Su šiuo labai liūdnų akių ir „potrauminį sindromą" išgyvenančiu 31 metų 41 mechanizuotos pėstininkų brigados sanitaru Igoriu susipažinau atsitiktinai, kai iš gretimo kaimo į veterinarijos kliniką Charkove atvežiau koją susilaužusį šunį, o vaikinas rūkė šalia įėjimo. Tada pavyko tik porą minučių šnektelti, tačiau kitą dieną šį karį, prisistatantį slapyvardžiu „Tyma".netikėtai suikau kavinėje, kur šis ir išsikalbėjo.

„Kad su mano psichika nėra gerai supratau tada, kai psichologei ligoninėje paklausius „kaip jaučiatės" labai susinervinau; kaip gali jaustis žmogus, savanoriu išėjęs į karą ir manęs, kad eina ginti ne tik šalį, bet ir artimuosius, o dabar suprantantis, kad šeimai tuo pakenkė - mamai dėl pergyvenimų atsinaujino vėžys ir ji mirė, sesers sveikata irgi pašlijo, o mergina, su kuria planavome kurti šeimą, išvyko į Rumuniją ir jau gyvena su kitu;

pirmą karo dieną merginą kijevietę atvežiau į kaimą pas seserį, nes sostinei grėsė užėmimas; ji primygtinai siūlė kartu vykti į Lvovą ir ramiai sulaukti karo pabaigos; pasakiau, kad mano pareiga yra vykti į frontą; mama nepriekaištavo dėl sprendimo kovoti;

man kol kas sekasi - neužlipau ant minos, nesužeidė skeveldra, nepataikė kulka, tačiau tris kartus patyriau kontūzijas - svaigo galva, pykino, vėmiau; į tokias lengvas kontūzijas nekreipiam dėmesio, nors ateityje galimai atsilieps; paskutiniu metu mane naktimis kankina keisti košmarai, ėmiau regėti ne žuvusiu bendražygius, bet negyvus giminaičius; žinau dar kelis karius, kuriuos paliko į užsienį išvykusios žmonos ar merginos - tai psichologiškai labai slegia; ir žinau vieną, kurio tėvas iš pergyvenimo patyrė infarktą ir mirė;

iki karo dirbau restorano barmenu administratoriumi, nors universitete baigiau ekologiją; kai užsirašiau į savanorius mane trumpai apmokė gelbėjimo pradmenų ir tapau sanitaru; per mūšius svarbiausia sustabdyti sužeistųjų kraujavimą ir organizuoti išgabenimą; mašina į kovos vietą atvykti negali, nes dronas pastebės ir susprogdins, tad tenka neštuvu sužeistą gabenti kelis km; kiek tolėliau sužeistą apžiūriu detaliau, apibintuoju, ir transportuojam į medicinos punktą; stengiamės išvežti ir žuvusius, bet ne visada įmanoma, o ten kur vyksta nesibaigiantys mūšiai jų kūnai guli ilgus mėnesius;

vakar atvykau iš Limano į Charkovo karinę ligoninę pas neurologą, tačiau eilė tokia, kad per dvi dienas pas gydytoją nepatekau ir turėsiu važiuoti po savaitės; dabar ilgiau laukti negaliu - sužeistiems būrio vaikinams turiu nugabenti vaistų;

kai atsisveikinsim nespausk mano delno, nes trys pirštai yra apmirę, o riešas labai skauda, mat atsinaujino auglys ir rankos beveik nebepakeliu; auglį operavo prieš dešimt metų, tačiau galimai dėl peršalimų apkasuose neurofibroma dabar atsinaujino; iš armijos nepaleidžia, nes trūksta karių; paskutiniu metu mums neretai papildymui atsiunčia tokius, kurie net šautuvo nesugeba išardyti ir surinkti, ir jie yra labai baikštūs; tokių kaip aš, savanorių, vis mažiau, bet vis vien privalėsim ištverti ir atsilaikyti, kito kelio neturim; susitaikiau su mintimi, kad gali tekti žūti, bet savo pasirinkimo nesigailiu, jei žūsiu, tai bus auka už tai, kad kariauti nebetektų sesers vaikams"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-01-12 14:08

Atgal