2020 m. rugpjucio 3 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Poetas – būriuotojas Salys Šemerys ir Laisvės šauklys Jonas Basanavičius gerbė tuos, kas „nelenkia sprando prieš nieką“

2016-03-03
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

Palanga

 

 

            Mielos mūsų Lietuvos raštijoje ir Klaipėdos dvasiniame gyvenime ypač ryškų pėdsaką yra palikęs Saliamonas Šmerauskas - Salys Šemerys iš žaliojo Vilkaviškio, ten jis gimė 1898 m. gegužės 21-ąją. Žmogus - inkliuzas. Originalus, kaip Jonas Mekas Niujorke. Kazio Binkio bendrapėdis. Kaip laivai uoste neatsiejamas nuo Klaipėdos erdvių. Dažnai nueinu pėsčiomis pajūriais iki Jo amžinavietės Karklės kapinaitėse, kur palaidotas 1981 m. gegužės 14-ąją ir pagerbiu Salio Šemerio ir žmonos Leonijos kultūrinę atmintį margaraščiu Baltijos dugno akmenėliu. Apie S.Šemerį man per 40 pažinties metų yra nemažai pasakojęs darbštusis Bernardas Aleknavičius.

Poetas ir mokytojas, žurnalistas, redaktorius ir unikalus optimizmo buriuotojas, „superinis" drąsuolis visais laikais, „Keturių vėjų" sąjūdžio dalyvis Salys Šemerys yra į metraščius ir manosios kartos gyventojų atmintį įsirėžęs, kaip išmintingas idealistas, laisvokratas, kuris vadovavosi moraliniu priesaku, kuriuos užfiksavo sau skirtuose „Dvejose dešimtyse įsakymų": „Nesikūprinti ir nelenkti sprando prieš nieką". Beje, šitai valingam, nemeluotai stipriam, kūrybingam ir su žurnalistika, literatūra „susilydžiusiam" vyrui pavyko. Neištirpsta didžiojo „Vėjų ganytojo" Kazio Binkio vienminčio Salio Šemerio kultūrinės - literatūrinės pėdos pajūrio smėlynuose.

Apie Salį Šemerį neeilinių gabumų kultūrininką daug gero ir prasmingo man tarp 1971 - 2015 metų išsakė ir žinomi dabartinės Lietuvos pajūrio kraštų šviesuoliai Marijus Jonaitis (Šidlauskas), kritikas ir satyrikas Rimantas Kasparas, (1950 - 1980), Gražina Juodytė, Jonas Kantautas, Ada Žičkuvienė, Vladas Vaitkevičius, palangiškė Lidija Umbrasienė ir kiti „vienapėdžiai" plunksnos, knygų ir Likimo broliai - seserys, visų laikų draugponiai.

„Klaipėdoj gyveno Šemerys, poetas" - vaikams skirtame eilėraštyje „Jachtos" akcentavo irgi mano Vilniuje pažintas ir vertinamas Sigitas Geda. Salio Šemerio, tada direktoriaus, mokinių tarpe Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje 1945 metais buvo ir būsimasis akademikas Jonas Lankutis. Štai ištraukėlė iš jo atsiminimų apie poetiškąjį buriuotoją, savo mokytoją Salį Šemerį:

            „Iš tiesų jis turbūt nieko nedarė dėl originalumo. Manieringumas iš esmės jam buvo svetimas./.../ iškilus stotas, kiek siūbuojanti jūreiviška eisena, ironiška šypsena ir graudokas akių žvilgsnis slėpė jautrią sielą ir žmogišką išmintį". Rodomos kaukės ir slepiamos sielos nesutapimų - atvejų atvejai. Kolektyviškumą pabrėžusios sambūrio aktyvistas įsitikinęs kartoja, jog draugai - laiko vagys ir bevelija vaikštinėti gamtoje vienas. Bebaimis erotizmo pionierius, užkliudęs ketvirtąją dešimtį, tebegyvena skaistybėje, o su moterimis atrodęs drovus „Jonuks, mergų bijąs", anot besišypsančios žmonos. Žmogaus fiziologijos dainius („aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų") nuščiuvęs klausosi vegetaro ir mistiko Vydūno paskaitų, parašo apie didžiulę studiją, atsiminimus, dedikuoja poemą. Atsiminimuose apie Vydūną išorinės laisvės demonstravimas jau pavirtęs vidinės laisvės ir autentiškumo rūpesčiu: „Bet kaip tik ar ne šis nelaisvas, netikras žmonių galvojimas, jų sąžinės užkietėjimas yra visų negerovių pradžia?"

