2020 m. rugpjucio 7 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Jonas Mačiukevičius: „Mes – tos pačios šeimos nariai“

2016-04-07
 
Jonas Mačiukevičius

Jonas Mačiukevičius

 

Rašytoją Joną Mačiukevičių įpratę pristatyti paprastai: prozininkas, poetas, publicistas. O dažnai - ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos įkūrėjas, šios organizacijos laikraščio Bičiulystė steigėjas. Jis prisidėjo ir prie Lietuvos televizijos laidos Bėdų turgus pirmtakės Svetimo skausmo nebūna atsiradimo, įvairios kitos pilietinės veiklos. Kad ir būdamas garbaus amžiaus (sukako 77-eri) J. Mačiukevičius neleidžia atšipti plunksnai. Randasi naujų kūrinių, neatsisako arti ir publicistikos dirvonų. Populiarus rašytojas kurį laiką buvo Valstiečių laikraščio bendradarbis - Maestro kaimui skirto leidinio skaitytojams rašė apie kaimo nūdieną, iškilių Lietuvos žmonių gyvenimą. Paprašėme daugiau kaip 40-ties knygų autorių, periodinės spaudos bičiulį atskleisti savo kūrybos virtuvę, pasidalyti mintimis apie mūsų praeitį ir nūdieną, naujus iššūkius. 

 

 

Kaip jau minėjau, Jūs - ir publicistas. Kai pradėjau eiti "Valstiečių laikraščio" vyriausiojo redaktoriaus pareigas, pavyko prikalbinti Jus bendradarbiauti su kaimui skirtu laikraščiu. Į kokią dar spaudą rašėte?

Esu rašęs į įvairius leidinius: ir į rajoninę spaudą (kūrybinio kelio pradžioje), ir į daugelį kitų leidinių, kurie laukdavo mano kūrybos ar pasisakymų kai kuriais gyvenimo klausimais, kuriuos lyg ir turėjau išmanyti. Išskirčiau savo paties kurtą laikraštį Bičiulystė, kuriame visuomenei norėjome papasakoti apie užmirštus neįgaliuosius, nesvetimas buvo ir "Valstiečių laikraštis", nes Jūsų pasitikėjimas manimi skatino tą pasitikėjimą pateisinti, o daugiausia dėmesio krypo į literatūrinius leidinius.

Skaitydamas "Valstiečių laikraštį" dažnai „atrasdavau" save kaime (juk jame gyvenau 30 metų), ten pirmuosiuose eilėraščiuose rašiau turbūt ne tik apie dirbantį, bet ir apie dvasingą kaimą.

 

Ką šiuo metu rašote, kokia knyga artimiausiu metu vėl mus pradžiuginsite?

Nors prirašiau nemažai knygų (pats nesuprantu, kaip ir suspėjau?), bet ir dabar kartais nesusilaikau neprisėdęs prie kompiuterio (anksčiau būčiau sakęs - „nepaėmęs plunksnos į ranką"). Štai leidykla „Versus Aureus" išleido knygą vaikams Legenda apie legendą. Rašytojų sąjungos leidykla žadėjo išleisti mano eseistinę knygą "Kregždės lizdas" (kažką panašaus į gyvenimo apibendrinimą), bet sunkmetis, Kultūros ministerijos knygų leidybai „nurėžti" pinigai šios knygos pasirodymą atidėjo iki geresnių laikų. Baigiau knygą apie Palangos reabilitacijos ligoninę. Ją dabar matau ir žymių medikų rankose, ir reabilitaciniuose ligoninių skyriuose. Palangos ligoninė - tarsi tam tikras matas, bylojantis, kokie mes esame, kokia valstybės praba vertybių sistemoje, kaip valstybę ir kiekvieną žmogų veikia civilizacijos dėsniai, koks socialinės politikos lygis ir kokia tos politikos humanizacija, pagaliau - koks požiūris į kiekvieną žmogų, kurio būtis tokia trapi...

 

 

Apysaka Laikrodžiai nesustoja Jus išgarsino visoje Lietuvoje, šis debiutas literatūroje išpranašavo Jums talentingo rašytojo kelią. Ką tuomet, prieš daugelį metų, išgyvenote?

Šios apysakos likimas tikrai gražus - keturi leidimai, buvo išversta į rusų, latvių ir estų kalbas, Klaipėdos dramos teatras pagal ją pastatė televizijos spektaklį, šimtus kartų buvau kviečiamas į mokyklas, socialines įstaigas, net kolonijas aptarti šią knygą. Svarbiausia, esu gavęs ne vieną laišką, kuriame buvo rašoma, kad knyga padėjo likti gyvam, sulaikė nuo savižudybės.

