Žurnalistų namuose

Š.m. lapkričio 13 d. Žurnalistų namuose vyko ypatingas šurmulys į kurį susirinko garbingi Lietuvos asmenys, žinomi visuomenės veikėjai, žurnalistai, dailininkai, poezijos bei muzikos gerbėjai. Rašytojos Vidmantės Jasukaitytės kūrybos vakaras „Tekstas, garsas, vaizdas... Mintis, muzika, spalva..." nepaliko nei vieno abejingo. Gilią, jautrią, jausmingą poeziją papildė avangardinio džiazo improvizacijos, kurias atliko Lietuvos džiazo profesionalai saksofonistas, klarnetistas Petras Vyšniauskas bei perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Nepaprastą nuotaiką sukūrė poetės Vidmantės Jasukaitytės dukros, menininkės Kunigundos Dineikaitės tapybos paroda „Vasaros romansai".

Vakaras neprailgo. Nuo pat pirmų akimirkų salė tarsi sustingo, užmirė ir stojo visiška tyla. Tik balsas, garsas, aidas, tonai, pustoniai ir kartais tylus susirinkusiųjų alsavimas vibravo tarp Žurnalistų namų sienų. Filosofinę poeziją keitė eilės apie meilę, gyvenimą, jaunystę, senatvę... Sudėtingas džiazo improvizacijas paįvairino Arkadijaus Gotesmano garsiniai kūriniai atlikti senovine rašomąja mašinėle. Jumoro nestokojo ir Petras Vyšniauskas, tą vakarą grojęs klarnetu, netikėtai kūrinius užbaigdamas linksmomis melodijomis.

Vakaro pabaigoje Vidmantę Jasukaitytę kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Na, o mes su Vidmante kalbėjomės jau kitą dieną po tragiškų š.m. lapkričio 13 dienos įvykių Prancūzijoje. Rašytoja atvirai ir nuoširdžiai sutiko atsakyti į mano klausimus.

Kūrybos vakarui pasirinkote tryliktą dieną ir dar penktadienį. Kodėl? Daugelis šią dieną baiminasi kur nors eiti, vengia nesėkmių.Tryliktos dienos įvykiai Paryžiuje kelia baimę ir nerimą...

Negalime gyventi pagal nežinia kieno, nežinia kada sukurtas nuostatas. Sutinku, kad atsižvelgti - naudinga, bet ne aklai pasiduoti. Žmogus turi laisvą valią, jis gali daug ką pakeisti, kas "numatyta". Tai priklauso nuo to, kokie mūsų tikslai, kokios mintys, intencijos. Jeigu mes  savo elgesiu neinamame prieš evoliuciją, - su mumis evoliucinės pasaulio jėgos. Blogis negali jų sustabdyti. Nemanau, kad Ta data paveikė tragiškus įvykius Paryžiuje. Manau, kad ta data buvo pasinaudota.

Vakaro pradžioje padėkojote savo daktarui, chirurgui onkologui Valerijui Ostapenko. Sirgote viena baisiausiu ligų - krūties vėžiu. Dėkui dievui šiuo metu esate sveika. Pratęskite: "Liga - tai..."

Liga gali būti išbandymas tau pačiam arba tavo artimiesiems, liga gali būti kaip bakalauro, magistro, profesoriaus ar paprasčiausio pradžiamokslio įgijimo paliudijimas. Tai tikras egzaminas. Liga gali būti apsivalymas nuo netikusio gyvenimo būdo. Liga gali būti tavo tikėjimo patikrinimas, - savo valia, gyvenimo galia ir visuomet - pasitikėjimo Dievu. Nelygu kokia liga ir kokios priežastys... Galiu tik paliudyti, kad patyriau daugybę neįtikėtinos pagalbos būdų. Vienas iš jų - žmonės, kurių rankoms turėjau atsiduoti - rankoms, protams, širdims... Valerijus Ostapenko - mokslininkas, daktarų dinastijos grandis. Tai didelis specialistas, kuris savo darbą dirba su meile kiekvienai pacientei. Sutikite - tai nelengva. Jo charizma tik patvirtina, kad Dievas davė man šitą asmenį kaip gydytoją... Neabejoju. Pasitikiu ne visais. Sergant šia liga, iš viso užgriūva daugybė fobijų... Man buvo siųsti daktarai, kurie gydė ir fiziškai ir mentališkai.

Esate minėjusi, kad kartais jaučiatės lyg laidininkė, mintis veja mintį, eilės prašosi užrašomos... Ar tai ir yra "Mūzos prisilietimas"?

Taip, kartais taip jaučiuosi. Sėdėdama prie kompiuterio kartais parašau tai, apie ką net nemąsčiau. Žodžiai liejasi, nespėju užrašyti. Ir paskui pamatau, kad tai geriausios knygos vietos. Be transcedencijos jokia kūryba negali turėti rimtos išliekamosios vertės - taip manau. Rašyti tik apie tai, ką matai, kiek ir su kuo išgeri, kur pabundi - reiškia dar kartą perkurti nerealų pasaulį, nes ta realybė - kaip girto sapnas. Tikroji realybė  tokia plati, kad ją galime pažinti tik tiek, kiek esame verti, pribrendę ir kiek ji leidžia save pažinti. Tikroji realybė liečiasi su amžinybe ir begalybe. Tai reikalauja pagarbos...

