2020 m. liepos 6 d., Pirmadienis

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Prieškario lietuvių dailė ir jos įtaka dabartinei žiniasklaidai

2013-09-07
 
Lietuvos žurnalistų ir Lietuvos dailininkų sąjungų narys, menotyrininkas Albertas Vaidila

Lietuvos žurnalistų ir Lietuvos dailininkų sąjungų narys, menotyrininkas Albertas Vaidila

 

Albertas Vaidila

Menotyrininkas, LŽS ir LDS narys

 

Aptarti lietuvių dailės situaciją prieškario metais (1920 - 1940) paskatino žiniasklaidoje, pokalbiuose pasitaikantys ginčytini šio laikotarpio dailininkų realistinės kūrybos vertinimai, perdėtas dėmesys ir liaupsės modernistinei kūrybai. Kas iš tikrųjų tuo metu dėjosi Lietuvoje? Kaip atrodo socialiai užsiangažavusių to laikmečio dailininkų kūryba politiniame, kultūriniame kontekste? Apie tai ir noriu pasidalyti kai kuriomis mintimis.

Politinė situacija Europoje trečiajame dešimtmetyje buvo pažymėta prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės, socialinio kriticizmo, politinių pažiūrų radikalizavimosi, totalitarizmo ir fašizmo grėsmės ženklais. Meno ir politikos santykio įtakinga išraiška didingu dailės naratyvų pasaulinėje arenoje tapo politiškai ir socialiai angažuota Meksikos monumentalistų tapybos mokykla. Tai galingai skambanti vaizdų simfonija, skirta revoliucinei kovai, gyvenimo pertvarkai, taikiam kūrybiniam darbui. Tapytojai - D. A. Sikeirosas (David Alvaro Siqueiros), Ch. K. Oroskas (Jose Clemente Orozco), Diego Rivera ir kiti šios mokyklos dailininkai Europai padarė nepaprastai stiprų įspūdį „savotišku visuomeninio gyvenimo realistiškumo analogu ir reakcija į praėjusio laikotarpio eksperimentų perteklių bei intelektualinį pakilimą, grįžimu prie klasikinio aiškumo ir tvarkos bei įprastų vaizdavimo būdų" (1,185). Prie tradicinių vaizdavimo būdų grįžo ir buvę aktyvūs Europos dailės avangardistai: Pablas Pikasas (Pablo Ruiz Picasso), Žoržas Ruo (Georges Rouault), Fernandas Ležė (Fernand Leger), Andre Derenas ir kt.

XX a. meno kryptys ir srovės susijusios su įvairiomis filosofinėmis pažiūromis. Meninei kūrybai didelės įtakos turėjo Šopenhauerio, Heideggerio, Nyčės filosofija, Jungo, Froido teorijos, Rytų dzenbudizmas ir kt.  Šių idėjų fone  buvo plėtojama ir Lietuvos kultūros filosofija, estetika. Lietuvoje bendruosius teorinius kultūros ir meno klausimus gvildeno žinomi šalies filosofai Stasys  Šalkauskis, Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas, Antanas Maceina ir kt.  Pavyzdžiui, profesorius S. Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų kitaip išgyventi neįmanoma, kaip tik perimant kaimynų kultūrų vertybes ir sintezuojant jas su savomis. „Kultūrėjimą" jis laikė Lietuvos politinės egzistencijos išlaikymo sąlyga" (6, 158). Jo oponentai manė, jog nacionalinė kultūra gali išlikti savita tiktai atribojus ją nuo kitų kultūrų.  Lietuvoje kryžiavosi skirtingų krypčių meniniai kontaktai, vyravo kultūrinis pliuralizmas. Dvi priešingos jėgos: filosofijoje - materializmas ir idealizmas, mene  realizmas ir modernizmas suformavo Vakarų Europos kultūros įtampos ašį.

