2021 m. balandžio 22 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Užsienio naujienos

*print*

Archyvas :: Lemonte Vytauto A. Gocento paroda „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas“

2021-02-26
 
Vytautas A. Gocentas,

Vytautas A. Gocentas,

Lemonte pradėjo veikti Vytauto A. Gocento paroda „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas". Ji skirta Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos 98-osioms metinėms paminėti.

 

Parodos globėjas kun. dr. Valdas Aušra, Mažosios Lietuvos Fondo ir Draugijos pirmininkas. Parodos rėmėjas Julius R. Butkus, Lietuvos Šaulių Sąjungos Išeivijoje (LŠSI) vadas. Parodos sumanytojas Ernestas Lukoševičius.
Autorius apie save (iš rašomos atsiminimų knygos „Konvalijos iš Klaipėdos", pradėtos Klaipėdoje 1989, kalbantis su mama): Aš, Vytautas Albertas Gocentas gimiau Klaipėdoje mylimų tėvų teisininko Jono Jurgio Gocento ir namų šeimininkės Lėnos/Elenos Srūgytės-Gocentienės šeimoje 1953 m. balandžio 23-ąją, Jurginių ir Adalberto vardų dieną. Buvau pagrandukas po viduriniojo Jurgio Kristijono ir vyriausiojo Jono Algirdo.
Augau ramioje ir ūksmingoje sodo bei parko medžiais apsodintoje Gėlių gatvėje, turėjusioje dvidešimt kelis namelius. Jie buvo pastatyti 1936 m. pagal inžinieriaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, norint Klaipėdoje plėsti lietuvybę, nutarta apgyvendinti daugiau bendrapiliečių iš Lietuvos - šis nuo miesto centro nutolęs pakraštys turėjo senąjį Smeltės pavadinimą, kurio naujoji gatvių ir namų santalka vadinta „Darbininkų kolonija", „Celiuliozės kolonija" (vok. Celluose-Kolonie). Anuomet ši gatvė pavadinta S. Daukanto vardu, o kraštui ir valstybei atmintinais 1939 m. jo neteko, bet ir vokiškasis Blumenstrasse pavadinimas pokaryje išverstas į lietuvišką.
Į Gėlių gatvę atsirėmusi, o vėliau ir ją kirtusi Lakštučių gatvė anksčiau vadinta Gintaro pelkės gatve (Bernsteinbruch Strasse), nes XX a. pradžioje čia dar buvo Gintaro pelkės kaimas. Iš šio kaimo buvo kilęs garsusis prekybininkas, Klaipėdos miesto burmistras, Kuršių marių žvejybos inspektorius, etnografas, liaudies dainų rinkėjas, piešėjas, poetas Vilhelmas Berbomas (Ernst Wilhelm Beerbohm, 1786-1865). Vilhelmo Berbomo gatvės vardas, gyvavęs iki 1940 m., atkurtas 2014 m. miesto šiaurinėje pusėje - taip dabar vadinasi dalis Įgulos gatvės...
Vaikystė smagiai bėgo švelniu smėlio takeliu kieme, straksėjo gatve akmeniniais lauko kūliais, misinginiais (špižiaus) šulinių dangčiais, nuvirsdavo į netolimų laukų žolynus, kur, atrodė, amžiams pasiklysdavo ir pasimiršdavo, kol reikėdavo grįžti namolio į mylinčios mamos glėbį ir apsaugą...
Ten - kiemo ir gatvės draugų, bendraklasių nesibaigiantys žaidimai, kelionės prie marių, ošiančios jūros ir smėlio kopų galybėn, prie kitų vandenų - Danės, Smeltalės, Wilhelmo kanalo, Minijos... Kamuolio ir plieninio rato vaikymas, lenktynės guoliniu paspirtuku ar dviračiu, žvejonių kantrybė, o maudynių atgaiva. Šilti vakarai ganykloje prie laužo su karšta bulve delnuose. Galiausiai - ilgai lauktas sekmadienis, kuomet ne tik evangeliškosios pamaldos kapinių bažnytėlėje atsibūdavo, bet ir į dangų kylantys sklandytuvai nuviliodavo...
