Aktuali informacija

Dainius Radzevičius

Dalis žurnalistų Lietuvoje vis dar dirba redakcijose turėdami darbo sutartis ir greta jų pasirašytas arba tik žodžiu sudarytas autorines sutartis. Kai kada ši autorinė sutartis yra net įrašyta į darbo sutartį kaip garantija, kad žurnalistas greta atlyginimo gaus dar ir honorarą.

Tačiau tokia situacija sukuria teisinį dualizmą - kol nėra ginčo, ir darbdaviui, ir žurnalistui gali atrodyti, jog viskas yra tvarkoje. Tačiau atėjus sunkmečiui ir prasidėjus atlyginimų mažinimui ar mažinant darbo apimtis (pvz., sumažintas laikraščio periodiškumas) darbdavys tikisi sutaupyti ir darbuotojo sąskaita. Kai kada tai daroma labai brutualiai pažeidžiant įstatymą -  vienašališkai sumažinamas atlyginimas arba taip vadinamas honoraras.

Darbo kodeksas draudžia vienašališkai mažinti darbuotojui atlyginimą. Visgi dalis darbdavių tiki, jog autorinį atlygį ar taip vadinamą honorarą jie gali mažinti vienašališkai taip, kaip jiem atrodo. Tai žeidžia žurnalistą kaip žmogų. Ir pažeidžia jo, kaip dirbančiojo, teises. Tokio ginčo metu, kai darbdavio iniciatyva pradedama keisti darbo sąlygas, panorėjęs nutraukti darbo santykius žurnalistas gali tikėtis šalių susitarimu gauti priklausančias kompensacijas. Jos apskaičiuojamos priklausomai nuo darbo stažo toje redakcijoje.

Kai kada nebylus ar tikras ginčas perauga į žurnalisto persekiojimą - jam „nurėžiamas" honoraras ir tikimasi, kad pats žmogus neapsikentęs tyčiojimosi paliks redakciją savo noru be jokių kompensacijų.

Apie tokias situacijas Žurnalistų namuose vykstančiose teisinės konsultacijose kalbėjomės su Lietuvos žurnalistų sąjungos advokatu, profesoriumi Audriu Bitinu.

Šių metų liepos gale Lietuvos apeliacinis teismas priėme labai svarbų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1097/2014. Jis pripažino, kad jei drabuotojas su darbdaviu sutarė atlyginimą už darbą, tačiau darbdavys šį susitarimą „išskaidė" į darbo sutartį ir autorinę sutartį, tai vis tiek traktuojama, jog buvo usdaryta viena darbo sutartis ir visos garantijos darbuotojui bei mokesčiai valstybei  turi būti skaičiuojami kaip pagal vieną darbo sutartį. Kaip vertinate šį sprendimą?

Lietuvoje darbo sutartys sudaromos pagal standratinę forma. Individuali veikla pagal tam tikrą sąrašą. Autorinės sutartys yra trečias populiarus modelis, kuris taikomas redakcijose. Tačiau tikrai ne bet koks teisinis žurnalisto santykis su darbdaviu yra autorinis. Tik tada, kai sukuriamas tikras autorinis kūrinys ir tik tada, kai sudaroma rašytinė sutartis dėl visų pagal įstatymą privalomų sąlygų dėl to kūrinio (kūrinio pavadinimas, atlygio dydis, kūrinio panaudijimo pagrindai ir t.t.), tada galime kalbėti apie autorinius dalykus. Žodinė autorinė sutartis, kai dar nebuvo labai aiškaus reguliavimo, ginčo atveju buvo sprendžiama pagal faktines aplinkybes. Tačiau iš principo turi būti rašytinė sutartis. O Visuomenės informavimo įstatymas jau seniai įapreigoja darbdavius su žurnalistus tik rašytines sutartis sudaryti. Juo labiau negalima kalbėti apie jokias autorines sutartis darbo sutartyje. Nes darbo sutartyje kalbame tik apie darbo santykius.

O kaip su tomis darbo sutartis, kai visgi įrašioma ir darbo santykiai, ir nurodomi honorarai ar autoriniai santykiai?

Šiandien, bent jau mokestine prasme, autorinė sutartis labai panaši į darbo santykius. Tai jei tokia darbo sutartis pasitaikytų, kur įrašyta, jog darbuotojas gaus ir honorarą, ji turi būti vertinama kaip priedas prie atlyginimo. Kitaip tariant, nurodytas papildomas atlygis yra iš esmės oficialus darbo užmokesčio priedas ir mokesčiai bei socialinės garantijos turi būti skaičiuojamos kaip nuo darbo užmokesčio. Tai patvirtino ir Jūsų minėta paskutinė teismo išsakyta pozicija.