Mūsų šalies prieškario dailė turi nemažai panašumo į daugelį Europos šalių, atgavusių nepriklausomybę po pirmojo pasaulinio karo. Nuo Skandinavijos iki Balkanų sklido įvairios dailės kryptys ir avangardinio meno  srovės: akademizmas, realizmas, romantizmas, impresionizmas, simbolizmas ir kt., tačiau vyraujanti dailės kryptis  buvo realizmas (lot. realis - tikras, daiktiškas).  Avangardinės srovės, kurios pradėtos vadinti bendru modernizmo srovės pavadinimu, nusigręžė nuo tradicinių išorinio pasaulio vertinimų, kūryboje buvo propaguojamas individualizmas. Lietuvos arenoje kovojo dviejų priešingų sistemų kultūros dėl hegemonijos lietuvių tautos gyvenime.

Lietuvoje XX a. trečio ir ketvirto dešimtmečių dailės raida buvo gana sudėtinga ir prieštaringa. Lietuvos valstybės pripažinimas de jure pareikalavo lankstaus laviravimo po nepastovų Europos politinį klimatą, veikė kultūrinę savimonę. Lietuvos kultūrinis gyvenimas buvo įtrauktas į plačią tarptautinių kultūrinių santykių sferą. Spauda mirgėjo raginimais, jog privalome pasivyti Europą, pasijusti jos lygiaverčiais nariais, turime kurti europinių meno srovių pagrindu. Kaip pastebi V. Kubilius, „pradžioj „europinės kultūros" ieškota daugiau Vokietijos pasaulyje, apimtame ekspresionizmo karštligės, bet, įsigalėjus hitlerizmui, vienų akys nukrypo į Prancūziją (prancūzų būdas ir gyvenimo manieros sudaro tarsi Europos sintezę"), kiti piršo danų kultūrą kaip sektiną pavyzdį, treti ragino atsigręžti į socializmo šalį ..." (4, 33). Kaune buvo atidarytos M. Šagalo, moderniosios prancūzų dailės, vengrų meno parodos, „Naujoji romuva" skelbė naujausių Pikaso, Diureno darbų reprodukcijas, o „Gairės", „Gaisai", „Židinys" spausdino anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, amerikiečių, kinų, japonų ir kt. šalių literatūros apžvalgas, buvo verčiama ir leidžiama naujausioji literatūra. Marksistinės kultūros supratimo teorijas, diskusijas spausdino Maskvoje leidžiamas LKP CK žurnalas „Kibirkštis", Lietuvoje - „Kultūra". Pastarasis žurnalas taip pat daug vietos skyrė tarybinei literatūrai. Meno klausimus gvildeno, parodas recenzavo ir svarbesnius jų bruožus aptardavo daugiausia patys dailininkai (ypač aktyviai dailės kritikoje reiškėsi tapytojas Justinas Vienožinskis), rašytojai, žurnalistai. Dauguma jų rėmėsi idealistine filosofija, o siūlomi kūrybos uždaviniai buvo gana skirtingi. Rašytojai B. Sruoga, V. Mykolaitis - Putinas, Vincas Krėvė, L. Gira taip pat vadovavosi idealistinėmis filosofinėmis bei estetinėmis pažiūromis, tačiau naujuose meno judėjimuose sugebėjo įžvelgti ir propaguoti teigiamus pradus. Lietuvos dailininkus vis dar traukė pasisemti naujovių ryškiausias Europos  modernistinės dailės lopšys Paryžius. Tačiau ten avangardistiniai judėjimai jau buvo prislopę, o kilo naujas ir platus meninis judėjimas - naujasis tradicionalizmas. Tai buvo tradicinis menas sulydytas su moderniojo meno pasiekimais. Naujojo tradicionalizmo ekspresyvi koloristinė tapyba ypač sudomino radikalių permainų siekiančius  lietuvių tapytojus.

