Neseniai į mano rankas pateko 2009 metų pabaigoje Ukrainoje išėjusi įdomi knygą - „Ukrainos žurnalistika varduose" (Украiнська журналiстика в iменах). Jos paantraštėje parašyta, kad tai „medžiaga enciklopediniam žinynui". Ukrainiečių kalba išleistos knygos įžangoje teigiama, kad į šį rinkinį įeina bibliografiniai straipsniai apie „žinomus, mažai žinomus ir „pamirštus" Ukrainos žurnalistus, redaktorius, ir leidėjus".

O labiausiai mane nustebino, kad ši storoka, beveik 400 puslapių turinti knyga - jau 16 šios serijos laida.

Susidomėjau šiuo serijiniu leidiniu. Pasirodo, kad 1993 m. Ukrainos Nacionalinės Mokslų Akademijos prezidiumas nutarė prie MA pavaldžios Lvovo nacionalinės mokslinės V.Stefaniko (vardo) bibliotekos įsteigti Periodikos mokslinį tiriamąjį centrą, kuris ir pradėjo leisti serijinį leidinį „Ukrainos žurnalistika varduose".

Pirmasis „Ukrainos žurnalistika varduose" tomas pasirodė 1994 m. Vėliau - po vieną kasmet, kiekvienas tomas - 500 tiražu. Knygos gana solidžios, nuo 337 iki 565 puslapių apimties. Jose abėcėlės tvarka aprašomi šios šalies žurnalistai, redaktoriai, leidėjai bei žmonės, įvairiose užsienio šalyse leidę periodinę spaudą ukrainiečių kalba. Kiekvienam skiriama nuo pusės iki 2-3 lapų.

Dirbama metodiškai, atrandant vis naujus vardus. Kaip teigia patys leidėjai, „ daug vardų mūsų laiku pirmą kartą sugrįžtą iš spec. fondų".

Norą nieko nepraleisti ir neužmiršti rodo ir 16 tomo turinys. Knygos pabaigoje per 50 puslapių skirta 2,3,4,7,8,9,10,11,12,13 ir14 tomų papildymams.

Rašoma, kad šio sumanymo leidėjai yra trys: Ukrainos Nacionalinė Mokslų Akademija, Lvovo nacionalinė mokslinė V.Stefaniko biblioteka ir Periodikos mokslinis tiriamasis centras. Beje, tie patys leidėjai leidžia ir „Ukrainos periodikos chrestomatiją".

Sužinojęs apie ukrainiečių plunksnos brolių situaciją, pabandžiau apžvelgti, ką panašaus turime mes. Deja, pasigirti nėra kuo. Turime tik vieną solidesnį leidinį - „Žurnalistikos enciklopediją", išleistą jau senokai - 1997 m. Ir dar galima būtų paminėti Senjorų klubo iniciatyva, 2009 m. pasirodžiusią knygą „Senjorai", kurioje yra 140 žurnalistų trumpos autobiografijos. Bet tai, vaizdžiai šnekant, tik lašas jūroje. O atgaivinto almanacho „Žurnalistika" visai kiti tikslai.

Todėl akivaizdu, kad mums reikia sukrusti. Be abejo, būtų naivu tikėtis mūsų Mokslo Akademijos ar kitos valdžios institucijos iniciatyvos. Ją reikia rodyti patiems. Lietuva - ne Ukraina, čia niekas už mus apie mus neparašys.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-01-03 10:32

Atgal