Kur jūs,
Išnykusių kaimų skaistuolės?
Pas šventąjį Petrą
Ar dar kol kas ne?
Ar žinote jūs,
Dzūkės, žemaitės
Ar ilgakasės aukštaitės,
Miestietėmis tapusios,
Kad jūs palikuonys
Dubline,
Klivlende
Ar dar nežinia kur
Netgi su Mopsais
Angliškai šneka?!

Čigonė nemoka meluoti

Netikėtu žvilgsniu
Tu man įžiebei ilgesį,
Kurio aš buvau
Begal pasiilgęs...

Gal čigonės burtai
Pildosi,
Kuriuos ji man
Kadaise už rublį
Halės turguje prie vartų
Čiauške čiauškėjo.

- Bernioke, žinoki -
Čigonė nemoka meluoti!
Tavęs laukia didelė didelė meilė!
Tik lauk! Neskubėk!

Ir štai - kaip matai -
Praėjo metų metelių
Jau tiek ir tiek,
Tad sakau:
- Vau,
Čigone, čigone,
Mano mieloji,
Kuri man
Gražiausią svajonę
Padovanojai,
Gal jau dabar atėjo
Toji meilė
Man išburtoji?

Pasek man
Dar vieną pasaką,
Nes anoji - senoji -
Žiauriai paseno.

Pasek!
Čigonė nemoka meluoti!

Vakaruškos kadais

Vai tai buvo, vai tai buvo

Vakaruškos lig aušros.
Prakaitas per skruostus sruvo,
Kol armonika tegros.

Šoko skaisčios stambiakrūtės,
Šoko pečiuiti bernai:
Tai kadrilį, tai polkutę,
Tai dar kažin ką tenai.

Poros spraudėsi į kampą,
Cypė jaunės - net baisu!
Palubėj kilnojos lempos
Nuo armonikos garsų.

Ilgakasės nuodėmbaimės,
Natūralios, be lakų.
(Vis dėlto nebuvo kaimo
Be mergelės su vaiku).

Vakaruškų, mielas broli,
Nieks nevertino rimtai,
Jeigu dėl mergų gražuolių
Nesusipešė bernai.

Lyg ryto nusivarę,
Vis ant kojų - lyg girti.
Bet širdy taip gera, gera -
Apsakyti negali.

Lydi mergeles berneliai
Parugiais, parugiais
Ir nužymi visą kelią
Bučiniais, bučiniais.

Vai tai buvo, vai tai buvo
Vakaruškos lig aušros.
Prakaitas per skruostus sruvo -
Neužmiršti niekados!

Toks vakaras

Ji viena...
Durys užvertos,
Kad nieks neįeitų,
Niekas nedrumstų
Vienišės vienatvės
Ramybės.

Tas vakaras jos -
Mąstyt,
Prisiminti, kas buvo
Šiandieną, vakar,
Kadaise.

O skruostai -
Tai šypsena spindi,
Tai nosine
Ašarą šluosto...

Palaiminga
Vakaro pasaka,
Kai keturios sienos
Saugo tave
Nuo bildesio, žingsnių,
Tarnybos rutinos,
Kai laikrodis tiksi -
Ir pirmosios žvaigždės
Mirksi -
Tik tau.

Žegnojas -
Lyg maldai sudėjus rankas.
Viens Dievas težino,
Ko prašo, ko ilgis,
Ko tikis?

Tai jos paslaptis.
Jos vakaras.
Ramybės palaima
Vienišei.

Banga, nesiekianti krantų

Jau pats tik sau
Ištarti vardą jos gali,
Kai nieks neklauso,
Nieks negirdi.

Kai spindi jos plaukai -
Kad ir žili žili,
Kad raukšlės tokios
Ryškios ir patrauklios,

Kai jokio atsako
Nesitiki, nelauki,
Kai jo nei tau, nei jai
Ir nebereikia...

Tiktai per širdį nuvilnija
Tokia šilta, lengva banga,
Nesiekdama nugludintų krantų,
Nes tavo pasas -
Jau neterminuotas,
Kai meilę vertina
Patrakėliai jauni:
- Žiūrėkite,
Jau pasimaišė dėdės protas...
Kad kliedi jis
Nei šį, nei tą...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
O gal iš tikro
Pasaka baigta?!