Daug gerųjų mokytojų 4-oje prie turgaus ir 15-oje mokykloje žvejybos uosto gale, o dar rankinio treniruotės, radiotechnikų būrelis, dailės studija ir pirmieji mėginimai rašyti ar net spausdinti miesto laikraštyje, sostinės moksleiviškame žurnale. Nemažai knygų perskaityta, o su broliu Jurgiu ir draugais bėgta į kiną. Su tėvais iškilmingai eita į teatrą, į Jonines miesto sode ir svečiuosna pas mielus klaipėdiškius, gyvenusius savo amžinose tėvonijose...
Įsimintiną 1971 metų vasarą - mama ir tėvas Gėlių gatvėje, o artimi klasės draugai geležinkelio stotyje palydėjo į Vilnių, siekti mokslų aukštųjų. Tėvo paklausiau į ką man stoti - kur nori, tik ne į teisę... Ten, Vilniuje išvaikščiotos gatvės, kiemai, kapinės, stebėtasi kalvų aukštumu, bažnyčių boniomis, kryžiais... Senojoje lietuvių sostinėje atrastas naujas pasaulis, sutikti mieli bendramoksliai. Kai kurie profesoriai - dar senoviniai, net iš prieškario, o jaunieji dėstytojai - veržlūs, siekiantys įtvirtinti savo žinojimus, matymus... Čia lankytas literatų būrelis senajame universitete ir vėl piešta bei tapyta dailės studijose M. K. Čiurlionio gatvėje, o pabaigus studijas - ir ant Tauro kalno...
Taigi, džiaugtasi savarankiško gyvenimo stebuklu, o pirmąją atostogų vasarą su studentų statybininkų būriu išvažiuota į Sibirą gelžbetonio lieti, kitą - vaikščiota kraštotyros takais šventojoje Žemaitijoje, trečiąją - skubėta į praktiką Klaipėdos vykdomajame komitete, ketvirtąją - žygiuota Pabradės karinės stovyklos smėlynuose, kur ankstų rytmeti bėgta miško proskyna, lauko takais...
Baigėsi paskutinės katino dienos kaip ir studijos Alma Mater - 1976 metais prašiausi paliekamas dirbti Vilniuje. Į Vilnių pro Giedraičius 1920 metais ir tėvas veržėsi, o 1941-siais, po jungtuvių Naumiesčio bažnytėlėje, ir jaunavedžių medaus mėnuo čia atsibuvo... Man tereikėjo pasiprašyti ir jau dirbi Jono Basanavičiaus gatvėje, carinės gadynės laikais statytoje Finansų ministerijoje, kuri lyg Petrapilio Žiemos rūmai ir vartai... Aukštėliau gatve - rašytojo Romain Gary kiemas... Džiaugiausi komandiruotėmis į Lietuvą, gi dažniausiai - vakaruosna, kur tėvonijų kraštas šaukėsi ir šaukėsi... Vienok visam namolio nebesugrįžau. Ištikimas tėvonijų kraštui likau mintimis, svajonėmis, darbais - pavargęs atguldavau Vilniuje, o sapnuodavau namus, saulėtą Klaipėdą, Marių ir Jūros vandenis, įkvėpdavau jūržolių kvapo. Ryte ir vėl prabusdavau Vilnijos šiluos, smėlynų, akmenų, paparčių kraštely prie Vilnios ir Neries ar kitų vingrupių...
Ši knyga rašyta dukraitės žinojimui, žmonos meilei liudyti, amžinas skolas pridengti, o taipgi tėvus, mokytojus, kunigus įamžinti, atidėkoti. Žmonės man buvo geri, o Viešpats - maloningas. Laimingas buvau su žmonėmis, o su savojo krašto - ypatingai. Vieni jų karo ir pokario nelaimėse tėviškes prarado, kiti vėliau „repatrijacijos" tiltu svetimuosna pasitraukė, dar kiti gi atkakliai laikosi savo kiemuose ir trobesiuose...
Begalinio žingeidumo vedamas ir esant galimybėms keliavau. Visuomet sugrįžt į namus norėjau - tik čia žmogaus vieta pažadėtoji. Žinia, tarytumei Tolminkiemio klebono bei kunigo, poeto, muzikos ir kitų instrumentų meisterio Kristijono Donelaičo žodžiais man tėvai priminė: „Kur paperėti esmi, ten ir gyvenkim."