Kuo buvo gyvas realizmas prieškario Lietuvoje? Pirmiausia dailininkų darbuose „matome jau naujo tipo realizmą, kuris savo stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIX a. realistinės dailės ir plėtojosi veikiamas ne tik kitų istorinių sąlygų, bet ir kito politinio, kultūrinio gyvenimo, meninio patyrimo" (2, 91). Be labiausiai tuo metu paplitusių peizažo ir portreto žanrų, dailininkai ėmėsi ir kasdienės dabarties gyvenimo temų bei motyvų, vaizdavo naujus herojus (valstiečius, darbininkus), gilinosi į socialinius prieštaravimus. Kūrybos svarbiausiu tikslu imta skelbti ne grožio siekį, o realią tikrovę. Trečiajame dešimtmetyje aktyviausiai reiškėsi jau anksčiau susiformavę dailininkai, dar prieš pirmąjį pasaulinį karą pradėję kūrybinę veiklą: Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Šileika, Justinas Vienožinskis, Kajetonas Sklėrius, Gerardas Bagdonavičius, Juozas Zikaras, Petras Rimša ir kt. Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų: Adomas Galdikas, Vladas Didžiokas, Barbora Didžiokienė, Jonas Janulis, Sofija Dembovskytė - Remerienė, Kazys Šimonis ir kt. Jie buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai, tačiau visi kūryboje vadovavosi realizmo principais. Suprantama, tai negarantavo meninės kokybės. J. Vienožinskis kritiniuose straipsniuose neneigdavo visuomeninių temų ir idėjų svarbos, tačiau kritikuodavo norus meną pajungti didaktikos tikslams, paversti  jį aktualių lozungų propaguotoju. Ypač griežtai pasisakė prieš oficialųjį, sentimentaliai idilišką patriotizmą. Lietuvos dailėje realizmas ryškiausiai pasireiškė tapyboje, kiek menkiau grafikoje ir skulptūroje. Pastebėsiu, kad realizmo principais rėmėsi žymūs įvairių epochų ir stilių dailininkai (antikoje, renesanse, baroke, klasicizme), nepaisę vyraujančių stilistinių sąlyginumų. Tai - šimtmečių nugludintas  meninės kūrybos stuburas.

Modernistinė dailė vadovavosi naujais estetiniais principais. Vokiečių filosofas, vienas iš modernistinio meno pagrindėjų  E. Kasireris teigia, kad estetinio žmogaus santykio su tikrove esmė - konstruoti arba intuityviai suvokti gražią formą, o turinys, istorinis sąlygotumas bei reikšmė laikytini antraeiliais dalykais. Aktyvus prieškario Lietuvos dailės kritikas Ignas Šlapelis siekė modernizuoti tradicinę materialistinę estetiką, todėl stengėsi teoriškai pateisinti naujas meno sroves, o tuo pačiu aktyvinti naujų formų ieškojimus. Tačiau ne kiekvienai naujovei buvo pakantus. Pavyzdžiui, jis neigiamai vertino kraštutinius moderniojo meno reiškinius (abstrakcionizmą ir kt.), laikė juos „visuomenės išsigimimo, jos liguistumo išdava" (2, 88). I. Šlapelio mintys nubrėžė svarbiausią takoskyrą tarp realizmo ir modernizmo - realizmui svarbiausia turinys, galintis būti „galingu socialinio gyvenimo akstinu", o modernizmo atstovai primatą teikė kūrinio formai (iš čia formalizmas), teigdami, kad meno svarbiausia savybė estetika, meninė raiška, kuri gali būti ir savitikslė. Kas svarbiau? Kam reiktų suteikti pirmenybę - turiniui ar formai? Tai primena populiarų klausimą: kas buvo pirma - višta ar kiaušinis? Populiarus atsakymas: o ko norėtum - vištienos ar kiaušinienės? Panašiai ir dailėje: jei nori pasimėgauti kūrinių estetika - linijų, spalvų, formų žaismu ar pašiurpti nuo antiestetikos, pvz., vinimi prikaltu prie lentos duonos kepalu, kryželiu su nukryžiuotuoju  pamerktu į stiklinę su šlapimu ir t. t., pravartu pasidairyti į modernizmo kūrinius, o jei ieškai atsakymų į rimtus gyvenimo klausimus suvokiamoje ženklų sistemoje, eik prie realistinių darbų. Visai nesirengiu peikti modernizmo. Tai būtų kova su malūnais. Yra modernizmo kūrinių, kurie tapo pasaulio pripažintais šedevrais. Tereikia prisiminti XIX - XX a. sankirtos M. K. Čiurlionio darbus, kur simbolizmas daug kam sunkiai „įskaitomas" nustebino pasaulį filosofiniu gilumu, muzikine ritmika, savita pasaulio pajauta ir lyrizmu, subtiliai išgyventa nacionalinio liaudies meno tradicija.  Arba prisiminkime Pablo Pikaso didžiulę freską „Gernika" (1937), prikaustančia dėmesį drąsiai deformuotais objektais, persunktą aštrių geometrinių formų. Darbas tapo plačiai žinomas kaip įtaigus kaltinimas fašizmui. Kur sėkmės paslaptis? Manyčiau, paaiškinimas paprastas: genialių tapytojų rankose modernizmas neištirpdė paveikslų turinio, o atvirkščiai, sustiprino jo meninę raišką ir įtaigą. „Gernika" pirmiausia kalba apie P. Pikaso politinį ir socialinį užsiangažavimą. Jis buvo komunistas. 