Tarkime, jeigu žmogaus darbas yra rašyti straipsnius pagal pareiginius nuostatus, tada darbdavys turi įrodyti, kuo skyrėsi darbo snatykiai ir nurodyti autoriniai santykiai. Jeigu už tą patį darbą buvo mokamas ir honoraras, ir atlyginimas, tokiu atveju, manau, kad žmogui yra ne tik naudingiau, jog tokie santykiai būtų pripažinti darbo santykiais, bet ir jo garantijos ateityje bus žymiai didesnės (pensija ir t.t.).

O kur kreiptis norint išspręsti šią problemą ir dilemą? Tarkime, darbdavys sako, jo žurnalistui visos garantijos skaičiuojamus bus tik nuo minimalios algos, o „honoraras čia niekuo dėtas". Juk kiekvienas darbdavys traktuoja savaip, žurnalistas - savaip?

Visų pirma, kiekvienas žmogus dabar jau gali prisijungti prie SODROS sistemos ir ten pasižiūrėti į savo įmokas. Ir jei kils klausimų, kodėl ne visos pilnos įmokos mokamos buvo, tuomet toks darbuotojas raštu turėtų pareikalauti darbdavio, kad jis sumokėtų visas socialinio draudimo įmokas. Tai ypač aktualu kalbant apie tą laikotarpį, kada nuo taip vadinamų honorarų ar autorinio atlygio nebuvo skaičiuojamos įmokos SODRAI. Asmuo gali ir SODROS paprašayti išssiaiškinti, kodėl tokia situacija. Tada darbdavį gali patikrinti ir Mokesčių inspekcija, Darbo inspekcija, su kuria SODRA glaudžiai bendradarbiauja gavusi signalus apie galimus mokesčių vengimus.

Tačiau jei kalbame apie realiai nesumokėta ar neteisingai sumažintą atlygį už darbą, žmogus gali kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Ji galėtų priteisti priklausančias atlyginimo dalis. Ši sistema įsigaliojo tik nuo 2013 metų. Anksčiau buvo žymiai blogiau. Dėl bet kokio pažeidimo reikėdavo rašyti Darbo inspekcijai. O jei net pripažindavo pažeidimus, jie patardavo kreiptis į teismą, nes darbdavys geranoriškai kartais nenorėjo vykdyti sprendimų.

Dabar galima užpildyti tam tikros formos skundą. Komisijos veikia skirtinguose regionuose. Labai paprastas prašymas ir jo forma. Galima ir pačiam nueiti į komisiją. Ji paprastai yra Darbo inspekcijoje. Ten žmogus nurodo savo rekvizitus, atsakovą ir problemą. Išdėstoma esmė, aplinkybės. Galima net pateikti turimus reikalingus įrodymus. Bet gali ateiti ir be jokių dokumentinių įrodymų. Juk kartis darbdaviai neduoda net darbo sutarties antro egzemplioriaus ar tinkamai neįformina autorinių santykių ir pan. Tokiu atveju pakanka turėti tik problemą ir ją išdėstyti.

Darbo ginčų komisijos sekretorius visada privalo priimti skundą. Negali jo atmesti kaip kartais būna teismuose, jei kažkas ne taip užpildyta. Tada komisija paprašo darbdavio visos informacijos, dokumentų, susijusių su bylos esme, kopijų ir paskiria gana greitai nagrinėjimo posėdį. Paprastai tai trunka iki mėnesio. Įstatymas sako, kad toks ginčas privalo būti išnagrinėtas per vieną mėnesį. Tik sudėtingoje situacijoje gali būti iki 2 mėnesių. Tai didelis progresas palyginus su situacija iki 2013 metų.

Posėdžių gali būti ir ne vienas. Kas yra labai svarbu, šiose komisijose dalyvauja trys nariai. Pirmininkas visada būna Darbo inspekcijos darbuotojas. Dar dalyvauja profesinių sąjungų atstovas ir darbdavių organizacijų atstovas. Juos deleguoja profsąjungos ir darbdavių organizacijos.

Kas būna gavus Darbo ginčų komisijos sprendimą ir kokie jie gali būti?

Išnagrinėjus bylą iš karto priimamas sprendimas. Gali būti patenkintas ieškinys, iš dalies patenkintas ar atmestas. Bet visada būna sprendimas. Darbo ginčų komisijos pagrindinis tikslas - sutaikyti darbuotoją ir darbdavį. Komisijos statistiškai dažnai sudaro taikos sutartis. Apie trečdalis atvejų. Labai daug bylų yra dėl nesumokėto darbo užmokesčio. Apie 80-90 procentų tokių yra. Blogas darbdavys dažnai net neateina į posėdžius, nes neturi ką ir pasakyti. Protingesni bando dėlioti taikos sutartį. Jei sunku darbuotojui iš karto viską sumokėti, galima taikos sutartimi net protingus terminus susitarti. O jei nepavyksta susitarti, skundas nagrinėjmas ir tiek.

