Vėliau ji parašys: „1935 metų Veliuona buvo nuostabiai gražus klestintis miestelis. Čia vieną vidurvasario dieną veliuoniškio Žibintų kaimo seniūno Jono Volskio šeimoje, kurioje augo jau mokyklinukai Gediminas ir Laimutė, buvo laukiama trečio. Jam buvo sugalvotas kunigaikštiškas vardas. Bet liepos 21 dieną, sekmadienį, vidurdienį, namuose, kuriuose žydėjo Mamos puoselėjamas oleandras, gimiau aš. Tame laimingame mūsų šeimai miestelyje, deja, man teko baigti tik pirmą skyrių. O paskui buvo Kaunas. Ypatingai... miestietiškas miestas ir jame - nuolatos į Veliuoną besigręžiojanti mergaitė.

Kaune buvo beveik viskas, kas gali būti žmogaus gyvenime: mokykla, karas, nepritekliai, potvynis, draugystė, eilėraščiai, gitara, brandos atestatas".

1954 metais ji baigė Kauno 12-ąją vidurinę mokyklą. 1954-1959 metais studijavo Vilniaus universitete ir įgijo žurnalistės specialybę.

„Penkeri studijų metai, kaip ir daugeliui, bene laimingiausi gyvenime, todėl iš Vilniaus niekur nesinorėjo. Bet vėl teko grįžti į Kauną, į „Kauno tiesos" redakciją, kurioje dirbau kultūros ir mokyklų skyriaus vedėja. Rašiau kultūros, meno, etikos klausimais, - rašė Vaidilutė Volskytė.

„Kauno tiesoje" ji dirbo iki 1973 metų. Vėliau, iki 1979 metų buvo „Nemuno" žurnalo skyriaus redaktorė.

1959 metais ji buvo priimta į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

„Kaune sukūriau šeimą, kurioje gimė dukterys Eglė ir Dagnė, šiandien abi - humanitarinių mokslų daktarės. Kaune iki vienuolikos metų augo ir egzotiškas mano anūkas Gabrielius Ranarivelo, gimęs Maskvoje, o dabar - iš toli laukiamas svečias", - rašė Vaidilutė Volskytė.

Nuo 1964 metų kartu su žurnalistine veikla pradėjo dėstyti etiką Kauno aukštosiose mokyklose, tapo „Žinijos" draugijos lektore. 1979-1994 metais - LŽŪA Estetikos katedros vedėja, dėstė fakultatyvinius etikos bei estetikos kursus. 1981 metais suteiktas humanitarinių mokslų docentės vardas. 1994-2001 metais - Vytauto Didžiojo universiteto docentė.

„Pradėjau pedagoginį darbą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje visuomeninių profesijų fakultete, kūriau žurnalistų fakultatyvo programą, pradėjau dėstyti etiką ir estetiką, vadovavau šios aukštosios mokyklos estetikos katedrai.

Žurnalistinis ir pedagoginis darbas tapo neatsiejami, net nežinau, katras jų - arčiau širdies.

Atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, vadybos katedroje teko dėstyti profesinę etiką, o įsteigus žurnalistikos magistratūrą, skaičiau žurnalisto profesinės etikos kursą", - rašė Vaidilutė Volskytė.

Dar neseniai spaudai ruošiamai knygai „Žurnalistai senjorai" ji rašė: „Šiandien gyvenu Vilniuje, galiu palaimingai nieko neveikti, stebėti besikeičiančias Ozo parko spalvas, apžiūrinėti žvaigždynus, visa tai aptarinėti su jaunystės draugėmis ir draugais. O artimieji, kai nori mane pradžiuginti, dovanoja kelionę panemuniais į Veliuoną.

Miela dalyvauti ir LŽS Senjorų klubo veikloje".

Lietuvos žurnalistų šeima neteko gabios žurnalistės, redaktorės, pasišventusios pedagogės, geros Kolegės.

Nuoširdžiai užjaučiame velionės šeimą ir artimuosius.

Atsisveikinti su velione bus galima lapkričio 3 dieną, trečiadienį Laidojimo rūmuose (Olandų gatvėje) nuo 10 val. iki 13.30 val.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-10-30 10:08

Atgal