2024 m. liepos 16 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Užsienio naujienos

*print*

Archyvas :: Raketos sumaitotą sūnų ir sūnėną ukrainiečiui teko į karstus dėti atskiromis dalimis

2023-09-28
 
E.Butrimo nuotraukose: a) Nikolajus ir Valentina Kučerenkos liūdi prie sugriauto namo

E.Butrimo nuotraukose: a) Nikolajus ir Valentina Kučerenkos liūdi prie sugriauto namo

Eldoradas Butrimas
Specialiai LŽS tinklapiui iš Tiški kaimo, Ukraina

„Pats baisiausia dalykas tėvams yra laidoti savo vaikus; nelinkiu niekam to išgyventi, ką aš patyriau, kai po sprogimo per dulkių debesį ir griuvėsius naktį apgraibomis pasišviesdamas telefonu atropliojau iki saliono; lovos, kuriose miegojo Vadimas ir Vladikas buvo užverstos plytų ir cemento luitų, o nė vienas iš jų neatsiliepė į mano šaukimą; pamatęs, kad jų kūnai mėtosi atskiromis dalimis suvokiau, kad niekuo nebeįmanoma padėti, tačiau vis vien garsiai lemenau jų vardus, o netrukus klykti ėmė mano žmona bei sesuo; tą akimirką ir vėliau milijoną kartų klausiau Dievo, kodėl pas save pasiėmė ne mane, o sūnų ir sūnėną; man 71 - savo jau pragyvenau, o Vadimui tik 39, Vladikui 45; žmona po tos nakties į sugriautą namą ir kraujo prisigėrusį kambarį nekėlė kojos; aš irgi labai retai tą darau, matote, grindyse dar tebestyro žudikė raketa, o kai tai matau širdis atrodo plyš iš atgyjančio skausmo; širdį skauda ir todėl, jog sūnus sotaus gyvenimo nepatyrė, nes kartu ūkininkavom, neėmėm jokių kreditų ir savo jėgomis ūkį padidinome iki šimto hektarų; vaikščiojome apiplyšusiomis kelnėmis, bet pasistatėme fermą, prisipirkome technikos ir karo išvakarėse džiaugėmės, jog dabar atsigausime, pradėsime apsipirkti, keliauti, bet viskas pavirto į dulkes; jei būčiau žinojęs, kad taip susiklostys, būčiau bėgęs jau pirmą okupacijos dieną, tačiau tada maniau, kad karas ilgai netruks ir netikėjau, kad Rusijos kariai gali mums ką nors bloga daryti, nes mes čia visi rusakalbiai; Vadimo ir Vladiko kūnus dalimis iš po sunkių nuolaužų ištraukti pavyko tik kitą dieną pasikvietus pagalbon du kaimynus; tą pačią popietę juos paskubomis ir palaidojom, nes taip liepė okupantai, kurie nurodė bėgti į Rusiją jei nenorim visi žūti; ten mus viliojo pasilikti žadėdami suteikti dideles išmokas, įvairias lengvatas ir būstą; tuo nesusigundžiau ir per Latviją, Lietuvą bei Lenkiją grįžau kartu su žmona bei seserimi atgal į kaimą, apsistojome sūnaus Nikolaujaus name; kiti penki šeimos nariai pasiliko Vilniuje; Nikolajus įsidarbino vairuotoju, jo žmona kavinėje, o dukrelė lanko lietuvišką mokyklą; jaunesnio, velionio sūnaus Vadimo dukra lanko ukrainietišką mokyklą, o jos mama joje mokytojauja; su devynmetėmis anūkėmis Liza ir Maša susiskambinam kas dieną, aš nuotoliniu būdu net padedu joms ruošti pamokas; mergaitės labai nori čia grįžti, pasiilgo savo namų, tačiau kol karas nesibaigė joms geriau pasilikti Vilniuje; jei jos čia atvyktų man su žmona stogas važiuotų iš baimės, kad bomba vėl gali atskristi, nes iki Rusijos sienos netoli, ir dažnai girdime mūšių aidus" - kalbėjo Nikolajus Kučerenka.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-09-28 13:11
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Jonas Davydonis

2023-09-29 11:57

issigimimas. Čia-okupantų žveronas!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media