2020 m. rugpjucio 7 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Tarp bohemiškosios satyros ir estrados pradininkų – ir Pupų Dėdė, aukštaitis Petras Biržys

2016-03-23
 
Pupų Dėdė - Petras Diržys

Pupų Dėdė - Petras Diržys

  Gediminas Griškevičius,

Palanga

 

 

            Originalumu ir laisvakratiška gyvensena garsėjusius literatus, muzikantus, dailininkus, taip pat vis iš naujo atranda visų laikų tautinės kultūros tyrinėtojai,. Tarp jų - ne tik „Palangos tilte" pernai aprašytasis, Palangoje ne sykį elegantiškai gastroliavęs ir vyną su mūs vyrais „degustavęs" dainininkas Antanas Šabaniauskas. Jam Palangos vasaras paįvairinti padėjo ir kiti linksmavyriai. Dabar Lietuvos radijui nuolat kartojant laidą „Devyni radijo dešimtmečiai" labai dažnai minimas ir kitas unikalus savo kaikmečio personažas, neregėto populiarumo scenose ir laidose susilaukdavęs linksmabūdis satyrikas, muzikantas, artistas, kas be ko, ir Bohemai neabejingas Pupų Dėdė.

Toks buvo žavingame Anykščių rajone gimusio Petro Biržio, menine priigimtim artimiausio Kaziui Binkiui, Saliui Šemeriui ir kitiems „laisvaburiams" meninis slapyvardis. Pupų Dėdę, ekspromtu „gimdantį" taiklius satyrinius kupletus ir jo armoniką, menu, Kelmėje ir kituose Žemaitijos rajonuose, Kaune, Kulautuvoje. Broliai ir sesės lietuviai jį dažnai prisiminė, panašiai sudainuot bandė ir tarybiniais metais, net 1965-1985-ųjų „Laiko langinėse‘, nes ir tada šypsotis, juoktis norėjo ne tik taurelės mėgėjai. 1980 metais Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje dainingos, lyriškos širdies žurnalistas ir poetas Juozas Sabaliauskas supažindino su tame pačiame kabinete dirbusiu kitu uoliu kultūros, literatūros tyrinėtoju ir dalyviu, kantriu plunksnos darbininku Stasiu Bulzgiu. Sykiu minėtais darbščiais vyrais dalyvavome ir Adolfo Strakšio vadovaujamos Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje. Tai S.Bulzgio plunksnai priklauso ir mano 2016-02-20 atsiverstoji 55 psl. apimties knygeliukė „Pupų Dėdė: legendinio Petro Biržio gyvenimo atšvaitai". Tai 74-asis leidinys, kurį 1996 metais išleido daug gero Lietuvos kultūrai jau davusi Šiaulių krašto leidykla „Saulės Delta" ir su popiežišku pasišventėliškumu dirbanti leidybos vadovė Jadvyga Kauneckienė.

            Stasys Bulzgis „sulesiojo", meniškai aprašė daugybę retų ir įdomių faktų iš P.Biržio - Pupų Dėdės gyvenimo bei kūrybinės veiklos.

            Taigi, kuriai valdžiai patiko linksmojo Anykščių krašto vyro kūryba ir „giesmės" per Radiją ar koncertų salėse apie „Teisybę ir Neteisybę"? Nė vienai. Palyginimui - sovietmečiu žmonės sakė, kad „teisybė yra aguonos grūdas 7 metrų gylyje". 2015 metais Palangos gyventojai apmaudavo, kad „dabar teisybė yra gal tik 57 metrų gelmėse po žemėm". Arba: „Teisybės yra tiek, kiek tu turi pinigų".

            Gal... Aš asmeniškai savo priešu Nr. 1 laikau pinigus, bet gal todėl ligi šiol jie ir tolsta nuo manęs, kaip jūros bangos: priartėja ir žaibiškai vėl pabėga... Kažkur už Gotlando salos. O aš ir lieku su savo fantazijom... „Debesio trečiam aukšte". Esu už tai, kad karaliautų Optimizmas, o ne „Jobtimizmas".

            Įsivaizduokim, kad tarp teisybės atradėjų buvo ir Pupų Dėdė (Petras Biržys). Štai ką jam skirtoje knygelėje rašo šiaulietis rašytojas Stasys Bulzgis: „kad ir kaip ten būtų, bet vežami į Sibirą žmonės neužmiršdavo įsidėti Pupų Dėdės plokštelės. Štai kur menininko dvasios aistra ir stiprybė! Kartais pamiršdavo į Sibirą pasiimti duonos, lašinių, o Pupų Dėdės plokštelės - ne", - prisimenu kolegos Stasio Bulzgio teksto eilutę:

            „Atrodė, kad gyvenimo nebėra, kad atgrūdo juos į patį pragarą, kad Lietuva amžinai prarasta. Tokia juoda ir nepakeliama neviltis, tokia kraupi, mirtimi alsuojanti kančia. Bet staiga pasigirsta armonika, suskamba artimas balsas, pažįstama dainelė: „Pupų Dėdė linksmas gyvas!.."

            Kas čia per stebuklas? Iš kur atsirado Pupų Dėdė? Greitai visi pamato, kad jo paties nėra - sukasi tik jo plokštelė. Bet vis tiek visiems šilčiau ir linksmiau. Žiebiasi viltis, kad jie nemirs, viską iškentės ir sugrįš į Lietuvą! O Pupų Dėdės plokštelė vis sukasi, skamba jo polka:

                        Linksma dėdei ir dėdienei

                        Ir virtuvėj vakarienei.

