Vytautas Žeimantas
Vilniuje 2022 metų kovo 13 dieną, po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 93-uosius metus mirė buvęs žurnalistas, garsus poetas, vertėjas Algimantas Baltakis.
Su juo teko ne kartą bendrauti, bet labiausiai įsiminė paskutinis kartas, kai jį mačiau gyvą. Tai buvo Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme per baigiamąjį „Poezijos pavasario" renginį. Jis stovėjo prie mikrofono, perskaitė eilėraštį, po trumpos pauzės šyptelėjo ir, matyt jausdamas didelę metų naštą, tarė: „Turbūt aš čia jau paskutinį kartą..."
Tačiau tai nebuvo poeto „paskutinis kartas". Pasitinkant savo 90-mečio jubiliejų, A. Baltakis išleido knygą „Skrynelė dvigubu dugnu", į kurią sudėjo eilėraščius ir tekstus, virtusius dainomis. „Niekad nemaniau, kad gyvensiu taip ilgai ir savo devyniasdešimtmečiui parengsiu naują knygą. Žinoma, kai eiles rašo tokio amžiaus poetas, jose senatvė - jau ne tik tema, bet ir kažkas daugiau" - tada sakė autorius.
Algimantas Baltakis gimė 1930 metų vasario 15 dieną Leliūnuose, Utenos apskrityje. 1949 metais aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją, 1954 metais - Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitete Algimantą Baltakį ir jo draugus - Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį - vadindavo trimis muškietininkais. Būdamas studentu jis vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai,
A. Baltakis daug metų paskyrė ir žurnalistikai. 1953-1954 metais redagavo almanachą „Jaunieji". Dirbo Lietuvos radijo komitete. 1952-1956 metais buvo žurnalo „Tarybinė moteris" literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. Per trisdešimt metų (1956-1990, su dvejų metų pertrauka) jis dirbo žurnale „Pergalė" (Vėliau „Metai"). Buvo skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius, 1964-1976 metais vyriausiasis redaktorius, 1978-1985 vyr. redaktoriaus pavaduotojas, 1985-1990 metais - vėl vyr. redaktorius. Nuo 1990 metų buvo žurnalo „Metai" redakcinės kolegijos narys. Reiškėsi ir kaip literatūros kritikas, vertėjas.
Tačiau ryškiausiai A. Baltaki pasireiškė kaip poetas. Jį drąsiai galime vadinti mūsų literatūros klasiku. Jis priklausė vadinamajai „trisdešimtųjų metų gimimo" Lietuvos poetų kartai, kuri realiai bandė atgaivinti pokario metais nuskurdintą, šiapus „geležinės uždangos" kurtą lietuvių poeziją. Jau pirmieji A. Baltakio eilėraščiai pasižymėjo jaunatvišku, nuoširdiu lyrizmu, melodingumu, liaudies dainų stilizacija, šnekamosios kalbos ir dainingos intonacijos. Jis meistriškai poetizavo tėviškės kaimo aplinką, žmones. Vėliau jo poezijoje pradėjo vyrauti nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio refleksijos, viešas, oratoriškas kalbėjimas, kuris organiškai derinosi su subtiliu įsiklausymu į pasaulį ir į savę.
1955 metais jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
A. Baltakis tapo vienas žinomiausių Lietuvos poetu, išleidęs daug poezijos knygų, prisidėjęs prie festivalio „Poezijos pavasaris" steigimo. Jis tapo daugybės dainų tekstų autoriumi.
A. Baltakis išleido eilėraščių rinkinius suaugusiems ir vaikams: „Lietučiui dulkiant" (1955), „Velnio tiltas" (1957, 1961), „Keturios stygos" (1959), „Mažosios poemos" (1963), „Požeminės upės", „Keliaujantis kalnas" (abi 1967), „Akimirkos" (1970), „Stebuklinga žolė" (1971), „Vabaliukų balius" (1972), „Duona ir debesys" (1973), „Dedikacijos" (1975), „Priemiesčio berniokas", „Upės ir tiltai" (abi 1976), „Strazdiškio elegijos" (1979), „Maratonas" (1980), „Mudviejų vakaras" (1986), „Kas kur gyvena" (1989), „Atodūsis" (1993), „Apvirtę Grįžulo Ratai" (1994), „Vienuolynas" (1998), „Žvirblių žiemavietė" (2005), „Pusryčiai dviese" (2005), „Algimantas Baltakis: penkiasdešimt eilėraščių" (2007), „Antakalnio vigilijos" (2010). „Rinktiniai raštai" (2 t. 1983). Be to A. Baltakis išleido pastabas apie šiuolaikinę lietuvių poeziją „Poetų cechas" (1975), „Nepaklusnus šunytis" (1989), prisiminimų ir dienoraščių „Mes iš Leliūnų parapijos" (2002), „Gimiau pačiu laiku" (2008). A. Baltakio eilėraščių rinkinių išleista latvių, rusų, bulgarų, tadžikų ir kitomis kalbomis.
Į lietuvių kalbą išvertė latvių, rusų, kazachų poetų kūrybos. Išleido vertimų rinktinę „Brolių valanda" (1986).
A. Baltakis nusipelnė daug apdovanojimų: Poezijos pavasario laureatas (1966). Lietuvos valstybinė premija (1966). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1976). Lietuvos liaudies poetas (1986). 1993 Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė XX a. kultūros pasižymėjusio žmogaus garbės vardą. Literatūrinė „Varpų" premija (2002).Tarptautinė T. Ševčenkos fondo premija (2004). 2005 m. Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2005). LR Vyriausybės kultūros ir meno premija (2006).
„Šiandien netekome ryškiu poetiniu talentu apdovanoto kūrėjo, kurio skvarbūs tekstai yra išlikę kelių kartų atmintyje. Algimantas Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau ir jungė kultūras kaip vertėjas, jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose ir dainose, kurias atpažįsta daugelis. Šią sunkią valandą reiškiu užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visai literatūrinei bendruomenei", - sakoma premjerės Ingridos Šimonytės užuojautoje.
Lietuvos kultūra, literatūra neteko talentingo kūrėjo, garsaus poeto.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.
P.S.
Į pakutinę kelionę palydėjome poetą Algimantą Baltakį. Susirinko daug žmonių - džiugu, kad poetai tokiame pajauktame pasaulyje dar gerbiami, mylimi. Buvo kalbos prie kapo, ant Menininkų kalnelio, buvo baltų gėlių graudus trapumas, pajauta - kažkas tarp akimirkos ir amžinybės... ir supratimas, kad geri kūrėjai neišeina... Liko jo poezijos knygos, eilės, virtusios dainomis, kurias jau dabar kai kas vadina liaudies ...
Komentarai (21)