Tylos minutė

„Netekome didžios Lietuvos rašytojos, satyrikės, vaikų ir jaunimo literatūros meistrės, kurios sąmojumi, filosofine mintimi ir šviesa persmelkta kūryba meniškai ugdė ir ugdys daugelį mūsų šalies kartų. Į daugybę kalbų išversti Vytautės Žilinskaitės kūriniai praturtino viso pasaulio literatūrą. Gili ir drąsi Vytautės Žilinskaitės kūryba visuomet bus įkvėpimo bei tikėjimo gėrio pergale - žmogaus širdyje ir pasaulyje - šaltinis", - užuojautoje parašė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

Vytautė Genovaitė Žilinskaitė gimė Kaune 1930 m. gruodžio 13 d. 1950 metais baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, 1955 metais -Vilniaus universitete žurnalistiką.

Jaunystėje aktyviai sportavo, buvo Lietuvos tinklinio čempionė ( 1952,1955). 1952-1957 metais buvo Lietuvos tinklinio rinktinės narė, už šalį žaidė 49 kartus.

Baigusi universitetą dirbo žurnale „Jaunimo gretos", buvo literatūrinė darbuotoja, skyriaus vedėja. Ilgus metus buvo žurnalo „Šluota" redakcinės kolegijos narė. Humoreskas skelbė periodinįje spaudoje - „Šluotoje", „Tiesoje", kitur.

Išleido daug satyros ir humoro knygų: „Ne iš pirmo žvilgsnio" (1962), „Ir aš ožius ganiau!" (1965), „Angelas virš miesto" (1967), „Romantikos institutas, arba Pafilosofavimai" (1968), „Karuselėje" (1970), „Humoreskos" (1971), „Paradoksai" (1973), „Satyros" (1978), „Paveikslas" (1981), „Kvaitulys" (1984), „Ikaras Antrasis" (1989), „Vaiduokliai" (1991), „Kas atsitiko?" (2000). Humoreskų ir kitų inscenizacijų pastatyta lėlių, radijo, televizijos teatruose.

Jos satyriniuose ir humoristiniuose apsakymuose temų ratas platus - politika, gamtosauga, ekologija, socialinis jautrumas, meilė, moralė, kitos. Kūriniams būdinga ironija, netikėti paradoksai, kontrastai, sąlygiškumai, hiperbolės, net mitiniai motyvai. Ji šmaikščiai kritikavo žmonių dvasinį primityvumą, sumiesčionėjimą, atskleisdama sovietinės ir šiuolaikinės civilizacijos prieštaringumus, neigiamus visuomenės reiškinius. Blogybių kritiką meistriškai susiedama su pastangomis atskleisti reiškinių esmę.

Be satyrinos ir humoro kūrynių išleido vieną eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle" (1961), parašė romaną „Ne tas drugys" (2013), dokumentinę apysaką „Mano neapykanta stipresnė" (1964,1970, 1977) Sukūrė scenarijų kino filmui „Tas prakeiktas nuolankumas" (pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės", 1970 m., režisierius A. Dausa). Sudarė knygą apie žuvusius būtinojoje karinėje tarnyboje Lietuvos vaikinus "Prašė neverkti" (1991), lietuvių feljetonų antologiją „Įdomiausioji kaukė" (1993).

V. Žilinskaitė daug jėgų paskyrė ir kūrybai vaikams, parašė vaikams apysakų, apsakymų, pjesių lėlių teatrui. Jos vaikams skirtų apsakymų ir pasakų pasaulis labai įvairus, dinamiškas, veikėjų ir jų išgyvenamų situacijų spektras atspindi tikrovės sudėtingumą.

Reikšmingesnės knygos vaikams: pasaka „Melagių pilis" (1968), pjesių rinkiniai „Berniukas iš albumo" (1974), „Stebuklingas apsiaustas" (1977), literatūrinių pasakų rinkinys „Robotas ir peteliškė" (1978), rinktinė „Ledinė fėja" (1979), apsakymų rinkiniai „Gaidžio kalnas" (1981), „Nebijokė" (2000), apysaka pasaka „Kelionė į Tandadriką" (1984), pasakų ir apsakymų rinkinys „Radinių namelis" (2009), apysaka paaugliams „Kintas" (2006; 2008 įtraukta į IBBY garbės sąrašą).

Pagal jos pasaką televizijoje buvo sukurtas animacinis filmas „Kaktuso paslaptis", o novelės tapo 1988-1989 m. laikotarpio trumpo metro komedijomis „Žirklės" ir „Nuo sekmadienio iki sekmadienio".

Vytautės Žilinskaitės kūryba versta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų, rusų, bulgarų, ukrainiečių, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kitas kalbas.

Nuo 1963 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Pelnė daug apdovanojimų. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija (1965). Lietuvos valstybinės premijos (1972, 1979). Lietuvos nusipelniusi kultūros veikėja (1980). LDK Gedimino ordino Riterio kryžius (2005). LR švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija (2007).

Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionės šeimai, artimiesiems, jos skaitytojams ir visai Lietuvos kultūros bendruomenei.