                        Samčiai, šaukštai ir šakutės

                        Ir jie eina šokt polkutės.

            Stebuklas: tie, kurie prieš minutę palaužti sielvatavo, rodos, telaukė mirties, štai jau šypsosi, džiaugiasi, o jaunesnieji net šokti bando! „Lietuva nepražus!" - ima tvirtinti senieji. - Neužės mūsų utėlės, neįveiks šalčiai! Šaunuolis mūsų Pupų Dėdė!" Ne vienam nusirita džiaugsmo ašara. Nuo jos ima šilti net tas ledinis vėjas.

            Atrodė, kad ir baisiausios nedalios ištikti žmonės džiaugiasi, kaip yra sakęs didysis romėnų poetas Ovidijus, ab imo pectore - iš visos širdies".

            Petras Biržys - Pupų Dėdė (1896-1970) kėlė lietuvių nuotaikas, jis iš visko mokėto „daryti juoką". Tačiau... tačiau... tačiau,,, Sunkiausias yra artisto, klouno kelias juk dažniausiai verkia... juokdariai. Kritikuojami valdininkai visais laikais mokėjo atseikėti „honorarą" ir Pupų Dėdei, - toks likimas! Gimsti ir miršti Vienišas. Tai įrodė savojoje knygelėje ir Stasys Bulzgis:

            Po karo vėl sutvisko kruvinoji Stalino saulė, ir Pupų Dėdė vėl pateko į kalėjimą. O buvo taip.

            Vieną vasarą jis, subūręs padorią kompanijėlę, nutarė pagarstroliuoti po Lietuvą. Be paties Pupų Dėdės, tą gastrolių komandą puošė ir garsusis dainininkas, šaunusis kavinių ir restoranų liūtas, Kauno poniučių numylėtinis Antanas Šabaniauskas, kuriam vieninteliam visoje kompanijoje tiko įmantrus ir garbingas prancūziškas žodis - šansonjė. Dėdė žinojo, kad Šabaniauskas dainuoti, o gal ir ne vien dainuoti mokėsi saulėtoje Italijoje, dėl to prieš karą laikė jį savo konkurentu. O dabar, kai didžiųjų ambicijų ragus aplaužė laikas, jie surado bendrą kalbą. Juk abu jie savo kilme buvo kaimiečiai - vienas iš Anykščių, kitas - iš Jurbarko. Kartu buvo ir Antanas Zabulionis, irgi kaimietis, vyžuoniškis, - tai visiems jau seniai pažįstamas Pupų Dėdės radijo vaidinimų Antaniukas. Nors jis irgi jau buvo subrendęs, bet vis dar teberašė vaikiškus eilėračius ir net jų rinkinį pavadino „Kai paūgėsiu". Tačiau kai prireikdavo, Antaniukas labai greitai sukurpdavo šmaikščių kupletų ir taip pravirkdydavo gitarą, kad net nuo seno buvo nepamainomas.

            Tai va, ta kompanija ir ūžtelėjo per po tėvo Stalino padu tyliai dūsaujančią Lietuvėlę. Aišku, Pupų Dėdė neiškentė - traukė per dantį ir tuos, kurie „kūrė" laimingą komunistinį rytojų. Atsirado „geradarių", kurie apie tai pranešė kam reikia, ir Pupų Dėdė sėdo už grotų! Už šviesaus tarybinio gyvenimo juodinimą!

            Atsisėdo. Ką padarysi. Bet šypsena darėsi vis kartesnė ir kartesnė: juto, kad jo, bausto, sėdėjusio, ima baidytis net patys geriausi draugai - vengia su juo, nepatikimu elementu, susidėti, bijo per jį nukentėti. O moterys - gal ir ne vien dėl to. Gal ieško jaunesnių. Taip jau būna gyvenime: iš didžiausios jų gausybės dažniausiai nebelieka nieko".

 

 

 

 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-11 17:16
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Anykštėnai

2016-04-01 17:03

Anykštėnai didžiuojasi, kad jų krašte išaugo Petras Biržys- Pupų dėdė. Tačiau nerimauja, kad Pupų dėdės vardu prisidengia ir apsišaukėliai. Vienas toks, pasivadinęs Pupų dėde ar jo giminaičiu, važinėja po Lietuvą ir pasaulį, savo kvailais pokštais, su šuneliais juokina svietą.Ir prie šio rašinio svetainėje įdėta to apsišaukėlio nuotrauka. Tai negarbinga. Tas žmogus joks ne Pupų dėdės anūkas ar šiaip giminaitis. Tikras Pupų dėdė mirė Vilniuje vienišas ir skurde, sovietinės valdžios nuskriaustas, tiktai gerų žmonių dėka priglaustas, pamaitintas. Tada jokių giminaičių neatsirado. Vargšas Petras Biržys net savo brangiausią turtą-armoniką- turėjo parduoti, kad išgyventų. Apie tai plačiai pasakojama knygelėje "Pupų dėdė kraipo ūsą". Todėl reikėtų elgtis atsargiau ir etiškiau: rašant apie tikrąjį Pupų dėdę būtų gerai pateikti jo nuotraukas, o ne kažkokio apsišaukėlio svieto juokintojo. O iš to žmogelio juokelių ir poelgių norisi tik ašarą nubraukti iš to lėkšto humoro...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tadas

2016-03-23 19:37

dabar tokio, kaip Pupų dėdė nerasi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media