2018 m. rugpjucio 20 d., Pirmadienis

Žurnalistų namuose

*print*

Archyvas :: Albertas Vaidila: abstrakčios dailės spindesys ir skurdas

2018-02-11
 
Albertas Vaidila

Albertas Vaidila

Albertas Vaidila,
menotyrininkas


Vilniuje, Žurnalistų namuose veikia mano vienuoliktoji autorinių darbų paroda „Abstrakcijos". Tebėra gyvi parodos atidarymo įspūdžiai, kurie įsiminė kaip atviras ir nuoširdus pokalbis su žurnalistais apie dailę, bedaiktės dailininkų kūrybos ypatumus, mano paveikslus. Parodos vedėjas, iš dalies ir jos kuratorius Vytautas Žeimantas pasiūlė man žurnalistų svetainėje pasidalinti mintimis apie abstrakcionizmą ir šią parodą. Mielai sutikau, nes abstrakčiąją dailę daugelis žiūrovų vertina atsargiai arba paprasčiausiai ją atmeta kaip ne meną. Kodėl taip yra? Pateiksiu kolegoms žurnalistams keletą savo samprotavimų.

 

 

Naujas meninio vaizdo traktavimas ir M.K. Čiurlionis

 

Kaip žurnalistui reiktų orientuotis klaidžiame dailės krypčių, srovių labirinte, kuriame sugebėjo dingti iš kūrybos akiračio daiktas, o jį iš dalies arba visiškai pakeitė daiktų idėjos, jų esmės, paties dailininko filosofinės nuostatos, kurias lydi intuicija, emocinė būsena, surasti nauji vaizdo estetinės raiškos būdai? Abstrakcionizmo ištakos paprastai siejamos su XIX a. antroje pusėje pradėjusiu plisti impresionizmu ir postimpresionizmu. Pats žodis abstrakcionizmas (lotynų k. abstraktio atsitraukimas, nutolimas), primena, kad kalba eina apie apibendrintų formų daiktus, taip kaip juos matome atitolę nuo jų. Jau impresionistai neskirdavo daug dėmesio realistiškų detalių vaizdavimui. Tarkime, Klodas Mone puikiai jungdavo realistinį vaizdą su išmone, pasakiškais, geometrinio abstrakcionizmo elementais. Abstrakčiuose darbuose atsisakoma daiktų, gamtos imitavimo supratimo. Prasiplėtė ir pati sąvokos „abstrakcija" reikšmė, kuri tapo prilyginama filosofinei bendrybės sampratai. Kaip tai reiktų suprasti? Bendrybės ir atskirybės (konkretybės) pavyzdžių galima daug sutikti ir kasdieniniame gyvenime. Tarkime, jei žmogus pasako, kad jo drabužiai yra šioje spintoje, mes nesunkiai galime įsivaizduoti, kad čia gali būti jo paltas, kostiumas, marškiniai. Tačiau jeigu parduotuvėje žmogus paprašys parduoti jam drabužį, nebus suprastas, kol neįvardys atskirybės - ką konkrečiai nori pirkti. Panašių situacijų galima įsivaizduoti ir kalbant apie žmones, gyvūnus, daržoves ir pan. Dailininkai ėmėsi uždavinio išreikšti tai, kas nematoma: savąjį filosofinį požiūrį į gyvenimo reiškinių vertinimą, muzikalumą, poetišką polėkį, metaforišką minties atskleidimą, savąją psichologinę būseną, vartodami spalvas, linijas, formas kaip bendrybių indikatorius. Pirmuoju vakarietiško pasaulio abstrakcionistu laikomas rusų tautybės dailininkas Vasilijus Kandinskis. Jis ne tik pirmasis surengė autorinę abstrakčių paveikslų parodą 1910 metais, bet ir tais pačiais metais pademonstravo spalvų muzikos meną, o tai jau buvo abstrakcijos „grynoji" forma, aiškiai apibūdinusi ir pačią abstrakcijos sąvoką ir jos gilumines galimybes, kur susilieja filosofija, muzika, dailė į vieną ir nepakartojamą dvasingumo upę - abstraktųjį meną. Praėjus dviems metams V. Kandinskis išleido veikalą „Dėl meno dvasios" (Conceming the Spiritual in Art). Tai pirmas traktatas apie abstrakcionizmą, kuris padėjo šio modernaus meno idėjoms pasklisti po Europą. Vasilijaus Kandinskio, kaip ir daugelio kitų dailininkų, abstrakčių darbų kūrimas siejamas