2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Užsienio naujienos

*print*

Archyvas :: Emilijos Škarnulytės videoinstaliacija pristatyta įspūdingoje galerijoje „Ballroom Marfa“, Teksase, JAV

2018-04-14
 
Emilija Škarnulytė prie galerijos „Ballroom Marfa“. Nuotrauka iš E. Škarnulytės asmeninio archyvo

Emilija Škarnulytė prie galerijos „Ballroom Marfa“. Nuotrauka iš E. Škarnulytės asmeninio archyvo

Gražina Michnevičiūtė,
Lietuvos kultūros atašė Niujorke


Menininkės Emilijos Škarnulytės didžiulė videoinstaliacija „Sirenomelia" nuo balandžio 13 d. iki spalio 13 d. bus eksponuojama grupinėje parodoje „Hiperobjektai" vienoje įspūdingiausių šiuolaikinio meno erdvių JAV - galerijoje „Balroom Marfa", Marfos miestelyje Teksaso valstijoje (JAV).
Tarptautinę grupinę parodą „Hiperobjektai" (Hyperobjects) nedideliame dykumos apsuptame Marfos miestelyje organizavo filosofas, Rice universiteto profesorius Timothy'is Mortonas ir galerijos „Ballroom Marfa" direktorė ir kuratorė Laura Copelin. Ši paroda - tai įvairių meno disciplinų kūrėjų žvilgsnis į šiuo metu vykstančią pasaulyje didžiulio masto ekologinę krizę. Beje, 2015 m. E. Škarnulytė buvo pasikvietusi T. Mortoną parašyti įžanginį tekstą jos personalinei parodai „QSO lęšis" Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. „Trikdantis, šiurpulingas jausmas: kažkas gigantiškas iškraipo pačią erdvę. Priverčia mus matyti kitaip. Traukia ir stumia objektus, milžiniškus objektus: radijo teleskopą, kalnų masyvą. Hiperobjektas: kažkas toks didelis, taip plačiai pasklidęs erdvėlaikyje, kad mes negalime į jį parodyti pirštu. Kažkas, kas pranoksta mums įprastus mastelius ir patį pasaulį bei „objekto" ir „subjekto" kategorijas. Mes jį juntame anamorfiškai: kaip visa ko iškreiptumą. Kaip lęšį...", - rašė filosofas T. Mortonas 2015 m. apie Emilijos parodą.
E. Škarnulytės filmai užburia savo poetine gelme ir įtaigiu vizualiniu pasakojimu, kuriame pagrindiniu herojumi tampa ne žmogus, o įvairūs moksliniai objektai. Galerijoje „Ballroom Marfa" pristatomame 11 minučių filme „Sirenomelia" atsiranda ir viena herojė (ji, beje, jau buvo šmėkštelėjusi ir ankstesniuose Emilijos kūriniuose) - undinė. „Ši undinė - tai moteris-torpeda, postžmogus išgyvenęs kataklizmus ir sugebėjęs prisitaikyti prie naujų sąlygų, - sako E. Škarnulytė ir priduria. - „Sirenomelia" kelia Visatos pradžios klausimus. Man svarbus santykis, atsirandantis tarp žmogaus ir požeminių geologinių procesų, nematomų struktūrų, neutrono dalelių, geotraumų ir gilaus laiko." Savo videokūrinį Emilija vadina „išgalvota vizualine meditacija apie šiuolaikinį mokslą ir skerspjūvius nebe žmogaus sistemų skalėje ir troškimų politikoje". Menininkė tarsi archeologė iš ateities tyrinėja dabartinį pasaulį ir kuria jo tolimesnio likimo scenarijų.
Parodos pavadinimas „Hiperobjektai" pasiskolintas iš T. Mortono knygos „Hiperobjektai: filosofija ir ekologija po pasaulio pabaigos" (Hyperobjects: Philosophy and Ecology After the End of the World, 2013). Nagrinėdamas šiuolaikinį pasaulį ištikusią ekologinę krizę, T. Mortonas pasitelkė kompiuterinių mokslų sąvoką „hiperobjektas", apibūdinančią daugiamačius nelokalius reiškinius, norėdamas paaiškinti labai plačiai laike ir erdvėje pasklidusius objektus (pvz,. vandenynuose plūduriuojančias plastiko salas, branduolines atliekas), kurių neįmanoma suvokti įprastomis lokalumo kategorijomis. Anot filosofo, tam, kad suvoktume hiperobjektus, turime kitaip suvokti Visatą. Ir ši paroda, pasak T. Mortono, leidžia praplėsti mūsų pasaulio suvokimo ribas.
Parodoje „Hyperobjektai" be E. Škarnulytės kone visą salę užimančios videoinstaliacijos, taip pat pristatomi grupės „Center for Land Use Interpretation" menininkų iš Los Andželo, menininkės iš Kalifornijos Megan May Daalder, Niujorke gyvenančios skulptorės Taros Donovan (ji kuria skulptūras iš atliekų), ekologinių sistemų ir kraštovaizdžio kūrėjos Nance Klehm, menininkų grupės „Postcommodity", danų menininkų Sissel Marie Tonn ir Jonathano Reuso darbai. Taip pat čia eksponuojami įvairūs objektai, parodai pasiskolinti iš įvairių fondų ir privačių galerijų.
Meksikos pasienyje esanti Marfa neatsitiktinai vadinama šiuolaikinio meno Meka. Šiame, vos kelis tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje, įsikūrę net keli įtakingi meno fondai, tarp jų garsusis Chinati fondas, įkurtas žinomiausio minimalizmo atstovo Donaldo Juddo, bei kelios dešimtys šiuolaikinio meno galerijų.
Galeriją „Ballroom Marfa" 2003 m. įkūrė Virginia Lebermann ir Fairfax Dorn. Ši meno institucija - tai nepelno siekianti organizacija, dinamiška šiuolaikinė kultūros erdvė. Šios institucijos tikslas bandyti nagrinėti šiuolaikinį pasaulį apimančias įvairias problemas pasitelkiant vizualinį meną, kiną, muziką ir performansus. Galerija įkurta buvusioje šokių aikštelėje (ballroom), pastatytoje Marfoje 1927 m., tad ir pavadinimas liko toks, kaip vadinosi pastatas.

Apie menininkę:

Emilija Škarnulytė (gimė Vilniuje, 1987 m.) baigė skulptūros studijas Breros institute Milane, Italijoje, ir šiuolaikinio meno magistro studijas Tromsės meno akademijoje Norvegijoje. Šiuo metu gyvena tarp Tromsės, Vilniaus ir Berlyno.
E. Škarnulytės filmai rodyti daugelyje tarptautinių kino festivalių, tarp jų: Oberhauzeno, „Hors Pistes", Edinburgo, San Paulo, „Lumen Nyc", „Message to a Man" festivaliuose, o taip pat parodoje „Manifesta 10" (2014) ir San Paulo bienalėje (2014). 2015 m. Osle jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas; 2016 m. - Jaunojo menininko apdovanojimas; 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project" apdovanojimą.
Emilijos Škarnulytės dalyvavimą parodoje Marfoje, Teksase (JAV) parėmė Lietuvos kultūros institutas

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-26 10:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media