2021 m. kovo 1 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Kaip Leninas nusivertė... Žurnalistų suvažiavime

2014-11-27
 
Žurnalistas Povilas Sigitas KRIVICKAS

Žurnalistas Povilas Sigitas KRIVICKAS

 

Povilas Sigitas KRIVICKAS     

Ramus šiemetinio lapkričio šeštadienio rytas. Senojoje Vilniaus rotušėje prasideda šešioliktasis LŽS suvažiavimas. Klausomės priderančių tokiam renginiui aukštosios valdžios rašytinių (Prezidentės, Premjero) ir sakytinių (Seimo pirmininkės, sostinės mero) sveikinimų. Renkame būtinus suvažiavimo vyksmui organus, plojame apdovanojamiems, klausomės pranešimų, diskusijų. Ypač mane pradžiugino Auditorės pranešimas, patvirtinęs, jog sklandžiai sueina visi finansiniai LŽS galai. Todėl nepamatėme įeinančių į salę kaukėtų STT pareigūnų. Jie juk labai mėgsta triukšmingus spektaklius: viešai areštuoti įstaigų finansininkus ar vadovus, kelias paras pašaldyti ant narų ir paskui patyliukais paleisti, neva „pritrūkus įkalčių". O mūsų suvažiavimas toliau vyksta sklandžiai, nes gerai pasirengė LŽS valdybos „štabas".  O man tuomet prisiminė kitas žurnalistų suvažiavimas, vykęs visiškai kitaip...

 Jau tolimoje jaunimui praeityje (1962 m.) teko dalyvauti pasirengiant antrajam anuometinės Žurnalistų sąjungos suvažiavimui. Dirbau konsultantu, arba „berniuku bėgiojimams", sąjungos valdyboje (glaudėmės trise 12-os kv. m kambarėlyje trečiajame „Tiesos" redakcijos aukšte).  Greta popierinių projektų rengimo man priklausė pasirūpinti, kad būtų prideramai apiforminta „Žinijos" draugijos salės scena, kurioje turės susėsti suvažiavimo prezidiumas. Už jo scenoje pirmiausia privalėjo matytis „proletariato vado" Lenino atvaizdas. Biustas tam reikalui netiko, nes scena ten nedidelė, kur dar reikėjo sutalpinti bent tuziną kėdžių. Nutarta paieškoti įspūdingo portreto.

Nuvykau į  Valstybinį akademinį dramos teatrą pas direktoriaus pavaduotoją. Jis, savo ruožtu, rekomendavo geriausią scenos darbininką. Mudu dekoracijų saugykloje atrinkome milžinišką tapytą „pirmojo Iljičiaus" (antruoju Iljičiumi vėliau tapo Brežnevas) portretą. Tai buvo maždaug 1,5 x 2 m didumo drobė su auksaspalviais pliauskos storumo rėmais.

Į „Žiniją" atvežtą Lenino portretą geriausias scenos darbininkas pakabino ant specialaus metalinio stovo. Jo galai turėjo būti stipriai įremti į lubas ir į grindis, o portretas atitinkamame aukštyje ant kablio pritvirtinamas virvele. Suglaudus užpakalinę scenos užuolaidą, atrodė, kad  paveikslas tarytum „plevena" ore. Gražumėlis...

Nustatytu laiku (berods, irgi dešimtą ryto) žilagalvis Žurnalistų sąjungos pirmininkas Jonas Karosas išeina į sceną ir sustoja ties viduriu didžiulio stalo. Jis pakviečia vieną iš anksto numatytą dalyvį perskaityti siūlomų į suvažiavimo prezidiumą personų sąrašą. Žinoma, su SSKP CK biuru bei jo vadu Nikita Chruščiovu priešakyje. Suprantama, Nikita Sergejevičius su savo svita į mūsų mikroskopinį (SSRS mastu) sambūrį nesiteikė atvykti. Užtat salės pirmoje eilėje sėdėjo vietinio kompartinio „sinodo" nariai su Antanu Sniečkumi (irgi priešakyje), laukdami, kol bus pakviesti užkopti į sceną.

Prisipažinsiu, pačios suvažiavimo pradžios nemačiau, bet tiksliai žinojau jo eigą pagal scenarijų, kurį pats rašiau. Kai kandidatų į prezidiumą siūlytojas išėjo prie tribūnos, aš, gerokai nusivaręs nuo visokių organizacinių „malonumų", su keletu kolegų stypsojau vestibiulyje ir gurkšnojau iš bufeto atsineštą kavutę (jos automatų dar nebuvo).

Tik staiga už durų pasigirsta garsus triokštelėjimas ir per mums nematomą salę nuvilnyjantys išgąstingi šūksniai. Pro duris lyg kamštis iš šampano butelio „iššauna" LKP CK propagandos ir asgitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Zenkevičius. Visas išraudęs jis išrėkia:

-Jop... matj!!! Leninas nusivertė!

Įpuolę salėn, pamatėme nuvirtusį portretą ir uždengusį gal pusę prezidiumo sutraiškytų kėdžių. Lygiai ties ta vieta, kur turėjo netrukus susėsti LKP CK biuras ir pats Antanas Sniečkus. Pasirodo, neišlaikė virvelė, kuria prie stovo buvo pritvirtintas milžiniškas ir sunkus portretas. Jo rėmo kraštinė „pliauska" prašvilpė pro pat pirmininko Jono Karoso ausį ir, suknežinusi keletą kėdžių, nugulė ant prezidiumo stalo. Šį „pasikėsinimą" pirmininkas stoiškai atlaikė ir toliau vadovavo suvažiavimui.

Mes, žaibiškai užšokę ant scenos, nutempėme Iljičių į užkulisius. Jis nukentėjo nedaug: vos buvo prakirsta ruda barzdelė. Toliau viskas ėjo, kaip surašyta scenarijuje. Prezidiumas oriai susėdo į jam skirtas vietas (suknežintos kėdės kaipmat pakeistos). Sveikinimai. Pranešimai. Rinkimai. Taip pirmą kartą (ir, atrodo, vienintelį) sovietinėje Lietuvoje žurnalistų suvažiavimas praėjo be simbolinio vado atvaizdo.

Užtat kitą dieną prisistatė rimtaveidžiai vyrukai iš „mušamųjų fakulteto" (taip pašaipiai patylomis buvo vadinamas KGB, nes jo pastatas stovėjo tuometinės konservatorijos kaimynystėje). Saugumiečiai kruopščiai tyrė, ar nebuvo tyčia iš anksto įpjauta virvelė. Pasirodo, tiesiog jos būta  per silpnos - neatlaikė. Geriausias scenos darbininkas ir aš drebėjome, lyg epušės lapai. Išvarymas iš darbo mums atrodė būtų buvęs lyg lengvas kepštelėjimas. Juk vos nepilnas dešimtmetis mus teskyrė nuo tų laikų, kai už panašią „nuodėmę" būtume neišvengiamai gavę po nemokamą bilietą pas baltas meškas. O mūsų net neišmetė iš tarnybos, tik smarkiai pabarė. Supratome, kiek nedaug žmogui reikia iki pilnos laimės...  

 

2014 11 22

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-11-27 11:02
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media