Ar pati mylite (mėgstate) savo kūrybą?

Myliu. Myliu savo herojus. Myliu tai, vardan ko rašau tą ar kitą kūrinį. Niekada nieko nerašiau nemylėdama. Net  blogą personažą kuriu su meile, nes suprantu, kodėl jis toks galėtų atsirasti ir gailiu jo.

Esate ne kartą nominuota Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Kiek svarbu kūrėjui tapti šios premijos laureatu?

Taip, esu nominuota, bet manau, kad nebūsiu apdovanota. Kažkas siekia mano biografiją padaryti itin įdomią. Be to, mano kūryba labai užangažuota tam, vardan ko kuriu. Tai per didelės temos. Iki jų reikia subręsti. Pavyzdžiui romaną "Dievas miršta vienišas" beveik nebūtų kam vertinti, nes vertintojas turi žinoti ne mažiau, nei autorius. Arba... turėti tą neklystantį vertinimo "aparatą" širdyje, intuicijoje. Dabar stovi eilutė ir visi žino, kam kuriais metais ta eilutė atneš apdovanojimą. O be to moterys - "nevertos". Vienas vyrukas mugėje Vokietijoje į žurnalisto klausimą, kodėl Lietuvos poeziją atstovauja vieni vyrai, atsakė, jog "moterys pas mus silpnos". Kartkartėmis užbujoja vyrukai, manantys, kad viskas pasaulyje, o ypač menas - tik jų prerogatyva. Nacionalinė premija suteikia galimybę išsileisti savo kūrybos rinktinę, finansuojant valstybei leidybą, taip pat finansuojami vertimai. Taigi čia vyrukams labiau sekasi. Nemanau, kad nepažeidžiamos lygių galimybių teisės.

Esate Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė. Kokią Lietuvą matote dabar, po 25- erių nepriklausomybės metų?

Lietuva labai daug pasiekė vien jau tuo, kad daugybė jaunų žmonių sugebėjo išvažiuoti studijuoti į užsienį. Atrodo, kad Lietuvai nereikia  erudicijos, proto, išsilavinimo - taip mano "seniai", kurie valdžioje ir kuriems patiems su erudicija ne viskas tvarkoj. Mokslo sistema sugriauta, sveikatos sistema sugriauta, koncepcijos, kokį žmogų norėtų išugdyti valstybė, nėra. Begalinis pinigų troškulys visose srityse  pasireiškia kaip naikinanti  galybė. Valdžia užgrobta grobuonių, korupcijos lygis neišmatuojamas. Na, kiek gi jūs vogsite, vanagai nelaimingi - vieną kartą krisite iš savo nedidelių aukštybių ir ištišite kaip karvės mėšlas. Manote,- jei užgrobėte Nepriklausomybę, - galite užgrobti ir gyvenimo tėkmę? Neišdegs... Prisiekiu. Gyvenimo srautas turi savo dėsnius ir blogiui keroti amžinai jie nepalankūs.

Šiandien Jūsų dukra Kunigunda Dineikaitė kartu su Jumis pristato savo kūrybą, tapybos parodą "Vasaros romansai". Kokie jūsų santykiai?

Mano dukra - kietas riešutas. Tai labai teisingas žmogus. Tai galingų jausmų, kuriuos moka valdyti, moteris. Neabejoju jos talentu ir kūrybiniu temperamentu. Ji puikiai reiškia mintis, ji sudėtingai mąsto, jos interviu skaitau su didžiausiu malonumu, - nustembu ir didžiuojuosi - iš kur ir kada ji išmoko tų dalykų, kuriuos išreiškia žodžiais? Be to ir mano dukra ir žentas - daug skaito. Žmonės, kurie skaito, auga kasdien. Mano dukra kasdieniniame gyvenime yra paprasta ir labai geranoriška, neperneša jokios agresijos, pykčio, pavydo. Nesu girdėjusi, kad ką nors apkalbėtų... Kokie santykiai? Štai tokie ir santykiai - stebiu iš tolo lyg aitvarą, kurį pati paleidau ir kuris skrieja savarankiškai, kurio nebepagausiu. Tai, anot Ziedonio, kaip palietas pienas. "Esu pienas palietas, - susemk mane, motin... Nebegali manęs motina susemti..." Labai ja myliu ir žinau, kad yra dėl ko didžiuotis. Ir negaliu suprasti, - iš kur ji tokia atsirado - juk niekad nemokėjau auklėti vaikų...

Esate parašiusi ne vieną eilėraštį apie meilę. Meilė - kas tai?

