2020 m. rugpjucio 7 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Kapitalizmas? Jis įžūlesnis, negu Sosnovskio barščiai, kurių vengia net... bitės

2016-07-16
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

 

 

 

            „Heracleum sosnowskyi". Šitą mirtinai pavojingą mūsų pajūrinėms baltų geografinėms platumoms „Žaliabatį drakoną", nustelbiantį bet kokius lietuviškus - kuršiškus dobiliukus aš gerai įsidėmėjau 2008 metų rudenį, su Palangos komunalininkais besidarbuodamas Būtingės terminalo - Šventosios teritorijose. Pavertus daugiskaita ir išvertus iš botaninės lotynų „amen" kalbos, „Sosnovskio barščiai" tampa atgrasūs, svetimi net bitėms, mat, jos instinktyviai nesiartina prie to, kas iš tikrųjų yra labai nuodinga. Visos augalo dalys kaupia ypač daug stipraus alergeno furano, kuris jau ne vieną numarino. Juokais esu išsitaręs, jog tarp žurnalistų esu „Paskutinis tarybinis" arba „Nepartinis komunistas", kuriam, vos pramokus skaityti, be katalikiškų „10-ies Dievo įsakymų" Čekiškės bažnyčioje, nuo 1954 metų vidurinėje mokykloje už Lašišos upelio natūraliai pedagogiškai buvo „įskiepyta" tik tarybinė mąstysena, gyvensena ir idėjos.

Sykiu dainavom, skridom, ėjom,

                        Šviesią ateitį žvalgiaus,

                        Tik niekad nebūčiau tikėjęs,

                        Kad teks slėpt džiaugsmą

                        Nuo žmogaus.

                                    Tik niekad nebūčiau tikėjęs,

                                    Kad švelnumą - tik mama,

                                    Pajūrio vėjai pakuždėjo:

                                    „Lietuvių laimė - perkama".

                        (Iš eil. „Numoralėjusi moralė")

            Šioje vietoje man jau visiškai drąsu atsiverti: tik žaibiškai atrandama Humoro valanda, tik „Linksmoji terpė", įsiterpusi į dulkėtą ir dulkinamą Kasdienybės rutiną, dar padeda išsaugoti SIELĄ.

            Aš neturiu ryškesnio „piniginio autoriteto", bet dėl to nesielvartauju. Žinoma, aš, kaip kiti broliai - sesės lietuviai, visad esu „Neviernas Tamošius", tasai smalsus, nuolat prieštaraujantis „Čekiškės maištininkas", kuris jokia „pirmine tiesa", kaip ir gandu, net mirtimi 100-tu procentu nepatiki, o tikrinuosi, kad įtikėčiau ir tikrumu, ir prasme. Nepakenčiu „sintetinių" žmonių, santykių, veidmainystės, kailiavarčių, nors meluoti, pagražinti gal tiksliau - fantazuoti literatūriniai - žurnalistiniai darbeliai vienintelės - dominuojančios TSKP ideologijos, kasdieninės duonos labui „melagiu" būti skatino ne mane vieną. Visus. Tarybinė ideologija daug kur irgi buvo svetima tikrajam „Lietuvos balsui", lietuviškai „kraujo grupei", taip pat, kaip dabar - kapitalizmas. Klasta yra baisūs „holivudinių manekenų" žaidimai.

            Gaila, esame maža šalelė tarp didžiųjų, tad „žaidimo taisykles" dažnusyk primeta tie, kurių bankuose žvanga kosminių dydžių valiutinės atsargos. Dar gerai, kad štai jau ilgoką laiko tarpą gyvenam taikoje, kad „Lietuva laisva su sava lietuvybe", kad išmintis laimi prieš „Sosnovskio barščius" ir kitokias „invazines kultūras".

                        Ideologijų čia daug -

                        Asocialus kapitalizmas,

                        Bet tu, filosofe, palauk,

                        Greičiausiai laimi... SKUDURIZMAS.

            Atvirai kalbant, Lietuvoje visko... pernelyg daug. O soties, saiko praradimas - nesveika, nors lietuvio prigimtis egoistinė, į savo kiemą velka viską kas „po ranka". Rūpi savo pranašumais ir prieš kaimyną, draugą, net šeimos narį pasipuikuoti: ‚va, aš turiu, o tu - ne!