su subjektyviąja idealistine filosofija, kurios išraiškai vartojo fovistinį spalvų skambesį. Greta V. Kandinskio pasekėjų ir savaimingų abstrakcionizmo versijų kūrimu išsiskyrė Pitas Andrianas, nefigūrinės dailės geometrinės atšakos pagrindėjas, rusų dailininkas Kazimieras Malevičius, išgarsėjęs paveikslu „Juodas kvadratas baltame fone", kurį pavadino „suprematiniu" (pranc.. k. supreme - aukščiausias), nors pats dar tobulesniu laikė vėliau sukurtą paveikslą „Baltas kvadratas baltame fone". Apie pastarąjį darbą autorius sakė, kad jame „jutimiškai - daiktiškai vaizduojamas jokio daikto nebuvimas", beje, manydamas, kad pasiekė bedaiktiškumo viršūnę. Tačiau jam išradingumu nenusileido italų abstrakcionistas Lučijas Fontana, kuris 1956 metais pademonstravo paveikslus - pilkas drobes, su peiliu įrėžtais pjūviais. O su daiktiškumu bene išradingiausiai susidorojo prancūzų dailininkas Ivas Kleinas, sukvietęs savo parodos lankytojus į salę, kur vietoj paveikslų pasiūlė sutelkti dėmesį į tuščias sienas, kuriose reikėjo įžiūrėti „nematerialų tapybinį krūvį". Filosofiniu požiūriu tai jau visiškai švarus subjektyvusis idealizmas, kuris teigia, kad materialus pasaulis neegzistuoja, o vienintele realybe pripažindamas individualią sąmonę, subjektyvius pojūčius. Paminėtos abstrakcijos gerai apibūdina bedaiktiškumo dailėje ribų plitimą iki visiško jų suniveliavimo. 
Abstrakcionistų darbus galima suskirstyti į dvi dideles grupes - daiktinį abstrakcionizmą ir bedaiktį. Pirmajai grupei priskirtini kūriniai, kuriuose vaizduojami konkretūs daiktai ar objektai, arba konkretūs daiktai jungiami į kompozicinę sandarą su abstrakčiomis formomis, antrajai - kompozicijos, kuriose vaizdas formuojamas atsisakant tradicinių realių formų, o einama, taip vadinamo, „grynojo" meno paieškos keliu - kur spalva, linija, forma yra ne tik raiškos priemonės, o kartu ir paveikslo turinys. Lietuvai abstrakcionizmo atsiradimas padėjo mums ir pasauliui atrasti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kaip tai įvyko? Vakarų žinomiems menotyrininkams pradėjus diskusiją apie abstrakčiąją dailę ir kas laikytinas jos pradininku, greta kitų buvo paminėtas ir M. K. Čiurlionis. Tuomet ši pavardė daug kam buvo nežinoma, tačiau pradėjus domėtis darbais, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo iškeltas ne kaip abstrakcionistas, nors jo darbai ir pasižymi plačiais apibendrinimais ar abstrahavimu. Paveiksluose išryškėjo kai kas išskirtinio lyginant su kitų dailininkų abstrakcionistų kūryba. Jis buvo pripažintas savitu ir didelio talento dailininku, sugebėjusiu atitrūkti nuo žemiškos regimybės vaizdavimo, žvelgdamas į žemę, visatą tarsi iš kosminių aukštumų, kurdamas filosofinio, simbolinio turinio paveikslus. Didžiuma vaizdų dvelkia spalvine ritmika, gilia muzikine pajauta, tuo pačiu pasiekiant puikią dviejų meno šakų - dailės ir muzikos - simbiozę. M. K . Čiurlionis laikomas visų laikų geriausiu Lietuvos dailininku ir pirmuoju mūsų šalies profesionaliosios muzikos kūrėju. 
Prieškario ir pokario metais Lietuvos abstrakčioje dailėje (ypač tapyboje) išbandė jėgas gana daug žinomų šalies dailininkų, nemažai linkę į abstrakcijas ir jaunoji dailininkų karta, išaugusi nepatirdama sovietinės normatyvinės estetikos suvaržymų, tačiau abstrakčių paveikslų paklausa menka. Tai ypač gerai žino dailės kūrinių aukcionų rengėjai, galerijų savininkai ir patys dailininkai.

 

Kam reikalinga abstrakčioji dailė?