            „Taip", - savo ranka po šiais žodžiais užrašiau, Salio Šemerio išminties pamokas pasikartodamas 2010 metų birželyje.

            Tad tebegyvas mūsų Šemerys. Šioje vietoje itin dera skaitytojams pažintinės V.Kudirkos žurnalistinės premijos laureatės Klaipėdoje Gražinos Juodytės mintys apie Leoniją ir Salį Šemerius:

            „...Taip pusryčiavau „Navalyje" ir galvojau apie šio namo gyventojų likimus. Ir, žinoma, didžiausias fantazijų žadintojas buvo poetas keturvėjininkas Salys Šemerys - Šmerauskas. Kuris, nepaisydamas socialistinio realizmo reikalavimų, kūrė savo simbolinius eilėraščius ir tvirtino, kad menas priklauso ne liaudžiai, o menui.

            Kaip jau minėta ankstesnėse „Akvarelėse", Šmerauskų šeimos durys nebuvo atlapos nei kaimynams, nei bičiuliams, kuriuos jie bent kiek arčiau prisileisdavo. Leonija norėjo įvesti valandas literatūrinėms popietėms, bet iš to sumanymo nieko neišėjo. Kas, tarkim, pirmadienį, 16 val., lėks į svečius pas Šmerauskus? Bet Irena ir Vaclovas Rimkai labai brangino tą draugystę ir kantriai pakeldavo Leonijos „unorą". Vardan Salio išminties, humoro perlų.

            Man labiausiai įsimintinas jų gilus patriotizmas. Uždarame jų gyvenime buvo daug baimės, nuslopintų, neišsakytų jausmų, minčių, paslėptų išgyvenimų. Tačiau tikroji meilė savo kraštui niekada neleido atsirasti abejonei pasirinkto kelio ir širdyje glūdinčių įsitikinimų teisingumu. Dėl patirtų sunkumų, suvaržymų jie niekada nekeikė Tėvynės, nors dėl išsekimo karo metais pasimirė du sūneliai. Nepakeliamos buvo ir pokarinės buities sąlygos, kai savo eiles poetas rašydavo vos septynių laipsnių šilumos kambarėlyje. Be šilto vandens, tualeto ar dušo. Pastarasis jų gyvenimas buvo taip reikalingas, kad jį susimeistravo patys. Nepaisant to, visada švarūs indai, švarūs ir tvarkingi drabužiai, pakili nuotaika, mažos namų šventės", - vardino Irena Rimkienė.

            Ji minėjo ir kiek gražių mezginių, kulinarijos receptų, sveikatą tausojančių papročių Leonija buvo sukaupusi buities skrynelėse... Šmerauskams gyvenimą turėjo gerokai apsunkinti begalinis teisingumo jausmas, nuolatinis tiesos sakymas. Pasak I.Rimkienės, Šmerauskai nesišvaistydavo pažadais, tačiau tarę žodį šventai jo laikydavosi.

            Kad ir kaip sunkiai gyvendavę Šmerauskai, į viešumą jie eidavo tik su atitinkama apranga, kurios akcentai būdavo skrybėlės. I.Rimkienė prisipažino, kaip ją kerėjo S.Šmerausko džentelmeniškumas, inteligencija.

            „Net jeigu ne pas jį, o pas Leoniją užsukdavo, pavyzdžiui, su jos per biblioteką užsakytais „variantais‘ (jaunajai kartai reikka paaiškinti, kad sovietmečiu stingant maisto parduotuvėse, jį skirstydavo „variantais" per darbovietes, kai galėjai rinktis reikalingesnių produktų „puokštę". - Aut.past.) Salys būtinai pagarbiai atsistodavo rimta veido išraiška, abi rankas prispaudęs prie šonų pasisveikindavo ir laukdavo ženklo, ar bus kuo nors reikalingas. Aš jį matydavau mažakalbį, tylų. Bet jeigu prabildavo - tai tik spalvinga kalba ir aforizmais", - prisiminė I.Rimkienė.

            Ji, beje, užsiminė ir apie poros intymaus gyvenimo, erotinių pasakojimų užrašus, tačiau, regis, Leonija jų neatidavė jokiam archyvui. „Greičiausiai tuos užrašus sunaikino", - spėjo I.Rimkienė.

            Pažinojusieji Šmerauskus yra pažymėję, kad Leonija labai mokėdavo žmones palenkti savo tikslams. Tai labai gerai iliustravo kaiminystėje gyvenusi Rūta Grudzinskaitė-Baužinskienė, pasakojusi, kaip kiemo vaikai nekęsdavo Šmerauskų skalbimosi dienų.