Turėkime tvirtą tikėjimą, begalinę viltį, amžiną meilę. Atminkime tą, ant Klaipėdos krašto kapinių vartų išlikusį užrašą iš liuteroniškos giesmės: Kur Tu esi ir aš buvau, kur aš esmi ir Tu būsi...
------------------------------------------------
Autorius apie parodą: Miela ir malonu prisipažinti - kūryba yra gyvenimo atgaiva ir prasmė, aistra ir džiaugsmas. Ją skiriu Klaipėdai ir visam tėvonijų kraštui. Jei yra tėviškės rašytojas (vok. - Heimatdichter), yra ir tėviškės tapytojas.
Iš tėvų paveldėjau meilę ir pagarbą krašto žmonėms - įsikibęs tėvų ranką ėjau į klaipėdiškių namus, sodus, kapinaites, išlikusias bažnytėles... Čia gimė tėvo kraštotyros rašiniai - iš žmonių liudijimų, užrašų ir piešinių skiaučių, iš griuvėsiuose surinktų plytų skeveldrų... Visa tai ir man atiteko. Kraštotyra nėra užbaigta, o perauga į literato ar dailininko kūrybą.
Baigiau mokyklą Klaipėdoje, iškeliavau į Vilnių, į Universitetą - nuo 1971 metų vasaros jau 50 metų kaupiasi tėvonijų ilgesys. Draugijos ir bendrijos, leidyklos ir redakolegijos, kraštotyra ir kūryba, o taip pat dailės studijos tą ilgesį dosniai užpildo ir atlygina atradimais, eilutėmis ir rašiniais, piešiniais ir kita kūryba. Jie apsigyvena straipsniuose, knygose, pranešimuose ar parodose. Taip susikaupė ir ankstesnių metų tapybos darbų apžvalginė kolekciją „Krašto ir vandenų atspindžiai", kurią paleidau keliauti į krašto galerijas, bibliotekas.
Nuo 2012 m., pakvietus Salos etninės kultūros ir turizmo informacijos centro vadovei Birutei Servienei, mielai vykau į tarptautinius tapybos plenerus Rusnėje, Pakalnėje, Šilutėje, Klaipėdoje, o praėjusiais metais Kintus svetingai atvėrė Vydūno kultūros centro vadovė Rita Tarvydienė. Po devynerių plenerų gimė etiudų paroda „Rusnės, Šilutės, Klaipėdos, Kintų peizažai. 2012-2020".
Praėjusiais metais tautietis Ernestas Lukoševičius man pasiūlė sudaryti, o grįždamas į Čikagą ir nuvežė parodą „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas. Tapyba, grafika, piešiniai", skirtą Klaipėdos krašto 98-jai dienai paminėjimui. Nedidukai tapybos ir grafikos kūriniai bei piešiniai aprėpia 1985-2020 metais sukurtus Juodkrantės, Rusnės, Klaipėdos, Šilutės, Kintų, o taip pat kuršių Laukžemės ir Būtingės vaizdus. Lietuvninkais mes esam gimę... - rašė į kraštą atkeliavęs Jurgis Zauerveinas-Girėnas (Georg Sauerwein, 1831-1904), sorbų kilmės vokiečių poliglotas, filosofijos daktaras, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas ir engiamų tautų teisių gynėjas. Gimėme ir visomis gyvenimo, veiklos, kūrybos galiomis kasdien liudijame lietuvybę.
Prieš metus buvo tariamasi dėl darbų parodos Vilniaus mokytojų namuose, kur veikia Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija. Lietuvos dailėtyrininkė ir dailės istorikė dr. Ingrida Korsakaitė peržiūrėjo naujausius etiudus ir pasidžiaugė, kad Klaipėdos krašto pleneruose gimė spalvinga ir įdomi ekspresionizmo stilistikos tapyba. Tai nėra atsitiktinumas - mokyklos ir studijų metais perskaitytos Anri Periušo ir kitų autorių knygos apie Prancūzijoje kūrusius menininkus-ekspresionistus, o atsivėrus sienoms aplankyti muziejai ir parodos ir tolimesniame užsienyje suteikė postūmi įsižiūrėti į nuolat kintančią gamtą, architektūra, o ypač vandenis, jo judėjimą..
