2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Palangos paronžio pačiūža, gamtasieliai rašto broliai ir Šaipių girios „partizanų kuopa“ - kormoranai

2015-10-16
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Kitos mintys

 

Palangos paronžio pačiūža, gamtasieliai rašto broliai ir Šaipių girios „partizanų kuopa" - kormoranai

 

Gediminas Griškevičius

 

 

            2015-ųjų vasarą atsveikinau dukart: spalio 2-ąją arti „Medvalakio obuoliukų" teritorijos, į kurią per aplinkelio „šernų vartus", lepšiaujant, ir spalio 4-ąją, nuo Anaičių - Šaipių pusės aplinkui apeinant už jūrą aukščiau esantį Plazės ežerioką, kaip tartų aukštaičiai, o tada, smėlynų patalais palei jūrą „parkudašini" atgal į gimtąją Palangos šalį. Pusdienis pėsčiomis ir „pasikrauni" vėl „Sielos akumuliatorių" bent jau gerai savaitei, kol vėl nematoma jėga stumteli pirmyn iš gimtojo Saulėtekio tako. Čia man pritartų ir žygeivė Gerda, ir daug jos draugų, nes Palangoje daug šaunių „Gamtos vaikų". Tik neik - ir pasijunti keistai: nesveikai sveikas, o ima lyg vakarui artinantis, apglėbia žodžiais nenusakomas ilgesys. Tada suprantu jog vėl jūra šaukiasi „išpažinties", erdvės, Smilčių krautuvė, kur pinigų niekas neprašo, tačiau tenai vėl patiki ir savojo gyvenimo reikšmingumu, ir būtinybe jį saugoti, kol žvilgsnis aprėpia erdves virš Baltijos burlaivius horizonte, gervių pašnekesius išskrendant, o mintimis apeini visus likusius Krante. Gyvus ir  mirusius, iš kurių dažnas sukalbamesnis už gyvuosius. Tačiau aš jau nuo 1999-ųjų liepos vidurio esu sau davęs vyriškai „etiškus įžadus" nebemeluoti pirmučiausiai sau. Šį tekstuką pradėti buvau įsipareigojęs, apžūrint Ronžės gatvelėje arti statybvietės žolynėlyje idealiai surūdijusią pačiūžą. Pačiūžas ir Palangos vaikai vadino „šinelėm". Vartaliojant rankose surūdijusią „morkviškai" vieną iš dviejų poroje buvusią be abejo, saulėje akinamai žvilgėjusią pačiūžą, aš vėl prisiminiau savo gimtavietę ir paveikslų objektą - Palangą, Kęstučio gatvę ir visas čia siautusias aistras įsimylėjusį tapytoją Joną Vaišę.

            Tad štai prieš du metus į „Amžinąją Poilsinę" iškeliavęs visų mūsų tiesiog Joniu vadinamas vyras man pats parodė žiemos trasą „Kęstučio gatvė - Ronžė" per teritoriją, kur jau stovi gulbės sparnų švytėjimo naujoji Palangos Koncertų salė, per tada smėlėtą „Basankę" mes su kitais vaikiukais „šinelėm" nučiuoždavom tiesiai į Ronžę, o jau tada, vaikeli, mes poniškai nuraitydavom ledu iki pat jūros. Palangiškiai kaip didžiausią turtą saugojo savą „šinelių" porą, o kas neišgalėjo nusipirkt metalinių fabrikinių, drožė medines su viela per vidurį. Vilnonės puskojinės, „branavykai", o prie jų „šinelės", tai yra pačiūžos - aida lig vakaro „Palangos vaikų žiemos olimpiada", - ne kartą yra prisiminęs amžinai čia Jonas Vaišė. Panašiai aš jau esu pasakojęs apie savas čiuožynes su „šinelėm" ant duburių palei Nemuną Šakių rajone, priešais Panemunės arba Gelgaudų pilį 1958 - 1961 metais. Tai irgi mums teikė vyriško pasitikėjimo savimi ir jėgų, nes, ilgiau pažaidus tada madingą „chokėjų" - miegi be sapnų!

            Štai kokius prisiminimus man sukėlė Ronžės gatvėje šį rudenį netikėtai atrasta viena surūdijusi pačiūža. Smagus „archeologinis atradimas" ir sugrįžtuvės į 1950 - 1955 metų Palangą. Tebūnie šviesus visų čia vasarojusių ir žiemą upeliu - jūra čiužinėjusių, o kranto miškeliais, parku slidinėjusiųjų atminimas. Žmonių nematyt, bet Vaikystė tęsias, o Vaikystės be mielų jai žaidimų nebūna. Skatinkim juos. Ačiū kiekvienam, kas kūrė ir dabartinį Palangos „Vaikų parką", kurio vietoje, menu, 1985 metais palangiškės ganė ožkeles.