 

Kodėl abstrakčioji, o ypatingai bedaiktė dailė yra sunkiai „įkandama", nepaklausi? Čia pat peršasi ir kitas klausimas: gal abstrakčioji dailė iš vis niekam nereikalinga? Lyg ir nekyla abejonių, kad triadoje „dailininkas - abstrakcija - žiūrovas" problemiškiausioje pozicijoje yra žiūrovas. Taip buvo nuo šios meno krypties atsiradimo iki šių dienų. Dailininkas visada nori kurti ir dalintis savo kūryba su žiūrovu. Ryškaus talento kūrėjai mėgsta naujoves, linkę eiti nepramintais takais. Jiems modernus menas yra gyvenimo būdas, galimybė išreikšti savo kūrybinį credo, pasaulėjautą, praturtinti dailės kalbą, pagyvinti dialogą su žiūrovu. Geriausiai dailės pulsą, naujoves apčiuopia patys dailininkai, dailės kritikai, kolekcionieriai. Pastarieji sudominusius darbus įsigyja, taip pat vertingus darbus įsigyja ir muziejai, meno galerijos, dailės kūrinius padeda realizuoti ir meno aukcionų organizatoriai. Tačiau dailininko abstrakcionisto dialogas su didžiuma žiūrovų (dažnai ir su specialistais) nėra paprastas. Toli pavyzdžių ieškoti nebūtina. Štai prieš keletą dienų žurnalistas Jonas Jackevičius, kuris taip pat yra ir poetas, ir dailininkas, paprašė, kad pasakyčiau savo nuomonę apie jo abstrakčių darbų parodą, kurią neseniai buvo surengęs savo jubiliejaus proga Rašytojų sąjungoje. Pasakiau, kad paroda įdomi, tačiau jis pats galėtų daugiau ir geriau pasakyti apie savo darbus, negu aš. Iš tikrųjų man jo tapyba patiko - ekspresyvios, dažnai kontrastingų spalvinių dėmių formos, tamsokas koloritas patraukė kuriamais prieštarų kupinais vaizdais, jaučiama dvasine įtampa. Tokią aš įžvelgiau jo - menininko saviraišką - nerimastingą prigimtį, minties įtampas. Tačiau kiekvienas, kad ir abstraktus darbas, turi savo sukūrimo istoriją, su kūrybos proceso metu apėmusiais jausmais, mintimis ir dailininko sau keliamais meninio sprendimo uždaviniais. Geriausiai visą kūrybos procesą gali apibūdinti pats kūrėjas, o žiūrovui visa tai paslaptis, nes nėra konkretaus vaizdo, o menininko saviraiška yra lyg lėktuvo „juodoji dėžė", kurią kažkas turi atverti ir pagarsinti tikrąją skrydžio (šiuo atveju paveikslo) istoriją. Taigi problema - atotrūkyje tarp kūrėjo ir meno vartotojo, o kalbant terminologine kalba, abstraktaus kūrinio komunikatyvinės, o neretai ir estetinės funkcijos praradime. Tai ir nulemia „nesusikalbėjimą". Abstrakcionizmas jau daugiau negu šimtmečio istorijoje yra patyręs ir pakilimo, ir nuosmukio laikotarpius. Pokario metais toliau gyvuoja ankstyvojo modernizmo kūrybiniai principai. Dar dirbo daugelis senųjų meistrų: P. Pikasas, A. Matisas, F. Ležė, Ž. Ruo, M. Šagalas ir kt. Buvo tęsiamos novatoriškas eksperimentavimas. Maždaug apie 1960 m. abstraktusis ekspresionizmas arba veiksmo tapyba („action paiting") tampa įtakingiausia srove JAV. Maždaug tuo pačiu metu Niujorke atsirado judėjimas Fluxus, kurio pradininkas lietuvių kilmės dailininkas Jurgis Mačiūnas iškėlė šūkį "menas - žaidimas". Mūsų tautietis taip pat kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius reginius, įvairius modernaus meno demonstravimo spektaklius. Reikia pažymėti, kad šio menininko atminimas gražiai įamžintas jo gimtajame Kauno mieste, o Vilniaus savivaldybė už 5 mln. dolerių įsigijo visą Jurgio Mačiūno kolekciją, kurioje 2600 eksponatų. 
Žymių abstraktaus meno kūrėjų vardai užima deramą vietą pasaulio dailės istorijoje, o kartu ši meno kryptis kupina skandalingų įvykių, apgaulių, maivymosi. Amerikietiškojo abstrakcionizmo vystimosi istorijoje Džeksonas Polokas pirmasis, atsisakęs įprasto teptuko, ėmė purkšti dažus ant grindų paguldytos ar ant sienos pakabintos drobės. Po jo sekė šaudymas dažais į drobę, tapybos paveikslai buvo kuriami nuogu kūnu, jį ištepus dažais ir darant atspaudus vartantis ant drobės. O kur dar automobilių, beždžionių, asilų ir kitų neįprastų dailei dalykų įtraukimas į kūrybinį aktą. Abstraktusis