Man labai svarbi ir įdomi kraštiečių, Mažosios Lietuvos menininkų kūryba. Rašiau apie juos į keturtomę „Mažosios Lietuvos enciklopediją". Teko matyti dailininko Prano Domšaičio tapybą, saugomą JAV ir Lietuvoje, susipažinti su klaipėdiškių Adomo Brako, Archibaldo Bajorato, Lidijos Meškaitytės, Evos Kubos, Anso Lymanto meno kūriniais, kitų dailininkų kūrybą. Be išlygų domėjausi ir krašto vokiečių ar atvykusių į kraštą Karaliaučiaus, etninės Vokietijos dailininkų kūryba. Aiškėjo, kad anuomet Europoje ne tik mūsų kraštą, bet ir Lietuvą garsino, buvo gerai žinomas tapytojas Pranas Domšaitis, kaip nūnai Lietuvą garsinantis dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Apie mano parodą, eksponuotą 2016 metais Juodkrantės L. Rėzos kultūros centre, rašė pedagogė, buvusi Juodkrantės seniūnė Aldona Balsevičienė: „Klaipėda - autoriaus gimtasis miestas. Uostamiesčiui ir dedikuota dauguma jo darbų. Juose matome siaurą senamiesčio gatvelę, arti vienas prie kito prigludusius namus, pajuntame dvelkiančią senovę, kurią paryškina dabar jau nesutinkamas tose gatvelėse vežimas. Tai ir Klaipėdos baltasis švyturys, visu grožiu iškilęs, šviečiantis, rodantis kelią žvejams. Grakštumu dvelkia jachtos, prisimenamos regatos.
Nesvetimi jo teptukui ir žvejai, ramybe, jaukumu alsuojantis žvejų kaimelis Luja (dab. Karaliaučiaus kraštas). Nepamirštamos ir burinės valtys, kurių stiebuose puikuojasi vėtrungės. Beveik visuose jo darbuose tai, kas būdinga Klaipėdos kraštui: vanduo, marios, žuvys, ramus marių ar kanalo krantas, kantrūs meškeriotojai".
Parodoje - greta tapybos bei piešinių ir grafika. Tai ofortai ir linoleumo raižiniai - dailininkė ir kraštietė Eva E. Labutytė skatino visus Lietuvos ir krašto dailininkus skirti dėmesį savojo krašto temoms - Šilutės ir Vydūno sukaktys, ekslibrisai krašto žmonėms, kunigams ir bažnyčioms, parodos burinių valčių vėtrungėms ir krikštams - antkapiniams medžio paminklams. Ji sugebėjo visus sudominti savo parengta medžiaga, mielai talkino užbaigiant grafikos darbą - išėsdindavo išraižytos metalo plokštelės vaizdą ir atspausdavo. Jos dvasinis atspindys pasiliko ir mano grafikos darbuose, ir širdyje - dėkingumas ir atminimas, o parodų atidarymai bei aptarimai dovanojo naujas pažintis ir kūrybos pavyzdžius. Tai pasakytina ir apie dailės studijų vadovus dailininkus Vaclovą Rimkų, Kostą Dereškevičių, Rimantą Bičiūną, Vladimirą Nesterenką, o taip pat plenerų rengėjus ar dalyvius, ten sutiktus bendražygius. Niekados nesibaigia, bet nuolatos tęsiasi mokymasis - visi dosniai dalinosi savo žiniomis, atradimais, patirtimi. Prieš metus vyko Klaipėdos krašto tapybos plenerų parodos aptarimas Vilniaus parapijos liuteronų salėje. Vyskupas kun. Mindaugas Sabutis sveikindamas pabrėžė, kad autorius sąmoningai susitelkęs ties gimtojo krašto tema, peizažais - nori jo vaizdais pasidalinti ir su kilusiais iš Klaipėdos krašto, ir iš kitų Lietuvos vietovių.
Parodos autorius yra viešėjęs Čikagoje, ir Lemonte - su pranešimais lydėjo menininką Romaną Borisovą ir jo tapybos parodą „Išeinantys Rytprūsiai" 2006 m. rugsėjyje. Tuomet pakvietė ir globojo Mažosios Lietuvos Lietuvių Draugijos (MLLD) pirmininkas Vilius Trumpjonas - anuomet jis pasidžiaugė mūsų dailininkės Evos Erikos Labutytės grafikos paroda, įvykusia anksčiau S. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, ir teiravosi kas galėtų pratęsti MLLD renginius ir parodas, skirtas Mažosios Lietuvos kraštui.