Kaip reiktų suprasti socialiai angažuotą dailininko kūrybą? Pabandykime į šią problemą pažvelgti iš dailininko „varpinės". Dailininkas, net ir būdamas labai individualus, tarkime, siekiantis visų pirma saviraiškos, paprastai nėra abejingas ir žiūrovui, jo nuomonei ar atlikto darbo vertinimui. Iškyla komunikavimo problema: kaip tapti suprantamu ir ar tai būtina? Atsakymas vienareikšmis - suprantamas turinys yra būtinas angažuotai kūrybai. Kartais užsiangažavusiam dailininkui grasina valstybės jėgos. Tuomet jis kovoja arba kapituliuoja. Problema tampa sudėtingesne kai kova vyksta paties menininko viduje. Tokiu atveju socialinis užsiangažavimas gali padėti pasirinkti teisingą kelią. Realizmas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Jis taip pat sąlygiškas kaip ir bet kurios kitos krypties ar srovės meninė kūryba. Tai leidžia modernistams teigti, kad būtent jie yra tikrieji realistai ir savaip traktuoja meno pažintinę funkciją. Pavyzdžiui, žymus vokiečių filosofas egzistencialistas M. Heideggeris skelbia, kad meno paskirtis padėti žmogui suvokti „būties esmės tiesą". Mokslas esąs bejėgis atskleisti šią tiesą, o meninė kūryba yra intuityvi būties tiesos įžvalga. Be to, meno kūrinys esąs ne tikrovės atspindys, o tik alegorija, simbolis to, kas yra už kūrinio, už visų empirinės tikrovės daiktų ir „sudaro giliausią jų prasmę". Teigiama, kad tikroviškumas, būdingas realistiniam menui,  yra  „žemesnio meninio lygio kūryba".

