teises - Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto  bei  Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto principų. Ta proga dera priminti, kad minėtos deklaracijos redagavimo darbuose dalyvavo daug įvairių valstybių, daugelio kultūrų atstovai: ne tik iš Europos, bet ir iš Indijos, Kinijos, Libano, Čilės, Egipto ir t.t. Deklaracijos tekstas buvo labai apgalvotas ir pritaikytas visiems, trumpas ir aiškus. Todėl 1948 metais savo parašais jį iš karto patvirtino 48 valstybės, įskaitant JAV. Minėtus tarptautinius paktus taip pat pasirašė visos demokratiškos pasaulio valstybės. Tad kuo čia dėtas V.Putinas ir Rusija?

 

Minėtame laiške intelektualai ragina būsimąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą ir būsimuosius Europos Parlamento narius, Seimo Pirmininkę ir Seimo narius, Ministrą pirmininką ir visą Vyriausybę ištikimai saugoti mūsų konstitucines vertybes, priimti ir įgyvendinti tik tokius įstatymus, kurie užtikrintų tiesioginės demokratijos galimybes ir visų piliečių dalyvavimą valstybės valdyme.

 

Tad kas gi šiame laiške užgavo autorių?

Gal jis mano, kad mūsų piliečiai gali tiesiogiai dalyvauti savo šalies valdyme, pvz., laisvai siūlyti savo kandidatus į Europos Parlamentą? 

Tenka  šiek tiek nuvilti, nes 2010 m. pats LR Konstitucinis Teismas pripažino, kad Europos Parlamento rinkimų įstatymas  prieštarauja Konstitucijai - mat kelti kandidatus į EP buvo leidžiama tik politinėms partijoms, nors šios atstovauja vos 5 proc. visuomenės.

 Neseniai politikai „susigėdę" minėtą įstatymą šiek tiek patobulino ir leido piliečiams steigti visuomeninius rinkimų komitetus, kurie gali kelti savo kandidatus. Tačiau leisdami įsteigti, neleido komitetams naudoti kokių nors pavadinimų - taip atsiranda mažesnė galimybė komitetams  konkuruoti su politinėmis partijomis. Beje, pagal minėtą įstatymą rinkimų komiteto steigėjų privalo būti nemažiau, kaip 22 asmenys.

 

Vilniečiai jau pamėgino tai daryti. Vyriausioji rinkimų komisiją registravo jų įsteigtą komitetą ir suteikė jam pavadinimą  „A". Taigi „A" komitetas dabar gali laisvai varžytis su Lietuvos politinėmis partijomis, kurios, beje, turi savo tikrus pavadinimus.  Sakysite čia lygybė?

Ta proga autorius galėtų perskaityti Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 str., kuris garantuoja, kad "kiekvienas pilietis be jokios <...>.diskriminacijos ir be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę: b) balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą".

Gal autorius sakys, kad Lietuvoje nėra jokios nepartinių piliečių diskriminacijos? Gal visi naudojasi lygiomis rinkimų teisėmis?

 

Tuomet pridursiu, kad nepartiniai piliečiai, susibūrę į rinkimų komitetą, keldami kandidatą ir reklamuodami jį,  turi leisti savo šeimos santaupas (žinoma, jeigu jų turi), tuo tarpu politinės partijos šiam tikslui gauna iš valstybės milžiniškas dotacijas. Vienas kandidatas į EP netgi gyrėsi, kad partija jo reklamai išleido virš 2 mln. litų. Tad kur čia ta lygybė? Akivaizdu, kad dabartinis EP rinkimų įstatymas diskriminuoja ir pažeidžia piliečių teises politinių partijų atžvilgiu, neleidžia piliečiams tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.

 

Toks pat „liūdnas vaizdelis" susidaro skaitant ir LR Vietos savivaldybių tarybą rinkimų įstatymą. Vietos bendruomenės neturi net menkiausios teisės teisiškai įtakoti savivaldos rinkimų - joms neleista kelti savo kandidatų į savivaldybių tarybas. O juk bendruomenės geriausiai žino apie savo bėdas ir ką su jomis reikia daryti. Tik štai politinės partijos gali siūlyti visą sąrašą savo kandidatų, kurių vietiniai žmonės kartais net nepažįsta, negali tų sąrašų pakeisti. Jos gali siūlyti į savivaldybes savo kandidatus, netgi neturėdamos nė vieno partijos nario tame regione, o vietos bendruomenėms tai - šiukštu.

 Gal ponas D. Pūras sakys, jog tai V.Putino sumanymas?