            Mes, humanistinės - idealistinės, „žeimantinės" 1975 - 2015 metų, laikotarpio kartos žurnalistai, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, literatai, esame nemeluotai jausmo žmonės, gamtasieliai rašto broliai be kabučių, „šluostę" ašaras tiems, kai ir patiems „dūšioje" gal norėjosi verkti ar kitaip užsimiršti ne tik „tušinukais" fiksavome ir gynėme laisvėjimo procesus ir pokyčius, santvarkų virsmą Lietuvoje, bet ir visais atvejais - gamtą, buities, žmonių santykių tikrumą, ekologiją. Nebuvome, nesame ir nebūsime abejingi! „Perku" - „Parduodu", „Privati valda", kitokios kapitalistinės klastos ir grimasos mums vis dar - ne savos, nes esame įpratę dalintis su visais ir kiekvienu, skatinami, kaip gydytojai, pačių geriausių žmogiškųjų paskatų. Mūsų esminį principą „įrėmina" gal ir ši eilutė: „skaitykis su nesiskaitančiu ir net nieko neskaitančiu". Dar daugiau. Bet kurios kitos profesijos atstovai, net autobusų vairuotojai, darbo valandoms pasibaigus, gal „ataušta" nusiramina lengviau, bet tik ne „Viešas liežuvis", ne žurnalistai, su kuriais esu susigyvenęs 54 metus: „Gali apsivalyt nuo šiukšlių, bet kaip apsivalyti nuo minčių?! Visą laiką - Streso zona". Straipsnis veja straipsnį, o viskas - rūpi. Viskas. Ne tik bankininkystė. Pirmučiausiai gamtos ir žmogaus santykiai, klimato šiltėjimas, girių, pajūrių, paupių tarša, ekologinės pusiausvyros besaikei vartojiškumo naudai praradimas. Čia daug kur žaliuosiuose horizontuose žiebiasi pavojingai raudonas signalas „SOS, žmogau, SUSTOK, ką tu darai, kodėl „prišaikioji", prišiukšlini ten, kur pats vaikštai, kur vėl pareisi, kur ieškai poilsio?" O „suplastmasėjusios" taršos židinių - šimtai ir Palangos apylinkėse, ir Klaipėdos rajonui pavaldžiose teritorijose. Nerimą kelia apskritai žmogaus, biologinio vieneto gyvenamosios aplinkos ekologinė ateitis. Tačiau pastarieji du dešimtmečiai turtingi ir šviesesniais akcentais. Bene džiugiausias - po daugelio dešimtmečių užsidarė „Karo Ratas". Karinių dalinių, tankodromų vietoje atsirado Pajūrio regioninis parkas. Šitaip ne tik vasarotojams, bet ir Palangos - Šventosios - Nemirsetos, Klaipėdos miesto ir rajono gyventojams pagaliau atsivėrė išsvajota - išsapnuota galimybė laisvai, be „propuskių" prieiti prie jūros: praeiti ir eiti, vaikščioti, stebėti, studijuoti, tyrinėti, nardyti, žvejoti, gintarauti, plaukioti, ramiai atsisėdus svajoti, užsirašinėti mintis, nužvalgyti gėlių ir stirnų, žalčių veidus, akmenų tatuiruotes, smėlynų judesius, fotografuoti, piešti - visą, Laisvę simbolizuojantį, rojui identišką žemiškąjį gyvenimą, be baimės išgirsti: „Pasienio zona" („Pogranzona"). Prašau leidimą". Arba: „Stoj, strieliatj būdū!" Militarizacija visais laikais ir visur stabdo civilizaciją. Dominuoja „smirdažas". Ten, kur dabar - erdvūs elnynai, stirnalaukiai vykdavo visos Pabaltijo karinės apygardos pratybos.

            1993 metais, ruošiant ciklinį straipsnį Klaipėdos laikraščiui „Vakarų ekspresas" pačiam teko staipytis vadavietėje, girdėti pasakojimus kaip čia smėlynai, samanynai užteršti naftos produktais, gelžbetoniu, kad žmonių laukia daug žabangų - atvirų rūsių, garažų, griuvenų, kad ir unikaliame Plazės ežeriukyje, lyg keptuvėje, esančioje ryškiai aukščiau jūros plaudavo tankus ir nuo smarvės čiaudėja, artintis nelinkę net šernai.

            „Reikės daug kantrybės, šaltų nervų, sutelktų visų pastangų ir žinoma, nemažų finansinių injekcijų, kad po ilgoko „lagerinio laiko režimo" visa gyvybė čia taptų vasariškai visavertė" - tvirtino prieš 22 metus negausūs čiabuviai. Tačiau gyvenimas progresuoja jeigu yra pradžia, tai ir natūraliai - pabaiga.