O tuomet, prieš daugelį metų, gyvendamas tolimo kaimo užkampyje ir gyvenimo užribyje, jau „nurašytas" ir daktarų, ir visų, kurie apie mane žinojo, ruošdamasis palikti šį pasaulį ir kažkodėl pratęsdamas tą pasiruošimą, į laikraščius rašinėjau straipsnelius apie kaimo žmones, kurie užeidavo pas mane ir ką nors papasakodavo, o į storuosius sąsiuvinius rašiau eilėraščius, visokius pamąstymus... Štai tuos storuosius sąsiuvinius pavarčiusi rašytoja Vytautė Žilinskaitė (ją parašyti apie mane buvo komandiravusi tuomečio Jaunimo gretų žurnalo redakcija), pasakė, kad tuose sąsiuviniuose „daug įdomaus" ir patarė „daryti knygą". Be to, tuo metu drįsau pluoštelį eilėraščių nusiųsti į solidžiausią tuometį žurnalą Pergalė (dabar - Metai), kurį redagavo Algimantas Baltakis. Jis nusprendė, kad eilėraščiai spausdintini. Gavau poeto laišką, kuriame klausė, kas aš esu - gal mokytojas, gal agronomas. Žinoma, negalėjau prisipažinti, kad esu suriestas ligų ir neišlipu iš lovos. Bet ir kitai publikacijai paruošiau eilėraščių. Tada Algimantas Baltakis su Vladu Šimkumi atvažiavo „išsiaiškinti". Vis daugiau rašytojų ir poetų beveik vienu metu ėmė užsukti į „mano užkampį". Pasirodė Juozas Nekrošius, Petras Skodžius, Pranas Raščius, Lietuvos kino studija suskubo kurti dokumentinį filmą, tik pradėjęs gyvuoti Nemuno žurnalas, tiksliau sakant, didžioji dalis jo kolektyvo (A. Drilinga, A. Mikuta, R. Keturakis) irgi aplankė... Taip už ausų buvau ištrauktas iš vis labiau siurbiančios mane į save gyvenimo pelkės.

 

 

Jūs išleidote daugiau kaip 40 prozos, poezijos, publicistikos knygų. Vieni skaitytojai labiau Jus myli kaip poetą, kiti - kaip prozininką arba vienodai vertina ir vienus, ir kitus Jūsų kūrinius. O kuo Jūs save laikote: poetu ar prozininku?

Vienos knygos stipresnės, kitos silpnesnės, vienos storesnės, kitos plonesnės, vienos vertingesnės, o kai kurios, ko gero, visai bevertės. Visiškai nesukau ir nesuku sau galvos, kas esu - poetas ar prozininkas. Ką galėjau rašyti, tą ir rašiau. Daug ką diktavo pats gyvenimas.

Gyvenimas kaime padiktavo apysakas kaimiška tematika (Rojaus kampelis, Trys pirštai, Kažkas turėtų būti), kiti gyvenimo tarpsniai irgi šio to pamokė. Labai sunku susigaudyti, iš kur atsiranda įkvėpimas, kokios gyvenimo patirties jam labiausiai reikia. Aišku tik viena, be gyvenimo pažinimo, be tų žmonių, kurie supo, be kultūrinio klodo, kurį spėjai sukaupti savyje, be vertybių sistemos, kuri nuolatos kažką koreguoja tavyje, pagaliau, be rūpesčių artimaisiais ir nerimo dėl vienokių ar kitokių dalykų, be išgyvenimų (gal nebus per daug garsu) dėl Lietuvos įkvėpimas būtų skurdesnis, o gal jo ir visai nebūtų. Neabejoju, kad reikia ir bent kiek talento. Tos knygos (publicistika, detektyvai), kurios buvo rašomos tik miklinant plunksną ar buvo užsakytos, žinoma, nedaug ko vertos, bet ir tokių nedeginčiau. Rašytoją atskleidžia visa jo kūryba, o jei kur sau nuolaidžiavai, belieka tik atgailauti. Beje, tas metas, kai jau gali drąsiai žiūrėti į tas tolumas, iš kurių negrįžtama, labai tinkamas atgailauti.

 

 

Kokie Jūsų kūriniai labiausiai užkliuvo sovietinei valdžiai ar kitiems kritikams?