 

O gal autorių užgavo intelektualų reikalavimai valdžiai, kad ši skatintų vaikų gimstamumą ir gintų tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo pačių religinius bei dorovinius įsitikinimus? Arba reikalavimas, kad būtų saugomas asmens ir šeimos gyvenimo privatumas, saugoma ir ginama šeima, kaip svarbiausia visuomenės ląstelė? Tačiau juk ta pati Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad  šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė (16 str.3 dalis). Šeima, kaip  natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė akcentuojama Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto  23 straipsnyje  bei  Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 str. 1 dalyje. Tad kuo blogas yra kvietimas ją saugoti ir kuo čia dėta Rusija?

 

Autorius teigia, kad Lietuva bando neatsilikti nuo rytų kaimyno įvedant moralinę cenzūrą, kad galėtų apsisaugoti nuo „ištvirkusių Vakarų".  O ką jis siūlo? Gal skatinti narkotikų vartojimą? Arba puoselėti prostituciją ir prekybą žmonėmis, tarp jų ir vaikais?  Juk autorius nenuneigs, kad tokios blogybės Vakaruose vis dėlto egzistuoja. Tik skirtingai negu mes, Vakarų valstybėse veikia gera apsaugos sistema. Daugelyje valstybių  policininkai neskursta ir turi puikias darbo sąlygas bei modernias darbo priemones,  negu Lietuvos policininkai.

 

Autorius mėgina gąsdinti cenzūros baubu apeliuodamas į menininkų pasipiktinimą dėl „degeneratų"  kultūros.

Asmeniškai girdėjau menininkų nuogąstavimus dėl skirtų virš milijono litų abejotinos vertės filmui, kuriame demonstruojamas  tuštinimosi aktas. Jų nuomone, tikrai kultūrai lėšų stinga, o beverčiams dalykas švaistomos milžiniškos lėšos. Jie sako, kad visuomenė savotiškai finansuoja antikultūrą, kuri pašaukta griauti pačią visuomenę.

Dėl to nesiimu diskutuoti.  Ne  D.Pūras ir ne žmogaus teisių gynėjai, o patys menininkai  tegu sprendžia apie meną. Vis dėl to jų žodžiuose įžvelgiu daug tiesos, nes LR Kino įstatymo pakeitimo įstatyme 19 str. tuštinimasis, masturbacija arba lytiniai iškrypimai priskiriami pornografiniam filmui. Tad logiška būtų pirmiausia pinigais skatinti ne iškrypimus, o finansuoti tautos kultūrą. Bet kuriuo atveju cenzūra čia niekuo dėta.

 

D.Pūro nuomone, „užuot piktinęsi Austrijos ir Europos pasirinkimu šių metų Eurovizijoje ir susirūpinę, kaip gi dabar paaiškinsime vaikams Conchitos fenomeną, pagaliau rimtai pasidomėkime, kodėl Lietuvoje daugybė vaikų iki šiol patiria smurtą, ir  kas dažniausiai yra tie smurtautojai."

 

Galima būtų autoriui pritarti, jeigu jis ir dar visas būrys iniciatorių šios problemos nuolat neeskaluotų. Sprendžiant iš kai kurių iniciatorių elgesio, jiems norėtųsi, kad Lietuvoje prieš vaikus būtų dar daugiau smurtaujama. Pvz., kaip kitaip vertinti tokį jų norą, kai vaiko teisių pagrindų įstatyme siūloma įtvirtinti tokią smurto sąvoką, kaip „nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko dvasinių poreikių netenkinimas, kuris kelia grėsmę vaiko pažintinei raidai"? 

 

Jeigu kam tai atrodo juokinga, tegu perskaito LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtą šio įstatymo projektą. Galima tik spėlioti, kiek kartų Lietuvoje padaugės tokio pobūdžio smurtavimo atvejų, jei toks įstatymas įsigalios. Viena aišku, kad ataskaitose Jungtinėms Tautoms šio įstatymo iniciatoriai, o gal ir pats autorius, rašys, jog vaiko teisių apsaugos reikalai Lietuvoje smarkiai suprastėjo (pagal tokią įstatymo formuluotę tariamų pažeidimų atsiras begalė). O tam, kad reikalai taisytųsi, būtinai reikės reikalauti Vyriausybę  skirti vieną ar kitą papildomą milijoną litų kovai su smurtu prieš vaikus. Ir kaip jūs manote, ar  Vyriausybė neskirs kelių papildomų milijonų litų tokiam šventam tikslui?

 

Todėl kartais atrodo, kad  visi panašių įstatymo pataisų iniciatoriai,  ir pats paminėto straipsnio autorius  kelia vėją tam, kad kaskart smarkiau  suktųsi stebuklingas žmogaus teisių malūnas, malantis vis skanesnę duoną ne vienam tariamam žmogaus teisių gynėjui Lietuvoje.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-05-27 09:47
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Oi

2014-06-08 08:32

Tegyvuoja tikra šeima - Vyras, žmona ir meilužė.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media