Žurnalistas taip pat žmogus

Jurgita Lapienytė

Dieną, kai ketinu rašyti apie atominę elektrinę, apsivelku suknelę su Peliuku Mikiu ant pilvo. Kad pati nepamirščiau - apie tokius sudėtingus dalykus, kaip Lietuvos santykiai su Rytais, branduolinė energetika, verslininkų interesai politikoje, jums, skaitytojai, pasakoja vaikai. Įžvalgos, proto aštrumo ir atkaklumo žurnalistams gal ir pakanka, tik laiko ir motyvacijos - ne visada.

Spauda miršta. Žiniasklaida keliasi į internetą. Internetas yra guminis. Taigi - šiukšlynas. Redakcijose žmonės naujienas krauna nepakeldami akių. Ir ne visada jas paskaitę. Kas greičiau, kuo daugiau. Daug tų naujienų, akivaizdu, į viešąją erdvę patenka nesuredaguotos. Dalis žiniasklaidos turinio yra ne žurnalisto rašiniai, pretenduojantys į objektyvumą, bet tam tikros verslo struktūros, politinės organizacijos, kitų suinteresuotų asmenų informacija.

Taip didieji naujienų portalai tampa naujienų generavimo fabrikais. O rankų darbą gamyklose netrunka pakeisti mašinos. Todėl naujienų portalai man primena paprasčiausių skelbimų puslapį, kur vienas nori parduoti, kitas - atsiduoti.

Kodėl tokios naujienos pasiekia skaitytojus? Nes, jei nerasite viename portale, pabėgsite į kitą. To jums niekas neleis.

Kartais, taip bėgdami ir griūdami, Lietuvos žurnalistai aplenkia ir užsienio žiniasklaidos grandus, kruopščiai tikrinančius informaciją, neapsiribojančius fraze „patikimų šaltinių teigimu".

Man asmeniškai tokia žiniasklaida yra verta dėmesio. Ją malonu skaityti, ja galima pasitikėti, cituoti. Jos skaitytojai - lojalūs.

Žurnalistikos tikslas - tiesos siekimas - yra procesas. Patikrini informaciją, tada ją paskelbi, ieškai komentarų, bandai prisikasti iki pirminių šaltinių, interesantų, kaltininkų.

Tačiau nedaug žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos atspindi tokį procesą. Tai dėl to, kad per daug laiko skiriama naujienų generavimui, žvilgčiojimui, o ką gi rašo konkurentai.

Tik po to, kai visas redakciją pasiekiantis srautas sudėliotas pagal rubrikas, imamasi autorinių medžiagų. Žinoma, dauguma jų taip pat nepretenduoja į solidžius žurnalistinius kūrinius. Nes žurnalistai užsiima tokiu aukštuoju pilotažu, kad dangaus nuo žemės neskiria.

Pavyzdžiui, aš, vos pradėjusi dirbti žiniasklaidoje, iškart ėmiausi ekonomikos temų. Įsivaizduokit, universitetą ką tik baigusi mergaičiukė pasakoja apie valstybės biudžetą, darbo rinką, branduolinę energetiką, elektros kvotas, dujų kainodarą. Šios temos - savaitės darbas. Ar to nusipelno mano skaitytojas? Mergaičiukės su Peliuku Mikiu ant pilvo, rašančios greičiau negu skaitančios?

Ar pastebėjote, kad žurnalistai visur įkyriai pabrėžia „sakė X portalui", „kaip Y žurnalistui aiškino" ir panašiai? Ar atsimenate, kad Z persona apie F personos pasitraukimą iš gyvenimo sužinojo iš X portalo? Kiekviename autoriniame straipsnyje gausiai vartojamas atitinkamo portalo vardas.

Belieka, kad atsistoję paplotumėte žurnalistui už tai, kad asmeniškai paskambino vienam ar kitam politikui, portalą skaitytumėte vien už tai, kad atitinkamą naujieną paskelbė trimis minutėmis anksčiau nei kitas portalas. Vien todėl, kad žmogus, atsakingas už naujienų krovimą kitame portale, tuo metu virėsi kavą ar rūkė.

Blogiausia, kad aš tokį savo, kolegų ir konkurentų elgesį galiu pateisinti. Nes, kol žmogus apkeliauji visus tą savaitę vykstančius renginius, laiko įvykių analizei ne visada lieka.

Kai informacijos srautas toks didelis, įgyti žinių yra vis sunkiau. Savo, kaip žurnalistės, užduotį suvokiu kaip pagalbą skaitytojui susigaudyti tame sraute. Nes aš dirbu skaitytojui, nors man algą už tai ir moka įmonės akcininkai.

Bet ar to reikia skaitytojams? Nežinau, nes grįžtamojo ryšio beveik nėra. Stengiuosi skaityti savo tekstų komentarus, bet konstruktyvumo nerandu. Tik sužinau, kad man moka „Chevron" ar „Gazprom", kad man rašyti liepia Valatka ar man geriau apskritai nerašyti. Paskaičius net gaila pasidaro, kad nesu parsidavusi nei JAV, nei rusams, nei savo redaktoriui. Nes vis tiek linčiuoja, tai kodėl gi už tai atlygio nepaprašius?

O kur tie skaitytojai, kurie gali pateikti konstruktyvią kritiką ir pasakyti, ko iš manęs nori? Gal jiems užtenka, kad tik sukraunu naujienas. Gal jiems užtenka, kad stenografuoju, pirma pranešu apie įvykius X ar Y. Kartais tai sufleruoja ir straipsnių skaitomumas.

Man ramybės nuolat neduoda faktas, kad aš, žurnalistė, esu diletantė. Žinau kažką apie šį bei tą, bet diskutuoti nei su šio, nei su to specialistais aš negaliu. Mano žinios visomis temomis yra labai ribotos. Ir nesutinku, kad žurnalistas turi atlikti tik mediatoriaus vaidmenį. Šalyje, kur su tavim kalbantieji vis taikosi kažką nutylėti, pameluoti, apsukti, noriu dalykus išmanyti ir pati. Tik tada aiškinti savo skaitytojams.

Bet ar to reikia jums? Gal kokybinės analizės ieškantieji lietuviškų portalų nė neskaito, o skaitantiesiems užtenka gando lygio žinučių, verslo struktūrų pranešimų spaudai, politikų sąmonės srauto, nepaaiškintos agentūrinės informacijos.

Tik bijau, kad neužtenka. Pikti komentarai rodo nusivylimą žiniasklaida, o konstruktyvios diskusijos apie žurnalistiką taip ir lieka prie vakarienės stalo.

Jei jums įdomu diskutuot apie žiniasklaidą, siūlau apsilankyti šiuose „Facebook" puslapiuose: „Parsidavusi žiniasklaida", „Žiniasklaidos simptomai", „Žiniasklaidos perlai".

Iš 15 min.lt