Ar visada galima ir reikia eiti ginčo atveju į Darbo ginčų komisiją?

Bet koks darbo ginčas dabar paprastai keliauja į komisiją. Išskyrus atleidimo iš darbo teisėtumo. Tada jau tiesiai į teismą. Taip pat į teismą keliauja ginčai, jei yra kokie nušalinimai nuo pareigų. Diskriminacijos atvejai paprastai irgi yra teismo kompetencija. Į teismą reikia ir tada, jei esi nepatenkintas Darbo ginčų komisijos sprendimu.

Žmonėms tai yra didelis palengvinimas, nes Darbo ginčų komisijos dirba greičiau?

Taip. Komisija paprastai pati surenka visą ginčui spręsti reikalingą medžiagą. Bet praktikoje atsiranda visokių keistenybių. Darbo kodeksas ir specialūs Komisijos veiklą reguliuojantys nuostatai yra abstraktūs.

Tai, kad komisijos veikloje dalyvauja profesinių sąjungų atstovas leidžia tikėtis tam tikro objektyvumo. O komisija privalo ištirti visas aplinkybes ir privalo išreikalauti visus įrodymus.  Jei nebus randami kokie dokumentai pas darbdavį dėl mokesčių sumokėjimo ir kitų dalykų, tada tokį vykdymą nukreipia į kitas institucijas. Jeigu darbdavys vengia kažko tuomet traktuojamos ginčytinos aplinkybės žmogaus naudai. Jeigu žmogus turi tik darbo sutartį, tuomet priskaičiuojami ir delspinigiai ir vidutinis darbo užmokestis už pradelstą laikotarpį.

Darbdavio pozicija dažnai būna tokia - moku minimalą algą ir plius gudrauju su visokiais priedais. Jie net gali manipuliuoti darbo laiku. Tabeliuose rašo vieną laiką, o liepia realiai sėdėti ilgiau arba ateiti dirbti savaitgaliais. Tačiau žiniaraščiuose to nesimato. Tokiu atveju Darbo inspekcija daro patikrinimus, ir jei nustato tokius pažeidimus, tada taiko atitinkamas sankcijas, o žmogui už tą darbą dar ir privalo sumokėti.

Šiandien į darbo sutartis griežtai negalima rašyti jokių honorarų ir kitų dalykų, kurie nėra darbo santykių objektas. Gali būti priedai už rezultatus ir panašiai. Tačiau jei kas nors nurodoma, tuomet tai yra kaip dalis darbo užmokesčio. O jei yra autorinė sutartis, ji turi būti labai aiški. Ir sudaryta, kaip minėjau, atskirai su attitinkamais rekvizitais ir susitarimais.

O rašytinių sutarčių nebuvimas kaip traktuojamas?

Tai vienareikšmiai traktuojama kaip situacija, kuri reiškia, jog viskas buvo darbo santykiai. Bet kokių dokumentų trūkumas iš esmės reiškia, kad viskas turi būti traktuojama kaip darbo santykiai. Ir tai naudinga žmogui.

Beje, naginėjant konfliktus su darbdaviu Darbo ginčių komisijoje darbuotojai gali turėti ir savo atstovus -  ir advokatus, ir profsąjungos attsovus. Paprastai ir komisija yra aktyvi naginėjant skundą. Ji padeda žmogui suformuluoti net jo reikalavimus. Komsija iš esmės dirba su darbdaviu jei kalbama apie tuos matematinius buhalterinius dalykus.

Teko turėti bylą kur penkis kartus buvo atidėta byla nes žmogus nesugebėjo tiksliai suformuluoti, ko jis nori. Bet komsija aiškinosi, tikslino sumas su darbdaviu ir komisijoje iš principo jaučiama, kad ginamas darbuotojo interesas. Kitaip ir negali būti. Teisėje aiškiai pasakyta, kad privalo būti aktyvi pozicija.

Dar labai yra svarbi senatis. Darbo ginčų komisijoje yra trys mėnesiai. Pvz., nuo kada žmogus sužinojo apie problemas.  Bet terminas gali būti atstatomas jei buvo svarbios priežastys.

Na o jei konkrečių klausimų kils Lietuvos žurnalistų sąjungos nariams, mes operatyviai konsultuosime ir padėsime išspręsti problemą bet kuriame Lietuvos kampelyje. Tereikia Jūsų nariams paskambinti ar parašyti elektroninę žinutę ir sureaguosime tą pačią dieną.