Įracionalistinėms estetikos kryptims su savo problemomis, metodologija atstovauja  ir daugiau gan skirtingų filosofų: prancūzų intuityvistas A. Bergsonas, italų neohegelininkas B. Kročė, amerikiečių neorealistas Dž. Santajana ir kt. Daugeliui šių estetinių krypčių atstovų būdinga gili erudicija ir susirūpinimas meno padėtimi. Tačiau samprotavimai paremti iracionalistine metodologija, veda prie „grynojo meno" ar net meno „ištirpdymo" nemeniniuose gyvenimo reiškiniuose . „Toks „tikrasis menas", skirtas tik „išrinktiesiems", perkelia mus iš praktinės veiklos pasaulio į estetinio gerėjimosi pasaulį, o toks gėrėjimasis esąs nesuinteresuotas specifinis grynai dvasinis išgyvenimas" (3, 17). Meninį lygį, suprantama, apsprendžia ne tik stovėsena realizmo ar modernizmo pusėje. Tas menininkas, kuris nekalba apie istorijos lūžius, žmonių laisvę, kovą už jų gerbūvį, laimėjimų džiaugsmą, gyvenimo kančias ir skausmą, tikriausiai, susimąsto - ar jis tik savo kūryba nemeluoja, ar netauškia niekų? Menininkas turi pats sau iškelti klausimą, ar jo individualizmas mene yra tik jo privilegija ir prabanga, kuria jis gali mėgautis atsukęs nugarą kitiems? Į šį klausimą įtikinamai atsako filosofas egzistencialistas, rašytojas Nobelio premijos laureatas A. Kamiu: „menas menui, vienišo menininko pramogų ieškojimas ir yra tas dirbtinis, paviršutiniškos ir  abstrakčios visuomenės menas. Jo logiška tąsa - salonų menas arba grynai formalusis menas, kuris minta manieringumu ir abstrakcijomis ir kuris baigiasi bet kurios realybės destrukcija" (5, 13). Filosofo teigimu galiausiai toks menas „įsikuria už visuomenės ribų ir nusikerta savo gyvybės šaknis" (ten pat, 13 p.). Sunku čia būtų ką nors pridurti. Nebent tiek, kad avangardiniai menai buvo trumpalaikiai ir dažnai suvokiami kaip eksperimentai tobulinant meninę kalbą, ieškant jos gilumos naujų dimensijų.

Realizmas nėra dogma. Tai gyvas, atsinaujinantis procesas, neretai praturtinamas modernaus meno būdingais elementais. Naujais meno kalbos atradimais praturtintas realizmas, domėjimasis gaivia liaudies meno versme, kai kurie avangardinio meno stilistikos bruožai pakėlė lietuvių nacionalinę dailę į tą meninę pakopą nuo kurios buvo įžengta į Europos šiuolaikinės dailės kontekstą. Be to, tai buvo geras pagrindas lietuvių dailės raidai pokario metais. Lietuvos tapytojams ypač paveiki buvo iš XIX a. ateinanti impresionizmo banga (pranc. impression - įspūdis). Tapant paveikslą betarpiškai gamtoje laisvų potėpių maniera, buvo sukuriami ryškūs, nutvieksti saulės, tarsi materializuotos erdvės vaizdai, patraukiantys besikeičiančių spalvų ir šviesos judėjimo  įspūdžiu. Lietuvoje impresionistinės tapybos bruožai ypač ryškūs K. Sklėriaus, P. Kalpoko, J. Šileikos, V. Didžioko paveiksluose. Postimpresionizmo įtaka ir sezaniškas formos suvokimas atsiskleidžia  J. Vienožinskio tapyboje, o simbolizmo - A. Varno, K. Šimonio tapybos darbuose, moderno - S. Ušinsko vitražuose. Neeiliniu įvykiu tapo 1923 metais Vytauto Kairiūkščio kartu su žinomu lenkų dailininku Wladislavu Strzeminskiu Vilniuje surengta „Naujojo meno paroda" („Wystawa Nowey Sztuki"). Šioje parodoje su savo darbais, neturinčiais to meto lietuvių dailėje analogo, dalyvavo ir V. Kairiūkštis. Tokiu būdu, dailėtyrininko V. Liutkaus pastebėjimu, į Lietuvą atkeliavo naujų modernaus meno srovių - kubizmo, suprematizmo, konstruktyvizmo - pavyzdžiai. Vėlesniais savo tapybos darbais V. Kairiūkštis pasuko realizmo kryptimi.