            „Kai Šmerauskienė skalbdavosi, iš anksto vaikus informuodavo dingti iš kiemo, kuriame ji džiaustydavo skalbinius. Jie buvo iškabinami labai pedantiškai - paklodės prie paklodžių, užvalkalai prie užvalkalų, rankšluosčiai prie rankšluosčių. Ir kabodavo lyg meno kūrinys ant virvių. O mes kiurksodavome malkinėje, kad nekeltume dulkių, kurios nusėstų ant skalbinių", - pasakojo R.Grudzinskaitė-Baužinskienė.

            Jos vaikišką vaizduotę žadindavo S.Šemerys, apsirengęs lino kostiumu ir basas susiruošęs į Melnragės paplūdimį. Jai atrodė labai keista matyti tipenantį basą kaimyną. O tai buvo vienas iš Šmerauskų sveikatingumo receptų. S.Šemerys labai saugojo kojas ir akis, jas tausojo ir prižiūrėjo.

            Prieš keletą metų Salio Šemerio vakarinėje mokykloje direktoriavusi Irena Peseckienė pranešė, kad poeto atminimo vakare dalyvavusi Šmerauskų duktė mokyklai perdavė tėvo rašomąją mašinėlę, kuri kadaise priklausė ir rašytojui Antanui Venclovai, kažkurį laiką gyvenusiam Klaipėdoje". („Klaipėdos akvarelės - 93", 2009-03-16).

             Didžiulė vertybė 2016-aisiais yra ir iškilaus Klaipėdos knygų leidėjo Žemaitijos literatus subūrusio aklojo rašytojo Jono Marcinkevičiaus (1928 - 2004) iniciatyva ir, žinoma, lėšomis jo sukurtoje „Eldijos" leidykloje 1997 metais išleista unikalių Salio Šemerio prisiminimų knyga „Žmonės mano gyvenime". Vienas jos egzempliorius, smagu, atitekėjo į mūsų namus Saulėtekio take iš jau „ištirpusios" „Baltijos" poilsio namų, „Vyturio" korpuso bibliotekėlės. Toje knygoje - išsamus kultūrinis - literatūrinis Salio Šemerio išgyventojo meto vaizdas ir iškilių žmonių portretai, kalbų nuotrupos, iliustruojantys ir aprašomo herojaus charakterį. Tautiškai ir sarkastiškai, bet taikliai: panašiai vasarą Palangos centre piešėjai per 10 minučių, kelissyk nužvalgę trumpam prisėdusį prakeleivį, „ains - cvai - drai" įamžina to geidžiantį, savo EGO tenkinantį vasarotoją. Siūlyčiau šio teksto skaitytojams ir vertingus paties poeto - buriuotojo Salio Šemerio „binkiškus" minčių trupinius apie iškilųjį Lietuvos valstybės atkūrėją, Palangoje įamžintąjį dr. Joną Basanavičių (1851 - 1927):

            „Viename atviruke, kuris buvo išspausdintas prieš pirmąjį pasaulinį karą, daktaro J.Basanavičiaus atvaizdas buvo tik iki juosmens,o virš jo galvos sklido dvišakiai spinduliai. Apačioje buvo parašyta „Lietuvybės MOZĖ". Tame pačiame atviruke buvo panašus ir daktaro Vinco Kudirkos atvaizdas su parašu „Lietuvybės SAMSONAS".

            Pirmą kartą Basanavičių pamačiau 1915 metų vasarą Vilniuje, kur jis mūsų mokinių pabėgėlių bendrabutyje Moniuškos gatvėje skaitė paskaitą apie kultūringą elgesį. Su pagarba jis kalbėjo apie čekus, kaip jie visur kultūringai elgiasi, ypatingai pabrėždamas jų sportininkus, „sakalus".

            Daktaras Basanavičius buvo aukšto ūgio, stambokas, bet ne pilvūzas, pailgo veido, su barzda ir ūsais, dėvėjo tamsiai pilkus su išilginiais dryžiais drabužius. Kalbėjo švelniu baritonu.

            1921 metais lapkričio mėnesį aš surengiau specialų „Sekmosios dienos" numerį, paskirtą daktaro Basanavičiaus septynių dešimčių metų sukaktuvėms. Ten rašė Jonas Jablonskis, Adomas Jakštas, Tumas-Vaižgantas ir kiti žymesni to laiko mūsų rašytojai.

            Antrą ir paskutinį kartą daktarą Basanavičių mačiau Kaune 1924 metų rudenį. Tuomet jis Lietuvos Universiteto didžiojoje auloje skaitė paskaitą tema ‚Senatvė lapinės kepurės". Tada jis buvo pražilusiais plaukais ir barzda, iš tolo atrodė tarsi būtų įsikandęs baltą lietuvišką sūrį. Nė kiek nesusilenkęs, liesas, lieknas, miklus, nors jau turėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų.