ekspresionizmas į meno ir visuomenės, suvokimo standartus, socialines problemas žiūrėjo kaip į „nesvarstytiną laiko sąlygą". Bene vienintele meno funkcija pripažįstamas veiksmas, kurį atlieka pats menininkas. Paprastai mažai kalbama arba nutylimi tokie darbai, kurių gana daug, tačiau jie nesukelia nei susidomėjimo, nei estetinio pasitenkinimo, o kalbant dailininkų terminologija, juose pasitenkinama tik paveikslo „plokštumos sutvarkymu" , elementariomis spalvų, linijų sąšaukomis. Žinoma, ir tokie paveikslai gali pagyvinti interjerą. Juos dažnai rekomenduoja buto šeimininkams dizaineriai. O meno vartotojas kartais ir neskiria, ką įsigijo - interjero „spalvingą akcentą" ar abstraktų paveikslą. Bene problemiškiausias tas modernizmo faktas, kad visos avangardinio meno srovės - kubizmas, dadaizmas, siurrealizmas, popmenas, konceptualizmas, o taip pat, kaip matėme iš pateiktų pavyzdžių, ir abstrakcionizmas siekė praplėsti meno ribas iki pat jų ištirpimo nemeno reiškiniuose. Šios meno kryptys neretai susijusios ne tik su aukščiau minėta subjektyvaus idealizmo filolosofija (Dž. Berklis, E. Machas ir kt.), bet ir A. Šopenhauerio, F. Nyčės, K. Jungo ir kai kurių kitų asmenybių filosofinėmis pažiūromis, neoplatonizmo, dzenbudizmo idėjomis. Visa tai galima laikyti šiuolaikinės pliuralistinės pasaulio sampratos šaltiniais. Kai kurie meno teoretikai - pavadinkim juos skeptikais - mano, kad dailė išsisėmė ir pranašauja visišką jos sunykimą ir mirtį. Manau, kad šie skeptikai tinkamai neįvertina gyvenimo dialektikos. Niekas nestovi vietoje, yra nuolatiniame judėjime ir kaitoje. Dailė gyvuoja ir gyvuos. Ir ji reikalinga ne tik dailininkams ir dailės istorijai, bet ir plačiajai visuomenei. Tikrajam menui nėra būtinos lengvai suokiamos formos, nes pati spalva ar jos deriniai gali kelti ne tik estetinį pasigėrėjimą, papuošti kambarį, bet ir įtakoti sveikatą, pakelti nuotaiką, darbingumą. Tas poveikis reiškiasi per spalvų bangų ilgį, vibracijas, kurios yra paveikios žmogaus vibracijoms, užtikrinančioms mūsų energetinį potencialą. Modifikuojasi senų menų rūšys, formuojasi naujos. Galingo užtaiso menui teikia nauji mokslo, technologijų pasiekimai, kompiuterinio meno, nepaprastai greitai progresuojančios dirbtinio intelekto galimybės. 
Dabar Vilniaus žurnalistų namuose veikianti mano darbų paroda „Abstrakcijos" atspindi kai kurių naujų technologijų panaudojimą ir vaizdo kūrimo atradimus - jungiant piešimo ir tapymo įgūdžius, kuriuos įgijau dirbdamas tradicinėmis priemonėmis, su kompiuterinės technikos, dailės programų teikiamais pranašumais. Siekiau sukurti spalvingus, šviesius paveikslus, kuriuos pagal vaizdo pobūdį būtų galima suskirstyti į tris grupes: pirmajai grupei priskiriu tapybiškus, primenančius akvareles paveikslus („Salėgrįža", „Tamsos įkalinimas", „Atspindžiai", „Spindintys tamsoje", „Raudonojo debesies atėjimas" ir kt.); kitoje darbų grupėje ryškiomis linijomis ir spalvinėmis dėmėmis formuojami vaizdai į savaimingas kompozicines struktūras („Kosminiai pusryčiai", „Rudens alsavimas", „Vibracijų sąveika", „Saulės žaismės prie Raudonosios upės", Šokis mėnesienoje" ir kt.), trečioje grupėje vyrauja spalvinės dėmės, kurios pagyvinamos tarsi virpančiomis banguotomis linijomis, kartais susipindamos į dekoratyvinius motyvus („Likimo bangos", „Salės nusileidimas į jūrą", „Mingantis ežeras", „Tinklai ir jūra" ir kt.). Paveikslų pavadinimai poetizuoti, metaforiški. Tokiu būdu siekiu neįsprausti žiūrovo į konkretybės suvokimą, o paliekama erdvė savarankiškiems pastebėjimams ir pamąstymams ar tiesiog estetiniam įspūdžiui, emocinei paveikai.

 

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-03 11:56
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Algis

2018-02-26 14:56

Puikus profesionalus straipsnis apie dailę. Labai pravartus žurnalistų savišvietai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media