                        Sielos žaizdos

Greit neužgyja,

Eilėraščiai

Liūdesiu lyja

                        Kiekvienas

                        Iš mūsų - Pirmokas:

                        Ašara

                        Juoktis išmoko.

            Žmogus yra žmogus, o viskas, kas žmogiška - nė vienam nesvetima. Nei man, nei tau, nei mums visiems. Iš žmogaus gali visko susilaukti, visko - tarp velniškumo ir dieviškumo, betgi tam ir skirtas protas, kad kuo mažiau ašarotum, kad atrastum Gėrio - Blogio ribas, kėslus, klastas, kad gaubtų malonumai be nemalonumų. Juk aišku, kad iš „Sosnovskio barščių" atsargų sriuboms žiemai neužkonservuosi, kaip iš lietuviškų burokėlių.

                        Iš mūs nuogybės

                        Kyla mūs aistra.

                        Aistroj išauga

                        Ir vaikai, ir karas,

                        Gesinam širdį

                        Širdimi kaitria,

                        Bet ne kiekvienas

                        Debesėlis - geras.

                                    Kol viską šičia

                                    Žemėj, sužinai,

                                    Visus, kas „galima" -

                                    Kas tyčia ar netyčia,

                                    Matai, kaip smėlio kopą

                                    Auginai -

                                    Iš Saulės džiaugsmo

                                    Ir žmonių patyčių.

            Mano kartos „klynbirbiai", pasak žemaičių, yra neabejotinai atviresni, nuoširdesni, linksmesni. Kolektyviniai idealistai. „Visi - už vieną, vienas - už visus". O gal irgi... BUVO?

            Prie viso „ŠIO-BEI-TO" šiame tekste, gvildenant pilną visokių svetimybių, „Sosnovskio barščių" mūs dabartinį gyvenamąjį laiką, net ir per vasaros atostogas Palangoje, prie jūros, aš įterpčiau kai kurias didžiojo Vydūno mintis iš jo „Raštų" III tomo (Vilnius, „Mintis", 1992, 343-345 psl.)

            Beje, Palangoje, Vaineikių namuose, Vydūnas irgi buvojo, iškili kraštovaizdžio architektė Rūsna Vaineikytė, kuriai taip pat rūpi „kas ir koks yra LIETUVIS" apie tai man ne sykį pasakojo. Mes sykiu tikėjom Komunizmo pergale. Taip pat tikėjom Sąjūdžiu. Dabar tikim anūkais. Kažin, ką šiandien veikia be darbų negalinti ponia Rūsna? O Vydūnas, 1937 metų strtaipsnyje „Mūsų tautos kultūros gyvėjimas" štai ką rašė:

            „Meskim žvilgsnį į mūsosios tautos senovę ir turėsim su džiaugsmu patvirtinti, kad gyvybingumą mūsų sentėviai atjautė. O čia ryškiausias pavyzdys - Gediminas: „Aš nedraudžiu krikščionims tarnaut Dievui savo papročiais, nedraudžiu rusams melstis jų apeiga ir lenkams jų papročiu. Leiskit ir mums garbint Dievą mūsų būdu: mūsų visų vienas Dievas".

            Čia vis kalbėjom apie senesnius laikus. Bet dabar mums svarbu apsistoti ties dabarties laiptais.

            Dabar jau esam įgavę savingumą (šis žodis man geriau patinka kaip nepriklausomybė). Su džiaugsmu galim patvirtinti tą pažangą, kuri kalba apie didelį skirtumą, palyginus su prieškariniais laikais. Ir kur tik žvelgsi, visur matai, kad auga, auga ir auga. Pradžios mokyklų tinklai taip gražiai išsitiesę, ir vidurinių mokyklų netrūksta, yra ir aukštųjų mokyklų, institutų, akademijų ir kt. Mokslas žengia sparčiai į priekį, jis tiesia savo sparnus kaskart vis plačiau. O meno gyvenimas irgi nestovi vietoj. Štai kad ir moterys suruošė tokią įdomią ir vertingą parodą. Dailė, teatras! Tai diedeli dalykai.