Taigi, ir ši kuklį paroda yra šių dviejų minėtų parodų tęsinys. Dėkui Dievui, nes to imasi Lietuvos ir Mažosios Lietuvos mylėtojai - taip primenama, pasidalinama savo kultūros vaisiais su kitų kraštų ir vietovių tautiečiais. Paroda Lemonte pristatoma dėka Lietuvių Dailės Muziejaus direktorės Astos Zimkus, o iškilmingai atidaroma šio Muziejaus Sielos galerijoje 2021 m. sausio 30 d. Parodą ir renginį sutiko globoti Mažosios Lietuvos Fondo ir Draugijos pirmininkas kun. dr. Valdas Aušra, tarp parodos garbingų kalbėtojų - ir Lietuvos Šaulių Sąjungos Išeivijoje vadas Julius R. Butkus, ir Ernestas Lukoševičius.
Parodos autorius savo dėkingumą visiems gyvenimo bendražygiams yra taip apibendrinęs: Žmonės man buvo geri, o Viešpats - maloningas. Autorius tikisi parodos žiūrovų dėmesio ir linki malonių įspūdžių keliaujant nuostabiomis Klaipėdos krašto vietovėmis.
--------------------------------------------
KLAIPĖDOS KRAŠTO SUKILIMAS - LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ PERGALĖS VAINIKAS. Autorius apie mąstymo laisvę ir krašto įvykius: Žygis už krašto laisvę ir motinos kalbą mokyklose prasidėjo XIX amžiuje - prūsų lietuviai rinko parašus po peticijomis kaizeriui ir tuo giliai tikėjo. O už spausdintą žodį - jau 1547 m. Karaliaučiaus H. Weinreicho spaustuvėje, kur gimė Catechismvsa prasty szadei... Lietuviškos knygos raštu, Šventų Raštu tikėjo protestantai, kuriuos telkė Karaliaučiaus profesoriai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, o parengė Mažosios Lietuvos Ragainės lietuvių liuteronų klebonas kun. Martynas Mažvydas, to paties universiteto jų auklėtinis, kilęs kaip ir jie visi - iš Lietuvos, iš už Nemuno.
*Ar kas suvokė tuomet, istoriniame 1923 m. sausyje, kad ne tik Klaipėdos uostas sugrįžta ir Lietuva tampa jūrine valstybe, kad bus parblokštas ir kelsis miestas po II p. karo, pokario griovimų - bibliotekos, muziejai, kultūros namai, koncertų salės, teatrai, o galiausiai ir universitetas. Tame pokaryje lietuvių kalba išgyveno greta privalomos rusėniškosios, o vokiškoji retai begirdima, nebepaskaitoma ar suprantama, gi dabar lietuviškoji - jau greta jaunosios kartos išmoktos angliškosios...
Archyvų dokumentai liudija, kad Lietuvos nepriklausomybės kovos, prasidėjo 1918 m. vasario 16 d., paskelbus Vilniaus Nutarimą, o baigėsi 1923 m. sausio 15 d. Taip, kovą baigė Mažosios Lietuvos savanoriai - Lietuvos gimnazistai, Dotnuvos studentai. Taip, su jais žygiavo buvę nepriklausomybės kovų savanoriai ar pašauktiniai, o tuomet Lietuvos šaulių sąjungos nariai. Vydūno žodžiais tariant, visi jie vienširdžiai talkino sesėms ir broliams lietuviams Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose. Ne tik miestuose, bet ir miesteliuose, bažnytkaimiuose.
Lietuvos vyriausybė rado būdą kaip tą pagalbą suteikti ir išvengti užsienio opinijos: tik ką, t. y. 1922 m. Šaulių sąjungos vadas buvo pasikeitęs - Vladas Putvinskis-Pūtvius pareigas perdavė Vincui Krėvei-Mickevičiui, o jis prisiėmė atsakomybę, kad nesėkmės atveju būtų ir „atpirkimo ožys"...
