Tylos minutė

Sausio 15 dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė žurnalistas, sovietinis disidentas, visuomenininkas Antanas Seikalis.

Antanas Seikalis buvo Lietuvos žurnalistų draugijos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ekspertas.

Antanas Seikalis gimė 1933 m. lapkričio 16 dieną Vabalninke, Biržų rajone. Apie 1937 m. su tėvais atsikėlė į Bajorų kaimą, vėliau kurį laiką gyveno Kazliškyje, mokėsi Kazliškio, Rokiškio pradžios mokykloje, vėliau Rokiškio gimnazijoje, 1948 m. buvo pašalintas iš gimnazijos už antisovietinių nuotaikų skleidimą.

1950 m. buvo suimtas, Maskvos Ypatingojo teismo nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjo Mordovijos, Altajaus, Omsko, Kazachstano lageriuose.

1955 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno ir dirbo Šimonyse, dirbo Panevėžio mechanizacijos mokykloje instruktoriumi. 1957 m. baigė Panevėžio Vandens ūkio mechanizacijos mokyklą, Apie 1958 m. grįžo į Rokiškį, dirbo melioracijos įmonėje, gyveno Panemunyje, dėstė Konstantinavos profesinėje mokykloje.

1961 m. persikėlė į Vilnių. Dirbo dėstytoju 14-oje profesinėje mokykloje, Lengvosios pramonės technikume.

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, 1989 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.

Dirbo žurnalistu spaudoje ir televizijoje, rengė tremtiniams skirtą ciklą „Sugrįžimai". Susidomėjęs tautiečių gyvenimu išeivijoje, keliavo po Ameriką, dalyvavo susitikimuose, filmavo, kurė televizijos laidas.

Bendradarbiavo periodinėje spaudoje: „XX amžius", „Lietuvos aidas", „Lietuvos žinios", „Prie Nemunėlio", „Tremtinys", „Universiteto žurnalistas", „Valstiečių laikraštis", „Voruta" ir kitoje.

Dirbdamas Akademiniame teatre direktoriaus pavaduotoju, su žymiausiais Lietuvos aktoriais nusifilmavęs dešimtyse Lietuvos kino studijos ir Lietuvos televizijos vaidybinių filmų ir serialų. Vadovavo kultūros ir teatro susivienijimui „Sietynas", rengė svarbių Lietuvai knygų leidybą: B. Brazdžionio „Poezijos pilnaties", Lietuvos albumą, V. Biržiškos sudarytą 3 tomų leidinį „Aleksandrynas" ir kitas.

Dalyvavo Tremtinių ir politinių kalinių grįžimo fondo veikloje, ekspedicijų po tremčių ir lagerių vietas, organizavo paminklų statybą žuvusiems lietuviams.

Jo skelbti atsiminimai, straipsniai įtraukti į leidinius: „Gyvensime tėvų žemėje" (2004), „Žurnalisto žinynas" (1996) ir kt. Sudarė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos veiklos 10-mečiui skirtą knygą „Vidurnaktį nežuvę" (2005; su V.Miliausku)

2017 m. išleido tikrais faktais paremtą romaną „Vidurnakčio apasionata", 2019 m. pasirodė jo apsakymų knygą „Ką ošia tėviškės liepos".

Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2006), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (2002), Sausio 13-osios (2004), Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos „Vilties žvaigždė",A. Sacharovo žmogaus teisių gynimo medaliais. Pelnė Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premiją (2007).

"Antano Seikalio išgyventa, iškentėta, pamatyta, patirta ir nuveikta tiek daug, kad užtektų medžiagos daugeliui filmų ir knygų. Vieną knygą jis prisipažino dabar rašąs, bet iš anksto daugiau pasakoti nepanoro." Džiugu, kad šiandien A.Seikalis jau pasirengęs papasakoti apie rašomą knygą - romaną ,,Apasionata". Tai - knyga apie Kengyro (Kazachstanas) lagerio kalinių sukilimą ir jo numalšinimą," - 2008 metais rašė Marytė Kontrimaitė, pristatinėdama S.Lozoraičio premiją pelniusį kolegą.
„Gaila, kai išeina šviesūs, dori, taurių širdžių ir kilnios pasaulėžiūros žmonės. Antano Seikalio, Laisvės vilties prezidento Stasio Lozoraičio premijos laureato nepamirš žmonės, branginantys šias savybes. Užuojauta artimiesiems," - rašė Seimo narys. S. Lozoraičio premijos mecenatas Kazys Starkevičius.
 Reikškiame nuoširdžią užuojautą kolegos Antano šeimai ir artimiesiems.

*

Sausio 16 dieną jis buvo palaidotas Vilniaus Kairėnų kapinėse.