Užsienio naujienos

Eldoradas Butrimas,

Specialiai iš Zoločevo, Ukraina

Penkiolika kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusio Zoločevo miestelio pavadinimą lietuviškai reiktų versti „Auksiūnai". Vietos gyventojai puoselėja legendą, jog toks pavadinimas prigijo todėl, jog prieš 350 metų čia vyko kazokų mūšis su totoriais, ir pastarųjų vadas bėgdamas upėje pametė auksinį šalmą bei kardą.

Istorikai tokiai versijai nepritaria, tačiau neabejoja, kad šią karinę gyvenvietę prieš 350 metų įkūrė kazokai. Šio rašinio herojus - rentgenologas Vladimiras Kudiajevas - nebuvo tikras ar turi karingų kazokų kraujo, tačiau didžiausio pavojaus metu tapo pasiaukojimo tėvynei pavyzdžiu.

Rusijos kariai aštuonių tūkstančių gyventojų Zoločevo nesiekė užimti, nes skubėjo pulti Charkovą - antrą pagal dydį Ukrainos miestą. Greitkelyje netoli Zoločevo vietos kariai tačiau surengė priešui pasalą, ir ilgam sutrukdė veržtis į šalies gilumą.

Po įnirtingų mūšių okupantai prasiveržė, tačiau keršydami ilgą laiką negailestingai bombardavo Zoločevą - šaudė į daugiabučius namus, mokyklą, ligoninę, įmones. Sužeisti kariai bei civiliai buvo vežami į ligoninės rūsius, kur keli likę medikai šiuos gelbėjo beveik nesiilsėdami.

Pasiaukojimo pavyzdį jaunesniems kolegoms demonstravo vyriausias medikas V.Kudiajevas. Rentgenologą prašnekinti pavyko tik po ilgo įkalbinėjimo, nes šis buvo įsitikinęs, jog nepadarė nieko įpatingo, kad apie jį būtų rašoma.

„Vilniuje lankiausi tik kartą, gryždamas iš karinės tarnybos Karaliaučiuje, tačiau lietuviškų posakių žinojau nemažai, jų buvo išmokę pavaldiniai lietuvaičiai, kurių ten tarnavo stebėtinai daug" - pasakojimą pradėjo vyriškis.

Gydytojo profesiją V.Kudiajevas pasirinko atsitiktinai. Grįžęs iš kariuomenės esą pamatė gatvėje iškabą, kad tarnybą atlikę jaunuoliai į Charkovo medicinos institutą priimami be konkurso ir tuomi susigundė. Baigęs mokslus gavo siuntimą dirbti į Zoločevą ir ten pasiliko, sukūrė šeimą, pasistatė ligoninės pašonėje namą.

„Kai antrą karo savaitę mus ėmė bombarduoti ir dauguma medikų pabėgo, aš direktoriui užgarantavau, kad lieku, tad man, du dešimtmečius pensijoje esančiam 72 metų rentgenologui teko atlaikyti trejų medikų krūvį; gavau sužeistuosius tirti ir ultragarsu bei visus laboratorinius tyrimus daryti" - pasakojo pensininkas.

Vyriškis esą lakstė tiek, jog vakare nebejausdavo kojų. numikti tačiau sužeistuosius vežė dieną ir naktį. Kai visi persikraustė į rūsį, V.Kudiajevas miegoti liko rentgeno kabinete, kad bet kuriuo momentu galėtų skubiai imtis darbo. Liko kabinete nežiūrint to, kad skeveldros išdaužė langus, o viena prakirto skylę duryse.

„Kai atvežė pirmą sužeistą karį visos keturios seselės puolė aimanuoti ir jį guosti, o aš sušukau - „nurimkit, jį reikia ruošti tyrimams, kiekviena minutė brangi"; seselės suprato, kad verkti reikia vien širdyje, ir dirbo labai pasiaukojančiai, išmoko greitai sukarpyti bei nuimti kario aprangą ir nuplauti purvą nuo kūno" - prisiminė pensininkas.

Labai sunku esą buvo ir chirurgui, kuris operavo nesustodamas, nes pagalbininkai iš Kijevo atvyko vėliau. Rentgenologui iki dabar skauda širdį prisiminus, jog ne visus pavyko išgelbėti, nors to labai siekė žinodami, kad vaikinai buvo sužeisti gindami jų miestą ir tuo pačiu ligoninę bei pacientus ir medikus.

„Antrą kartą tokios įtampos ir krūvio turbūt nebeatlaikysiu, tačiau padėsiu kiek galėsiu, o jei bus lemta, mirsiu darbo vietoje, kaip kad gatvėje per sprogimą žuvo vaikų skyriaus seselė Nataša bei seselė, kuri vežė paramą į frontą ir žuvo bombai pataikius į „volontiorų" mašiną" - pokalbį užbaigė V.Kudiajevas.