2019 m. vasario 18 d., Pirmadienis

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Mirė Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja Bitė Vilimaitė

2014-10-12
 
Rašytoja Bitė Vilimaitė

Rašytoja Bitė Vilimaitė

 

Vytautas Žeimantas

 

Spalio 11-ąją Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje mirė Nacionalinės premijos laureatė, novelistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bitė Vilimaitė.  72-uosius metus einančią moterį pakirto insultas.

„Ji buvo viena iš pačių įdomiausių, įžymiausių mūsų novelisčių, viena didžiausių mūsų dabartinių prozininkių", - išgirdęs apie kolegės mirtį, sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas.

Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. 1960-1964 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literaturą.

Veikė ir žurnalistikoje. Daug metų dirbo žurnale „Kinas", kuris ėjo Vilniuje 1972- 1994 metais.

Buvo ištekėjusi už žurnalisto ir poeto Rimanto Šukio. Kartu su juo išleido dvi knygeles vaikams - "Lėlių pamoka" (1972), "Kregždžių aikštė" (1973). Tačiau jų bendras gyvenimas ilgai netruko.

B. Vilimaitė su grožine kūryba debiutavo 1966 metais novelių rinkiniu „Grūdų miestelis". Kūrė produktyviai, dažnokai leisdama knygas.  Išleido apsakymų ir novelių rinkinius "Baltos dėmės" (1969), "Vasaros paveikslėlis" (1981), "Tėvo vardas" (1987), " Užpustytas traukinys" (1996), "Papartynų saulė" (2002). Kai kurias apsakymų knygas papildydavo ir savais eilėraščiais - "Mano knygelės" ( 1984), "Vasara auksinė" (1986). Išleido apysakas "Obelų sunki našta" (1975), "Rojaus obuoliukai" (1981), "Mergaitės romanas" (2004).  Leido ir knygeles vaikams  -  "Pirmūnų šventė" (1977), "Čiuožyklos muzika" (1992). Vertė rusų autorių knygas į lietuvių kalbą. 1971 metais buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Jos apsakymams ir novelėms būdingas asociatyvus pasakojimas, maža apimtis, lakoniškas, santūrus  stilius. Jos kasdienybės vaizduose atsispindi dvasinių dorybių ilgėsys. Herojai - dažniausiai moterys,  patekusios į dorovines kolizijas. Autorė sugebėdavo apie skaudžius dalykus kalbėti ramiu tonu.  Ji meistriškai mokėjo eilinę psihologinę detalę ar metaforą paversti struktūrine novelės ar apsakymo jungtimi.

Vėlesnėje kūryboje šalia elegiškos tonacijos atsiranda ir realybei adekvati ironija. Jos aprašyti iš pirmo žvilgsnio atrodantysi nereikšmingi gyvenimo momentai visada slepdavo gilesnę gyvenimišką  prasmę, didaktinį krūvį. Ji nedaugžodžiavo, kartais galėdavo pasirodyti, kad jai net pritrūksta žodžių, atsiranda nutylėjimai, bet tai ne trūkumas, greičiau meistriškai suteikta galimybę skaitytojui pačiam pasilelkti savo nuovoką ir vaizduotę.

„Bitė, sakyčiau, atvertė lietuvių prozoje tokį puslapį sovietmečiu, kokį savo laiku nepriklausomoje Lietuvoje atvertė Žemaitė. Išėjusi iš tos visuomeninės problematikos, iš to žmogaus be privataus gyvenimo sovietmečiu - juk buvo toks laikas - ji sugebėjo pradėti kalbėti iš žmogaus, kuris turi tą privatų, asmenišką gyvenimą, ir tas žmogus dažniausiai buvo moteris", -  sakė rašytoja Vanda Juknaitė.

 B. Vilimaitės kūrybą buvo ne kartą pažymėta solidžiomis premijomis.  1975 metais ji buvo apdovanota Žemaitės premija, 1997 metais - G. Petkevičaitės-Bitės premija. 2003 metais B.Vilimaitė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė" (2002).

Ji gyveno ir kūrė Vilniuje. Į Dzūkiją ji persikėlė prieš penketą metų - po to, kai palaidojo sunkia liga sirgusį vienturtį sūnų. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido gimtinėje, Lazdijų rajono Avižienių kaime, kur buvo įsigijusi butą.

Gyvendama Avižieniuose rašytoja atsidėjo kūrybai. Ją žavėjo kaimo ramybė. Ji mėgo išeiti vedina šuniu pasivaikščioti po Avižienius, noriai bendravo su čionykščiais žmonėmis. Anot kaimynų, rašytoja neseniai užbaigė naujos knygos rankraštį, tačiau išleisti naują kūrinį sutrukdė staigi mirtis.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą dėl rašytojos Bitės Vilimaitės mirties. Pasak valstybės vadovės, savo knygose liudydama ir analizuodama sudėtingą žmogaus tikrovę, labai paprastai mokėdama pasakyti apie nepaprastus dalykus, B. Vilimaitė sukūrė savitą rašymo stilių, buvo vertinama literatūros kritikų ir mylima skaitytojų.

„Netekome vienos talentingiausių lietuvių literatūros novelisčių. Neabejoju, kad jos kūryba, pažymėta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija ir jau dabar patenkanti į lietuvių prozos aukso fondą ir mokyklines programas, bus dar labiau įvertinta literatūros tyrinėtojų ir džiugins ateities skaitytojų kartas", - sakoma premjero Algirdo Butkevičiaus  užuojautoje.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-10-12 13:32
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Birutė

2014-10-14 14:59

Gaila, gera rašytoja buvo. Ypač suprato moteris.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media