Ezoterikai sako, kad tai suradimas, "atpažinimas" ypač svarbaus žmogaus, pagal legendą - antrosios sielos pusės. Taip pat sakoma, kad  tai išskirtinė Dievo  savybė, kurią jis apdovanoja žmogų, kaip laidininką. Jei Dievas myli, jis atsiunčia vieną vienintelį žmogų ir to pakanka, kad būtum laimingas. Meilė - dovana, kuri aplanko absoliučiai kiekvieną, net didžiausią vargšą. Bet žmogus, ją perleisdamas per save, kartais subjauroja, suluošina, nes jis pats kartais yra toks netobulas, kad tiesiog sunaikina tą Dievo dovaną. Man meilė - beveik viskas. Manau, kad net pasaulis sukurtas taip, kad meilė galėtų pasireikšti absoliučiai visur. Meilė mus auklėja moko atsidavimo, apsaugo nuo egoizmo. Bet reikia atsiminti, kad vis tik - meilė dažniausiai yra tokia, kokio lygmens žmogaus sąmonė ir vertybės. Kai kam meilė - tik žemiau juostos. Kai kam - ji visur, kur mylimas žmogus, net jei jis miręs arba kitame pasaulio krašte. Nes tikra meilė priklauso tik nuo savęs. Jai nieko nereikia labiau, nei mylėti.

Neapykanta...

Neapykanta, manau, yra sugadinta meilė, suluošinta, "supelijusi", "surūgusi". Kai žmogus jos neišreiškia, kada jis niekada nesako  švelnių žodžių, kada jis neugdo ir nepuoselėja meilės, ji nuvysta, sudžiūsta, deformuojasi ir kada pasirodo - ji pasirodo įgavusi visiškai neatpažįstamą pavidalą, kuris nė iš tolo nepanašus į meilę. Tai neatneša laimės niekam. Kartais mes tiesiog sunaikiname meilę savyje neleisdami jai net išsiskleisti.

Talentas...

Talentas, manau, yra išskirtinė aukštai pakilusios sielos savybė. Manau, ji atsimena  neregimojo pasaulio spalvas, sferų muziką ir ilgėdamosi to šiame trimačiame pasaulyje bando kurti tai, kas paliko atspaudą jai plevenant begalybėje ir amžinybėje.

Šlovė...

Šlovė - vienas iš išbandymų gana brandžiam žmogui. Sakoma, kad pirmiausiai žmogus išbandomas skurdu. Jei jis  išlaiko ir nepuola gyventi tik dėl materijos, pinigų ar daiktų, ateina šlovė. Jei būdamas šlovėje jis rūpinasi kitais, ne vien savimi - ateina baimė. Ir žmogus dažniausiai suklumpa kai jį apima baimė dėl šlovės. Jei nesuklumpa - tai lygu Iniciacijai. Tada prasideda  viskas iš naujo, tik daug aukštesniame lygmenyje. Žmogus jau gali neturėti nieko, bet pas jį jau eina  kiti klausti patarimo ir mokytis iš jo...

Minėjote, kad esate tikinti. Koks Jūsų santykis Dievu?

Tikiu Dievu. Esu Romos katalikė. Tačiau mano Dievo jutimas turi kai kurių ypatumų, kuriuos geriausiai išreiškė Hermis Trismegistas. Mano supratimu, niekas nėra arčiau žmogaus, nei Dievas. Visi gyvename jame (išskyrus tuos, kurie sako, kad jo nėra). Tai tokia galybių galybė, kuri atsiranda pati iš savęs ir kuria viską iš savęs - viską, kam kada nors įmanoma būti ar įvykti. Tai apima visus būvius, visas galaktikas, visas visų Saulių sistemas ir  viskas jame turi vienodai svarbią vietą (net Vidmantė, kuri kentėjo sirgdama ir jo šaukėsi). Jo neįmanoma žmogui pažinti, nes vienintelio Dievo jis neturi su kuo palyginti čia gyvendamas. Jį galima tik nujausti iš jo kūrinijos, lyginant procesų dėsningumus, naudojantis protu, kaip jo duotu instrumentu. Jis yra kiekviename iš mūsų ir mes esame jame, ir aš prašau jo, kad užpildytų mane savimi kuo daugiau, visiškai, absoliučiai, kad būtų kiekviename mano atome, nes Dievas negali sirgti, negali būti nelaimingas, negali mirti. Taigi  ir aš būsiu sveika, laiminga ir mano siela bus amžina.

Vidmantė Jasukaitytė - kokia JI?

Tokia, kokią matote. Nieko neslepiu, nenoriu atrodyti geresnė, turiu šiek tiek kompleksų, bet jie labai asmeniški. Jaučiuosi kartais vieniša, neturiu priešų, taip pat ir labai artimų draugų, myliu žmones kartais iki graudulio, bet be jų meilės išmokau apsieiti. Žinau, kad ji yra kažkur, mano nepažinta, nepatirta ir man to, atrodo, turi užtekti. Gyvenimą ir gamtą myliu iki ašarų. Tas gamtos pasaulis man yra gyvas, šventas, jis artimesnis už visus žmones, jis mane girdi, aš jį suprantu, viena būdama verkiu kartais iš katarsio , kad jis toks gražus ir  tiek nedaug jo beliko... Na, nors ir dešimt metų... Na, nors ir penkiolika... Vis tiek mažai. Kodėl to nejaučiau anksčiau...

Kalbino Aida Vėželienė