Žurnalistų namuose

Aida Vėželienė

Parodos kuratorė 

Žurnalistų namuose įsikūrusi Leonardo Skirpsto paroda „Vilniaus universitetas: akimirkos, tapusios istorija" šią savaitę dar leidžia žiūrovui prisiliesti prie sustabdyto laiko fragmentų. Dažnai Vilniaus universitetą esame linkę matyti kaip didingą architektūrinį ansamblį ar tiesiog senamiesčio širdyje įsikūrusią Alma Mater. Tačiau universitetas – tai ne vien mūrai. Tai skubotas studento žingsnis, susikaupęs profesoriaus žvilgsnis ir po paskaitų užvirusios diskusijos.

Ši paroda nėra tiesiog įvykių dokumentacija chronologine tvarka – tai užfiksuota universiteto siela, jo žmonės ir gyva kasdienybė. Prieš žiūrovo akis iškyla spalvingas akademinis pasaulis: nuo Rugsėjo 1-osios iškilmių ar egzaminų įtampos iki specifinių to laikmečio patirčių – vasaros darbų statybiniuose būriuose bei rudeninių talkų bulvių laukuose. Nors juodai baltoje retrospektyvoje sustingusi praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos realybė, ekspozicija persmelkta šviesia, pozityvia nuotaika, o joje galima išvysti ir iškilias Lietuvos asmenybes.

Žvelgiant į šiuos kūrinius kyla įvairių klausimų, tad geriausia būtų į juos atsakyti kartu su autoriumi.

Kaip Jums pavyko tarp tų galingų mūrų pagauti būtent „universiteto sielą" ir kas Jums pačiam buvo svarbiau: užfiksuoti faktą ar perteikti to meto nuotaiką?

– Daugelį šios parodos herojų pažįstu (ar pažinojau) asmeniškai ir iki šių dienų prisimenu jų vardus, profesijas, nueitą gyvenimo kelią bei įvairias istorijas. Galiu keletą paminėti: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai teisininkas Algirdas Kumža, istorikas Donatas Morkūnas, Nacionalinės premijos laureatai Vladas Braziūnas ir Rolandas Rastauskas, būrys profesorių – Dainius Pūras, Albinas Kuncevičius, Audronė Nugaraitė, Renaldas Gudauskas, Vytautas Ališauskas, Ona Monkevičienė, Laima Bulotaitė, Gintaras Chomentauskas, Artūras Žukauskas, Žygintas Pečiulis. Dar du – buvę ministrai Audronius Ažubalis ir Jonas Lionginas bei gausa kitų garbių asmenybių.

Jūsų nuomone, kaip šios studentiškos patirtys formavo tuometinę akademinę bendruomenę?

– Likimo dovana, kad teko studijuoti Universitete. Jame dirbo ir mums dėstė daug to meto mokslo ir kultūros šviesuolių. Todėl nenuostabu, kad ir tarp mūsų bendraamžių atsirado daug iškilių asmenybių.

Ar fotografuodamas šiuos žmones tada, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, nujautėte, kad fiksuojate būsimą istoriją, ir koks jausmas šiandien žvelgti į tuos kadrus iš laiko perspektyvos?

– Tam reikėjo būti pranašu, o toks nebuvau ir nesu (šypsosi Leonardas). Gaila, kad „atgaline data" negali pasisemti patyrimo, supratimo ir išminties... Anuomet nesukau galvos dėl išliekamosios vertės, tiesiog dirbau tai, ką sugebėjau ir kas man patiko – fotografavau, stabdžiau akimirkas. Kita vertus, fiksuodamas Universiteto 400 metų jubiliejaus akimirkas, supratau, jog tie vaizdai greičiausiai bus svarbūs ir tolimoje ateityje, kai primins bei pasakos mūsų Alma Mater istoriją.

Ši paroda eksponuojama Žurnalistų namuose – simbolinėje vietoje. Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norėtumėte perduoti šiandienos žurnalistui?

– Džiugi naujiena, kad mūsų žurnalistika jau pasiekė dugną ir kristi žemiau nebėra kur... Su viltim laukiu geresnių metų. Svarbu nesipykti su sąžine, būti kūrybingam, išlaikyti savo stilių, matymo bei požiūrio kampą ir siekti profesinių aukštumų.

Dėkoju už pokalbį.

Paroda veiks iki vasario 20 d. Žurnalistų namuose (Jogailos g. 11, Vilnius).