Žinia, Šaulių sąjungos vado sūnus Vytautas Putvinskis-Pūtvius, jau mokydamasis Dotnuvoje, įsijungė į visuomeninę veiklą. 1919 m. čia buvo įsteigtas Šaulių sąjungos skyrius, o jis iš¬rink¬tas šio padalinio iž¬di¬nin¬ku, vė¬liau - pir¬mi¬nin¬ku. Buvo nep-rik¬lau¬so¬my¬bės kovų ir Klai¬pė¬dos sukilimo da¬ly¬vis, Kelmėje - Šaulių sąjungos Kelmės būrio pirmininkas (1927-1934 m.), kartu su bendraminčiais įkūrė Kelmės muziejų.
* Viskas, kas yra turi teisę gyvuoti... - Tilžės Akto (1918 m. lapkričio 30 d.) laisvės žodis. Bet tam reikia drąsos ir tinkamo momento. Kova dėl Klaipėdos (žr. to paties pavadinimo atsiminimų knygą, kurią parašė klaipėdiškis dr. Martynas Anysas) sudėtinga - po diplomatinių derybų Klaipėda ir kraštas iki Smalininkų atskiriamas nuo karą pralaimėjusios Vokietijos ir pavedama globoti Antantei arba Santarvei, jos narės Prancūzijos kariuomenei.
Santarvės globa prasidėjo 1919 m. ir de fakto baigėsi Klaipėdos krašto sukilimu 1923 m. sausio 15 d. Su kaupu pasiteisino ir Ministro pirmininko Ernesto Galvanausko, ir Vinco Krėvės prisiimta rizika, grįsta išmintingumu ir organizuotumu. Santarvės Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai patvirtino 1923 m. vasario 16 d. de juri, o dvišale 1928 m. Lietuvos-Vokietijos sienos sutartimi įteisinti Lietuvos-Vokietijos valstybės sienos pakitimai po Klaipėdos krašto sukilimo.
Oponentams gal ir nėra patogūs minėti faktai - istorijoje nėra atgalinės eigos ir posakis „kas būtų, jeigu būtų" neveikia. Įdėmiau žvelgiant galima pastebėti, kad Nemuno vardo Lietuvos valstybės Tautinėje giesmėje nėra, o Trečiojo Reicho himne jis buvo, žinoma, vokišku atitikmeniu: "... von der Maas bis an die Memel...", o lietuviškai ...nuo Maaso iki Nemuno...
Po II p. karo teritorijos iki Nemuno abiejų Vokietijų - VFR ir VDR - politiniuose žemėlapiuose nebuvo palikta. Dabarties Lietuvos gimnazistai žemėlapyje mato, kad Nemuno aukštupys - Baltarusijos teritorijoje, o žemupys kaip ir iki 1945 m. dalinamas - skirtumas tik tas, kad ne tarp Vokietijos ir Lietuvos valstybių, bet tarp Rusijos Federacijos ir Lietuvos, o siena nustatyta 1997 m. spalio 24 d. sutartimi.
---------------------
Ar minime, ar norime minėti Sausio 15-osios datą, vieną iš Lietuvos valstybės lemtingų ir svarbių datų - galutinis mūšis Klaipėdos krašte laimėtas, o tuo pačiu ir visų nepriklausomybės kovų pergalė akivaizdi - Klaipėdos krašto sukilimo ąžuolo vainikas teko Lietuvai. Garbė ir šių dienų organizuotiems ir veikimui pasiruošusiems šauliams Lietuvoje bei išeivijoje. „Mes tarnaujam Lietuvai", - toks Lietuvos šaulių sąjungos, jos vadovų ir narių šūkis.
Ir valstybei atgautas Klaipėdos uostas, ir Lietuvos jūrinės valstybės statusas 2023 metais minės 100-mečio jubiliejų. Iškelsime laisvės vėliavas Sausio 1-ąją ir visus metus plevėsuos Lietuvoje nuo Vilniaus iki Klaipėdos, ir svečiuose kraštuose, iki visų Europos ir pasaulio lietuvių buveinių.
Gyvenkime su džiaugsmu ir dėkingumu tiems, kas mums iškovojo laisvę, galimybę gyventi Tėvynėje ar laisvai išvykti, kalbėtis su vaikais ir anūkais lietuviškai, motinos kalba.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-26 10:47
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media