1930 metais į impresionizmą ir postimpresionizmą krypstantys vyresniosios kartos dailininkai (L. Kazokas, P. Kalpokas ir kt.) susijungė į „Nepriklausomųjų" grupę, o 1932 metais susiformavo grupė „Ars" iš neseniai dailės mokslus baigusio jaunimo brandulio, kuris orientavosi į radikalesnius lietuvių dailės pertvarkymo uždavinius. Kūrybinėse programose abi grupės pabrėžė individualizmą. „Ars" grupės narius tapytojus - Adomą Galdiką, Antaną Samuolį, Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą,  grafikus - Joną Steponavičių, Vytautą Kazimierą Jonyną ir Telesforą Kulikauską daugiau traukė ekspresionizmas (lot. expressio - išraiška). Ekspresionistų kūryboje vaizdas drąsiai transformuojamas, kartais net „sukarikatūrinamas" siekiant ekspresijos ir didesnio emocinio santykio su vaizduojamu objektu. Ekspresionistai sąmoningai siekė savo darbais pavaizduoti ne konkrečią aplinką, o per jos tapymo būdą išreikšti savo vidinius išgyvenimus, parodyti kūrybos aspiracijas - skurdą, prievartą, kančią, pabrėžti vienišos asmenybės siaubą ir protestą, kurį sukėlė imperialistinio karo košmaras, kapitalistinės santvarkos nežmoniškumas. Šios meno srovės atstovai reiškėsi ne tik dailėje, bet ir kine, literatūroje, muzikoje, teatre. Pavyzdžiui, lietuvių literatūroje su ekspresionizmo įtvirtinimu pirmiausia siejamas keturvėjininkų sąjūdis, kurį veikė tiek rusų futurizmas, tiek ir vokiečių ekspresionizmas. Mūsų šalies dailėje pirmosios ekspresionizmo apraiškos pastebimos jau apie 1920 metus.  Ryškiausiai šios srovės būdingi bruožai atsispindėjo tapytojo, grafiko ir scenografo A. Galdiko kūryboje. Taip pat juntama stipri art deco ir tautodailės įtaka. Darbams būdinga aiški kompozicija, apibendrintos, ekspresyvios formos, ryškus koloritas („Kapinės", „Vėjas", „Bulviakasis" ir kt.). A. Galdikui už  tapybos triptiką „Lietuva" Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1937 metais buvo įteiktas Didysis prizas, o scenografija V. Krėvės dramai „Šarūnas" įvertinta aukso medaliu. Ekspresionizmo teikiamos raiškos galimybės pasitarnavo Lietuvos dailininkams kuriant mūsų šalies paprastų žmonių gyvenimo paveikslus, atskleidžiant socialinius prieštaravimus (T. Valiaus „Laukia žvejų", „Tragedija mūsų pajūryje", A. Samuolio „Pliažas", „Alkoholikas" ir kt.). Nepriklausomųjų ir arsininkų grupės iširo, tačiau jos pagyvino dailės gyvenimą, paskatino ieškoti naujų temų, raiškos priemonių. 

Ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių dailėje sustiprėjo dėmesys ir užuojauta paprastam darbo žmogui, socialiniams uždaviniams, idėjiniam kryptingumui. Dailininkė Marcė Katiliūtė savo užsiangažavimą apibūdino dienoraštyje: „Tapybos portretus darysiu ne prezidentų, ministerių, bet darbininkų. Aš myliu darbo žmogų, kurio jėga, prakaito prašlakstoma, kuria gyvenimą". Viena iš veiksmingiausių užsiangažavimo formų - savo gyvenimo ir kūrybos sujungimas su politine partija. Kai kurie lietuvių dailininkai įsitraukė į antifašistinę ir revoliucinę kovą tiek politine veikla, tiek ir savo kūryba. 1930 - 1931 metais kairios pakraipos lietuvių rašytojai leido žurnalą „Trečias frontas", kuriame buvo aptariamos ne tik literatūros problemos, bet ir dailės gyvenimo, estetikos aktualijos. Dailininkai S. Žukas, P. Vaivada, palaikę ryšį su LKP, 1932 metais sudarė grupę „Linija", kuri 1933 metais buvo uždaryta. Tačiau užsiangažavę dailininkai nenuleido rankų - 1933 metais Kauno meno mokyklos auklėtiniai V. Mackevičius, B. Motuza, I. Trečiokaitė, L. Vaineikytė, P. Vaivada, B,Žekonis ir kiti įsteigė „Revoliucinių menininkų kuopelę". Į šios kuopelės veiklą netrukus įsijungė grafikai V. Jurkūnas, S. Žukas, J. Kuzminskis ir kt. 1933 - 1936 metais ši kuopelė leido kupiną revoliucinės dvasios iliustruotą satyrinį žurnalą „Šluota" (parengti 7 numeriai), 1934 metais šviesą išvydo ir jų parengtas naujas žurnalas „Žingsniai". Į kūrybinį gyvenimą įsijungę Kauno meno mokyklos auklėtiniai, sukūrė įtaigių darbo, revoliucinės, socialinės ir buitinės tematikos kūrinių (M. Bulaka - „Uoste" „"Darbininkų streikas",  J. Kuzminskis - „Pjovėjas", „Artojas", „Grėbėjos", „1936 metai Ispanijoje", V. Jurkūnas - „Linų brukėjos", „Uoste", „Turguje", ciklą „Žvejai", P. Rauduvė - „Kauno depo", Pabėgių sandėlis", M. Katiliūtė - „Bulves skuta", „Moteris su vaiku miške", V. Petravičius - „Kūlimas", „Linų rovimas"  ir kt.). Verti atskiro paminėjimo to meto grafikoje, ypač spaudos leidiniuose aktyviai dalyvavę politinės ir socialinės karikatūros meistrai Stepas Žukas, Jonas Martinaitis. Politinė, socialinė karikatūra ir satyra - tai ne kas kita kaip realizmo krypties atšaka - kritinis realizmas, kurios paskirtis politinės santvarkos ir visuomenės ydų kritika. J. Martinaičio personažai buvo ne tik politikai, bet ir sodininkai, vaikai. Jis laikomas ir pagrindiniu lietuviškų komiksų pradininku. S. Žukas buvo aktyvus revoliucinio judėjimo dalyvis. Vienas reikšmingiausių jo darbų, kuriame išjuokiamos buržuazinės visuomenės negerovės, albumas „Veidai ir kaukės" (1939). Taip pat kūrė nelegalius politinius plakatus, iliustravo „Šluotos" žurnalą (1940 - 1941 metais buvo šio žurnalo redaktoriumi).

Skulptūra (daugiausia kamerinė ir smulkioji) sparčiau vystėsi praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Monumentaliosios ir dekoratyvinės skulptūros buvo sukurta palyginti nedaug. Neretai tų pačių skulptorių vieni darbai realistiniai, kiti dvelkė saloniškumu, paviršutinišku formų deformavimu, stilizavimu bei estetizavimu. Produktyviausiai įvairaus žanro ir tematikos skulptūroje darbavosi Petras Rimša, kuris geriausius savo realistinius darbus, skirtus socialiniams prieštaravimams pavaizduoti, sukūrė dar XX a. pirmajame ir antrajame dešimtmečiuose, o prieškario metais kai kuriuos jų patobulino, sukurdamas naujus variantus, ir daugiau dėmesio skyrė portretams, medaliams  ( „Lietuvos mokykla" - III variantas, „Artojas" - padidintos ekspresijos variantas, „Žemaitės portretas"), J. Zikaras, vaizdavo sunkų paprastų šalies žmonių gyvenimą, kūrė patriotines kompozicijas („Ant vieškelio", „Bedarbis", „Knygnešys"), Juozas Mikėnas savo darbuose pasižymėjo portretų modeliuotės tikslumu, konstruktyvumu, postkubizmo, archajiškumo  bruožais, o  ketvirto dešimtmečio antroje pusėje skulptūroje išryškėjo lyrizmas, poetiškumas, polinkis į monumentalumą („Draugo portretas", „Vaikas su balandžiu", „Vincukas", „Moteris su grėbliu" ). Didelis jo kūrybinio darbo pasiekimas monumentalios dekoratyvinės skulptūros pasaulinėms parodoms: Paryžiaus 1937 metais -  „Rūpintojėlis" (parodos Didysis prizas), Niujorko 1939 metais - „Lietuva".