Sovietinei valdžiai labiausiai nepatiko apysaka Rojaus kampelis. Laikraščiuose buvau „daužomas" už tai, kad kaimo jaunimą pavaizdavau per daug girtuokliaujantį, ištvirkaujantį, atitrūkusį nuo tikrųjų kaimo išugdytų vertybių ir pan. Taip ir buvo rašoma: „Jaunieji kaimo specialistai kolūkiuose turi puikias perspektyvas, yra aktyvūs komjaunuoliai, dirba, kad klestėtų kolūkiai, o Mačiukevičius juos vaizduoja pasimetusius, abuojus tarybiniams idealams..." Esu nemažai „luptas" už apysakas Mingaudas didysis - Mingaudas mažasis, Sielos vibraciją, kuriose vaizdavau sovietinės nomenklatūros vaikus, tėvelių vedamus „pagerintais takais ir keliais". Ypač Glavlitui nepatiko romanas Bučiuoju Žalį, net buvo sulaikę Pergalėje spausdinamą antrąją dalį, bet paskui, padedant Algimantui Baltakiui, radome kompromisą. Bet būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, jog buvau angažuotas disidentas. Paminėti mano atvejai - nesąmoningas disidentizmas, o šiaip sovietinė propaganda buvo gerokai apnuodijusi mane, vėliau daug skausmingų metų reikėjo, kad bent šiek tiek apkuopčiau savo „Augijo arklides".

 

 

Koks Jums lietuvis rašytojas (ar rašytojai) yra didžiausias autoritetas?

Jų - ne vienas. Ir tie, kurie, kaip rašiau, išgelbėjo mane gyventi ir kurti (prie jų dar pridėčiau Juozą Macevičių, Joną Avyžių), ir tie, kurių talentas visada švietė (Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis), ir jaunieji kūrėjai (Aidas Marčėnas, Vytautas V. Landsbergis).

 

 

Jūs tarp didžiausių savo autoritetų paminėjote poetą Justiną Marcinkevičių. Tačiau nūnai kai kurie oponentai taršo jo kūrybą. Ar neateis tokia eilė Pauliui Širviui, Jonui Avyžiui, jau nekalbant apie Juozą Baltušį? Apskritai, dėl ko toks procesas vyksta?

Neseniai interneto portalas „Delfi" publikavo profesorių A. Sakalo ir B. Genzelio straipsnį. Jame yra ir pastraipėlė apie kultūrą. Pacituosiu: „ Lietuvoje net okupacijos metais nedrįsta taip niekinti savo tautos kultūros, kalbos, tiksliau, objektyviai naikinti tautos valstybės savastį, kaip tai daroma dabar. Juodinami visi žymiausi kultūros veikėjai."

N. Putinaitė, pradėjusi Just. Marcinkevičiaus menkinimą, pasirodo, ir tautos himno autorių V. Kudirką pavadino „gydytoju nevykėliu", o J. Basanavičių įvardijo kaip psichinį ligonį. Esame maža tauta ir, atrodo, turėtume ne „blusinėti" pagal savo įgūdžius, o džiaugtis kiekvienu spindulėliu. Perrašyti istoriją ar kultūros istoriją, kai tas „perrašinėjimas" virsta tautos niekinimu - nelabai garbingas dalykas. Beje, nemanau, kad „kainos keičiamos" vien tik norint save išgarsinti.

 

Tikriausiai kiekvienas rašytojas, kaip ir kiekviena motina, vienodai myli visus savo vaikus. Vis dėlto smalsu išgirsti: ar turite mėgstamiausią ar mėgstamiausius savo kūrinius?

Mėgstamiausi mano kūriniai - Laikrodžiai nesustoja, Bučiuoju Žalį, Laiškai mylimoms moterims... Visi tie, kurie iš giliausių sielos gelmių. Gaila, kad ne visada tas gilumas pasiekiau ir kartais sėmiau iš paviršiaus.

 

 

Jūsų kūryboje dominuoja ir meilės tema, ypač poezijoje. Kokios mūzos Jus labiausiai įkvėpė? Juk kai kurie Jūsų kūriniai tai akivaizdžiai liudija...

Poezijai labai reikia meilės. Ir žmogui labai reikia meilės. Jaunesnis dažnai įsimylėdavau ir eilėraščiai tiesiog liete liedavosi. Kaip vėliau supratau, kiekviena nauja meilė (kartais tik didelis susižavėjimas) - tai tik vienas laiptelis į tikrąjį meilės olimpą. Dabar manau, kad į Vienintelę Meilę, kaip ir į Vienintelę Mirtį, einama visą gyvenimą. Eilėraščiai (ar kitokios kūrybos pavyzdžiai) - tų žingsnių atgarsiai. Bet mano poezijoje gyvena ne tik daug meilės, bet ir nemažai liūdesio, nevilties...