            Ir Baltijos pajūryje kariškiai tikrai pagal karišką grafiką „surinko visus savo žaisliukus" ir išpluzdino maršruto neišduodančių gervių kryptimi. Gan liūdną griovybos procesą buvusiose karinėse teritorijose tęsė aplinkinių apylinkių spekuliantai, vertelgos - vidury dienos buvo išvaginėjamos ir plytos, ir medinės sijos, o tai kas kvepėjo bet kokia metalo rūšimi dieną - naktį tampė, kasinėjo, rausė - rakinėjo, sutarė su metalo supirkėjais, lengvų pinigų cigaretėms, vyneliui išsiilgę net beūsiai paaugliai ar darbabiržiai „chroniai". Mes puolame kormoranus, o pačiuose žmonėse slypi egoistinė kormoraniška prigimtis. Kiek daug vienas kitam iš panosės išvogė, išgriovė, apgavo šito 1992 - 1996 grobuoniška „velnėjimo periodo" patys lietuviai. Vyko ta pati vilkiška „šešėlinė klasių kova", kur visi privalėjom tylėti, nebuvo „nieko atsakingų", nes... Seniai, seniai proletariatas kartoja tiesą, kuri ir teisinga - „Kalėjime kaltų nėra".

            Tasai išsivogimas „Kas sau, visomis formomis suturgėjant ir slepiant mokesčius nuo valstybės gal ir buvo lietuviškos „Kapitalizmo ABC" pradžia: „Moralu viskas, kas amoralu". Mes visi savanoriškai lindom į besotę „Barokamerą", kur abejotina oro kokybė.

            Palikime tai spręsti ateities satyrikams ir archeologams.

            Nors mūsų žemė vis didina greitį, kaip anuomet paprasčiausia kolūkietiška centrifūga, skirta grietinei iki sviesto iš pieno išplakti, o moksliškai - „aparatas skirtingo tankio medžiagų mišiniui perskirti išcentrine jėga", mes privalome kosmologiškai gėrėtis mažiausia smulkmena, o ne dešimtmečiais mužikaliai tarpusavyje rietis.

            Kitaip - iš - si - taš - kysim. Daiktų, skudurų, kaip ir bet kurių kitų besaikių „narkotikų ir beprotiškų aistrų centrifūga" pagavi sudoroti iki kapų kiekvieną, kas tik turim pinigų. Ji žmogui sukelia „Neurosepsį". Bet... vėl "Kas pasaulyje išgalvojo pinigus, tas išsyk palaidojo ir tiesą ir teisingumą, ir jokia žurnalistika tų vertybių neatkapstys". Teisūs rusai - narodnikai, sakydami: „Opjanienijie būna ne tik nuo alkoholio, pavojingiausia yra žmogaus kitą žmogų - net savą išnaudojanti kraugerystė".

            Bet gerbkime šiandien turimą savą „savos parapijos" teigiamą galtinį rezultatą. Ką regėjau po mūsų „Jūros stogeliu", priėjęs Plazę, kur ėjau, kaip mokykloje penktokas, taręs sau - „Ežerą rauksiu". Paprasčiausiai - apeisiu Plazę aplinkui ir nusileisiu smėlio taku prie jūros.

            Stovėdamas Pajūrio regioninio parko Plazės ežero paukščių regykloje šiemet spalio 4-ąją priešpiet pasidžiaugiau, kad pakeisti sutręšusių grindlenčių lopai šviečia baltu patikimumu, kad naujos erdvės atsiveria priešais Šaipius, retinant menkaverčius krūmynus. Stebiu. Smagu. Gerbiu visą parko kolektyvą už pastangas. Vyriausybė pajūrio gamtininkus galėtų paremti dar stipriau finansais. Juk čia būna relaksuotis Palangos - Klaipėdos ruože vasarotojų iš trečdalio pasaulio. Kas tik nepravažiavo dviračių taku nuo 2006 metų vasaros! Jau ir jam korekcijos būtinos. Bet kas ten - „Sidabruoti medžiai" dešiniame Plazės ežero šone? „Kormoraninis virusas" per Šaipių girią kada nors gali pasiekti ir mūsų „slavnąjį" Birutės parką Palangoje? Gali. Viskas gyvenime ir gamtoje tikėtina. Tikėtina ir tai, kad mes, žmonės galutinai neperimsim kormoranų gyvensenos.

           

P.S. O jauniausias mūsų regimas ruduo jau „kelia" savo kainas. Kauno senjorai ir Palangos vaikai (jų tėveliai) už vieną riebų kaštoną moka po du eurocentus. Deficitas.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-10-16 09:51
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Jonas

2015-11-02 10:41

Geriau mandrai, negu pilkai ir neįdomiai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Henrikas

2015-10-17 09:38

Labai "mandrai" parašyta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media