            Po paskaitos ir atsakymų į klausimus J.Petrėnas man sako:

            - Einam pasišnekėti su Basanavičium!

            Aš prieštaravau:

            - Nepažįstu jo, nepatogu!

            - Nieko, susipažinsime! - neatstojo Petrėnas. Pasirodė, jis buvo pažįstamas su daktaru Basanavičium. Tad jis mane ir pristatė.

            - Tai „Sekmosios dienos" buvęs redaktorius Salys Šemerys.

            - Aha atsimenu. Esu dėkingas jums už tą specialų man skirtą numerį. O ką jūs dabar veikiate? - paklausė manęs.

            - Išleidau knygą „Granata krūtinėj", - atsakiau pasididžiuodamas. Susigriebiau, bet buvo per vėlu, nes pamačiau labai susijaudinusį daktarą Basanavičių. Maniau: na duos jis man pamokslą.

            Bet jis, lyg norėdamas pravirkti, sušnibždėjo:

- Ir aš nešioju kulką krūtinėje, jau pusę amžiaus, dar iš Bulgarijos.

Tuo tarpu, norėdamas pataisyti padėti, į kalbą įsiterpė Petrėnas, sakydamas:

- Išleidom „Keturis vėjus". Ar esate matę?

- Kaip gi! Skaičiau. Ir jūs juos redagavote? Pradžiugęs tokiu daktaro Basanavičiaus atsakymu, Petrėnas ėmė postringauti:

- Dabar čia jūs pirmojo lietuviško žurnalo redaktorius, o aš - paskutiniojo. Išeina: atstovaujame visai mūsų kultūros gadynei nuo „Aušros" iki „Keturių vėjų".

Į tai daktaras Basanavičius atsakė su priekaištu širdyje:

- Aš su „Aušra" siekiau lietuvių tautą pažadinti iš gilaus miego, kas man ir pasisekė. O ko jūs siekiate? Ar tik negriaunate Lietuvos nepriklausomybės ir nesiruošiate dirvos komunizmui?

- Mes esame nepartiniai. Mes dirbame Lietuvos ateičiai, - atsakė J.Petrėnas. - Mums terūpi literatūros augimas ir klestėjimas.

Daktaras Basanavičius lyg buvo benorįs dar kažką pasakyti, bet mūsų pokalbį nutraukė atėjęs Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas profesorius V.Krėvė-Mickevičius. Jis pakvietė Basanavičių ir nusivedė, atsiprašydamas mūsų, į redaktoriaus kabinetą," - knygoje „Žmonės mano gyvenime" pasakojo Salys Šemerys. Tęsime rašinių ciklą. Jis svarbus mūs žurnalistikos istorijai.

O papildant šį žvarboko pajūryje 2016-ųjų vasario tekstą, norisi vasariškai pasidžiaugti, kad 1924 metais Lietuvos atgimimo patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius buvojo ir Palangoje. Jo plunksnai priklauso ir unikalus šio valstybininko darbas. „Iš Palangos istorijos". Taip J.Basanavičius, kuris savo sielos akimis iš bronzinio biusto ir dabar nužvalgo jo vardu „pašventintą" bulvarą, kuris baigiasi sulig tilto į jūrą paskutine lenta šitaip pagerbė Palangos krašto grąžinimą Lietuvai 1921-aisiais.

„Iš Palangos istorijos" atskiru leidiniu buvo išleistas 1922 m. Vilniuje, „Vilniečio" leidykloje. Šiandien knygutė yra retenybė. Jos reikšmė mūsų miesto istorijai yra unikali", - skaitėme knygoje „Audra Lukauskytė", skirtoje talentingai Palangos krašto etnokultūrinių tradicijų tęsėjai ir tyrinėtojai, bendradarbei, kurią 2011 m. išleido Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka.

Štai šitaip lietuviško dvasinio gyvenimo, Saulėjautos gijos mus veda per visą šimtmetį. Vienija mus tarsi tie šaltiniai, papildantys gaivumu, gyvastimi „paauginantys" net pačią Baltijos jūrą, savą ir Saliui Šemeriui, ir Jonui Basanavičiui, ir kiekvienam iš mūsų.

 

 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-11 17:15
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Jonas

2016-03-23 19:38

Šemerys vertas didesnės studijos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Iš Klaipėdos

2016-03-04 08:54

Pagarba Gediminui

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media