 

 

Jūs subtiliai, profesionaliai, geranoriškai vertinate kitų žmonių kūrybą. Į Jus kreipiasi patarimų ir užtarimų pradedantys literatai, apskritai žmonės, dažnai neturintys nieko bendro su literatūra. Ir niekam neatsakote savo brangaus laiko. Esate visiems dėmesingas.

Yra tokia neoficiali rašytojų šeima. Mano palaimingiausios akimirkos - buvimas su rašytojais, buvimas Rašytojų sąjungoje. Tarp rašytojų - net ir tarp visai nepažįstamų (net nežinau kodėl) man įdomiau, ramiau. Jaučiu kažkokią brolystę, ir gana. Dabar, kai gyvenimas nutolino nuo kolegų, viename straipsnyje esu rašęs: „Kartais dar viliuosi, kad vienas sugrįžimas įmanomas: gal, kai numirsiu, būsiu pašarvotas Rašytojų sąjungos klube ir užkastas rašytojų kalnelyje Antakalnio kapinėse. Ten vėl būsime kartu - su kuriais važiavau į Poezijos pavasarius, Prozos rudenis, su kuriais kvailiojome ir bučiavomės... Tokia viltis man yra guodžianti."

Vadinasi, ir dėmesys bandantiems kurti išplaukia iš to paties - mes tos pačios šeimos nariai.

 

 

Kompiuterizacijos pradžioje daug žmonių pranašavo, kad šis dvidešimtojo amžiaus monstras ir vienas didžiausių technikos stebuklų išstums knygas, spaudą iš kasdienio mūsų gyvenimo. Bet taip pranašauta jau seniai - kaip kinas, radijas ir televizija buvo išrasti, tačiau knygos ir spauda skaitomi iki šiol, neprarado savo vertės ir, matyt, niekada nepraras. Jūs tikriausiai irgi tuo neabejojate?

Man įdomūs tie pasvarstymai, ar kompiuteriai, o gal kokie nors dar „mandresni" išradimai neišstums knygos. Tikro tikėjimo tuo neturiu. Man tik labai gražu, sakyčiau, guodžiančiai gražu, kad yra dar daug žmonių, kurie tiki, kad knyga - NEMIRTINGA.

 

 

Taip pat norėtume išgirsti Jūsų nuomonę apie lietuvių literatūros ateitį. Lietuva netrukus minės savo nepriklausomybės trisdešimtmetį. Kokių atėjo naujų kūrėjų, kurių kūrinius kitos kartos godžiai skaitys ir po daugelio metų?

Literatūros, kaip ir visos kultūros dabartis nėra guodžianti. Bet turime daug talentingų jaunų kūrėjų, o esant tokiems Dievo pašauktiesiems, nesvarbu kokios krizės ar katastrofos ištiktų, kūrybos geismas niekada nebus nutildytas...

O aš pats, nors dar ir po truputį rašau romaną „Kryžių dvaras", jau ligų esu uždarytas „kregždžių lizdelyje". Galiu džiaugtis tik tuo, kad ne tik Raseiniai mane myli, suteikdami RASEINIŲ GARBĖS PILIEČIO vardą, bet nepamiršo ir neįgalieji (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apdovanojo GERUMO ŽVAIGŽDE. Nepamiršo ir valstybė, prisegdama ordino „Už nuopelnus Lietuvai RITERIO KRYŽIŲ". Ir dar prirašė: „Už asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomą Lietuvą ir įtvirtinant šalies nepriklausomybę, už šiuolaikiškos valstybės kūrimą ir puoselėjimą, už Lietuvos vardo garsinimą kūrybiniais ir profesiniais pasiekimais bei laimėjimais."

 

 

Lietuva žengia į trečiąjį savarankiškos valstybės dešimtmetį. Laikas lekia nenumaldomai. Regis, tik vakar buvo 1990-ieji. Kovo 11-oji. Rašytojas - vienas akyliausių gyvenimo stebėtojų ir jo vertintojų. Kaip Jūs vertinate atsikūrusios mūsų valstybės raidą?

Vertinu teigiamai. Nors ir būta įvairių kliuvinių, nors į valstybės valdymą dažniausiai prasiskverbia ne tie, kas ją turėtų valdyti, bet ėjimas civilizuotesnės būties (ir buities) link - ilgas procesas. Manau, kad einame teisinga kryptimi ir jau nuėjome netrumpą kelią.

 

 

Kalbėjosi Česlovas SKARŽINSKAS

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-07-01 13:48
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Saulius

2016-04-13 07:08

Mielai pritariu gerb.Rašytojau: esame maža tauta, todėl turėtume džiaugtis kiekvienu spindulėliu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gerbėja

2016-04-10 15:04

Stiprybės Jums, Rašytojau! Laukiame naujų knygų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media