Užsienio naujienos

„Neberodyk to savo paso ir varyk greičiau iš čia, atitempei kartu su savimi droną, tad melskis, kad jisai mūsų visų neištaškytų; dink iš čia, bet neskubėk, neparodyk, kad panikuoji" - tokius žodžius kartu su keiksmažodžiais pro sukąstus dantis iškošė „blokposte" prie įvažiavimo į Hoptivką budėjęs kareivis.

Jo žodžiai nuliejo šaltu prakaitu, nes neturėjau nė mažiausio supratimo, kad mašiną seka dronas. Į kaimelį, nutolusį tris kilometrus nuo fronto linijos, vykau trečią kartą, visi vaizdai jau buvo matyti, todėl važiavau nesižvalgydamas, įsijungęs radiją, ir negirdėjau drono birbimo.

Kareivio pamokytas nespartindamas greičio pasukau į kairę keliuku link kaimelio centro. Širdis neramiai daužėsi, tad nebesupratau ar girdžiu drono zvimbimą ar toks garsas vaidenasi.

Privažiavau kuo arčiau cerkvės ir sustojau. Vyliausi, kad drono operatorius nepanorės granatos sprogdinti šventovės pašonėje.

Išlipęs drono nepamačiau. Nežinau, kokiu momentu jisai pasišalino. Nesužinosiu ir to, kodėl drono operatorius mane sekė, ir ar taikėsi paleisti granatą.

Hoptikvos gyventojai, kurių kaime iš 1100 liko vos 60, vėliau sakė, kad dronus regi beveik kasdien, tačiau šie skuba link didesnių gyvenviečių, o jų nepersekioja.

Į Hoptivką nuvykau padaryti radio reportažą apie „Blue/Yellow" pasiųstų 4 drąsių Lietuvos gydytojų vizitą. Tai mano debiutas LRT radio žurnalisto vaidmenyje, o kalbinti medikus bei kaimelio vadovus teko smilkiniuose vis dar jaučiant kraujo tvilkčiojimą.

Ši išvyka išvis buvo labai keista. Ryte 10 val atvykus prie Hoptivkos "blokposto", jo sargybiniams sukėlė įtarimų mano dokumentai ir šie iškvietė kontržvalgybininkus. Lydimas ginkluoto kariškio gavau vykti atgal 30 km iki Charkovo pakraščio, kur trys specai dvi valandas klausinėjo ir akylai naršė po abu mano telefonus.

Saugumiečiai neturėjo priekaištų, taip, kaip ir per 3 ankstesnius sulaikymus Kijeve, Lvove, Charkove. Prašė tačiau į pavojingas vietas vykti išsiėmus specialų leidimą ir su kariškių palyda, lyg, tarsi nežinodami, kad joks pašnekovas nenorės su manimi atvirauti, kai matys šalia stovinčius kariškius.

„Ką tik paskambinau ir įsakiau, kad tave praleistų į Hoptivką, bet, jei atvirai, nepatariu tau vykti ten nei šiandien, nei artimiausiu metu; pastarą mėnesį pasienyje rusų apšaudymai labai padažnėjo ir toje apylinkėje tapo per daug pavojinga" - grąžindamas dokumentus perspėjo saugumiečių vadas. Padėkojau už patarimą ir pasukau atgal link Hoptivkos.

Išvakarėse tarsi kažką negero nujausdamas nuo mašinos stogo nuplėšiau užrašą „Press", kurį pažystamas kariškis senokai ragino nusilupti, nes okupantai specialiai ėmė taikytis į žurnalistų, medikų ir „volontiorų" mašinas.