            Dabar žvilgtelkim į dorovę. Ar dabartinė jaunuomenė dorumu spindi kaip mūsų sentėviai? Dalykas toks. Kaip jau minėjau, mes seniau santykiavom su gamta, viską bandydavom suprasti ar apspręsti iš gyvybingumo pusės. Dabartiniu metu tuo didžiuotis negalėtume, nes daugiau esam susirūpinę daiktingumu, mat norime kultūringai atrodyti. Stengiamės statyti prabangiškus namus. Moterys vyksta į Paryžių ir didžiuojasi, kad gali jos save pridengti naujausių modelių rūbais, vyrai irgi stengiasi sau kostiumus pasisiūdinti iš angliškos medžiagos. Dabar jau nebėra senovės plazdančio gyvybingumo. Protavimas šaltas. Moksleiviai apkraunami aibe žinių. Taip, daug reiškia įspūdžių, žinių skaičius. Bet daug svarbiau yra žmogaus asmenybės galia, jo sąmonės šviesa, kuria jis tuos įspūdžis persunkia. Moksleiviai turi žinoti, suprasti, bet ar iš tikro jie supranta, nežinia. Jie gyvena mieste, o čia ir santykiai kitoki, ir pati aplinka. Daug priemonių iššaukti žmogaus polinkiams, geiduliams, troškimams, čia prarandamas tas gyvybingumas, kuris buvo susijęs su senovės lietuviu. Yra daugiau akstinų ir dorovei silpnėti. Tik pasivaikščiokim po miestą. Ir kas mums labiausiai krito į akis? Smuklės, smuklės, smuklės! Ir kaip jos žmogų vilioja, kaip šis dažnai jų atžvilgiu esąs bejėgis.

            Štai vienas girtuoklis gyrėsi galįs praeiti pro smuklę. Ir iš tikro jis, eidamas gatve, kur yra kelios smuklės, praėjo pro vieną net 100 žingsnių! Bet kadangi jis jau buvo praėjęs ir savo valios tvirtumą buvo įvykdęs, tai sakėsi galįs dabar eiti sekančion smuklėn. Ir kaip kokios kerėtojos traukiamas, įžengė jon girtuokliauti. Ar taip buvo ir prieš 30 metų? Tikrai, tiek girtuoklių tai nebuvo! Argi čia gali būti tautos gyvėjimas?

            Tas pats paskytina ir apie rūkymą. Mūsų sentėviai rūkymo nežinojo. Apie jo kenksmingumą daugiau kalbama. Prof. Šleichas, šį dalyką tyrinėjęs, pažįsta nikotino kenksmingumą kūno narveliams. Šie ima kietėti, ir kada kūnas susideda iš kietų narvelių, tai kaip gali virpėt tos smegenys mūsų sąmonėj. Be to, kiek nereikalingų išlaidų, kurios eina tautos naikinimui. Bet dar blogiau - jau ne tik vyrai, bet ir moterys rūko. Ir kaip žmogui, atjaučiančiam tautą, visa tai negali būti skaudu! Rūko moterys, nuodija savo kūną, jos nejaučia jokios atsakomybės prieš tautą, prieš būsimus vaikus. Seniau Lietuvoj daug kas stebėdavosi, kodėl lietuviai mokiniai vis buvo pirmieji. Pasirodo, kad jų tėvai nei gerdavo, nei rūkydavo.

            Kur mes nueisim, į ką nuaugsime?" - klausė Vydūnas dar 1937 metais.

            Tai ką daryti su „Sosnovskio barščiais", kurių šalinasi net bitės? Ar viskas sava... Kapitalizme? Ar būtina jį stiprinti kitose ES šalyse. O gal draugponiai, laikas susigrąžinti namo į Lietuvą emigrantus ir jiems čia už darbą ŽMOGIŠKAI sumokėti.

            Yra nuodai, yra ir priešnuodžiai. Yra ponai. Yra ir draugponiai.

            ... O gyvenimas - tik vienas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-08-10 11:07
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Algis

2016-08-04 10:28

Ak, mielas Gediminai, Neviernas Tamošiau, vis dar tikintis idealizmu ir brolybe, ačiū Tau, kad priminei Vydūno žodžius: „Kur mes nueisim, į ką nuaugsime“. Čia kasdieninė mintis žurnalistams.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media