Žymiausiu prieškario skulptoriumi monumentalistu laikomas Vincas Grybas. Tai buvo didelio talento skulptorius, gerai įsisavinęs ne tik skulptūros kūrimo technologijas, bet ir sugebėjęs projektuoti paminklus kaip architektas. V. Grybas sukūrė reikšmingų patriotinės tematikos paminklų,  pasižyminčių ne tik monumentalumu, bet ir meninės formos  išraiškingumu, gilia  psichologine traktuote, dekoratyvumu (Simono Daukanto Papilėje, „Žemaičio" Raseiniuose, Vytauto Jurbarke ir Kaune, Vinco Kudirkos - Kudirkos Naumiestyje, kuris nėra išlikęs, tačiau yra atkurtas 1991 metais). V. Grybas taip pat sukūrė nemažai biustų, bareljefų, antkapinių paminklų. Šio dailininko visas gyvenimas buvo dramatiškas.  Kaip ir daugelis to meto inteligentijos atstovų, blaškėsi formuodamas savo pilietinę poziciją. 1919 metais įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Nors, po skulptūros studijų Paryžiuje pas E. A. Burdelį (1925 - 1928), pasinėrė į kūrybą, o politinei veiklai tiesiog nebuvo laiko, prasidėjus antrajam pasauliniam karui 1941 metais, kaip „raudonasis", „komunistas" nužudytas. Liko neįgyvendinti įdomūs projektai. Dar būdamas gyvas, Vincas Grybas pelnė didelę šlovę, tačiau gyveno nepritekliuje, nuolatinėje baimėje dėl išaugusių skolų ir galimų varžytinių. Likus dviems metams iki žūties, rašė: „Pas mus Lietuvoje labai puikiai globojamas sportas, statomi jam didžiuliai rūmai (...), bet labai prastai laikosi plastinis menas, visoje valstybėje nerasime skulptoriaus, turinčio padorią ateljė".  Aktualūs šie žodžiai ir šiandien.

Prieškario dailės istorija neturėtų būti beatodairiškai seikėjama pro politinį rėtį, nes tai svarbus savo laikmečio metraštis bylojantis ne tik tai, kas užfiksuota, bet ir kodėl, ir kaip tai padaryta. Nederėtų pamiršti, kad socialiai užsiangažavę prieškario Lietuvos menininkai yra mūsų šalies žmonės, kurių dažnas turėjo tvirtus įsitikinimus, nesivaikė pelno, o savo gyvenimą ir kūrybą, pasiaukojamą darbą skyrė tautai ir gimtojo krašto suklestėjimui.  Tik matydami objektyviai nušviestą praeities politinio, meninio gyvenimo panoramą, galime teisingai rekonstruoti šalies dailės istoriją, geriau suvokti jos šiandienos situaciją ir perspektyvą. Apie tai siūlyčiau pagalvoti mūsų kolegoms žurnalistams, kurie imsis rašyti apie prieškario realijas.

 

Rubrika "Kitu kampu" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-10-04 10:11
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Domas

2013-10-06 10:53

Žurnalistams labai truksta tikro meno pojūčio. Dėl to ir rašomos įvairios nesąmonės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Albertas

2013-09-29 18:07

Ačiū atsiliepusiems į mano straipsnį. Visiems linkiu aktyvaus bendravimo su daile ir dailininkais.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ja

2013-09-13 10:51

Albertai, labai jau moksliškai viską surašiai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Miau

2013-09-12 16:09

Dabartiniams dailininkams reikėtų mokytis iš prieškarinių.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

R.E.

2013-09-08 12:44

Atrodo rimtas straipsnis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media