Tylos minutė

Vilniuje kovo 17 d. eidamas 86-usius metus, mirė LŽS ir NŽKA narys, TV žurnalistas, poetas ir dailininkas Jonas Jackevičius.

Jonas Jackevičius gimė 1937 m. gegužęs 2 dieną Rokiškyje. 1955 m. baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą, 1960 m - Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Šalčininkų rajono laikraštyje, Knygų prekybos valdyboje, Mokslinių darbų koordinavimo komitete.

Dvidešimt metų (1964-1984) kolega Jonas atidavė Lietuvos televizijai. Buvo laidų scenaristas, vedėjas, redaktorius, sociologinių tyrimų skyriaus vedėjas. Rengė laidas „Gamta ir žmogus", „Langas į gamtą", „TV forumas", dalyvavo „Panoramoje". Jis buvo vienas pirmųjų žurnalistų Lietuvoje dirbusių tiesiogiai TV eteryje.

„Svarbiausia mano specialybė, tikriausiai - televizijos žurnalistika. Sovietinėje Lietuvos TV - praleidau dvidešimt garžiausių savo gyvenimo metų. Tai buvo didelė gyvenimo mokykla, - rašė kolega Jonas. - Prieš akis - patys įvairiausi žmonės, nuoširdžiuose pokalbiuose atskleidę savo likimus, tarp jų - egzotiški partiniai funkcionieriai, arba - paprasti darbininkai ir valstiečiai, neprarandantys realybės pajautimo ir paveldėtos išminties. Tarp mano kurtų TV laidų - prmosios ,,Panoramos", taip pat pirmieji televizijos Forumai su veikiančiais telefonais. Visų laidų čia neminėsiu, tik priminsiu, kad per visą televizijoje praleistą laiką buvau ir reporteris, ir scenaristas, ir laidų vedėjas. Studijuodamas žurnalistikos aspirantūroje tapau ir vienas pirmųjų mūsų šalyje sociologinių tyrimų (netikiu jokiais „tyrimais" iki šiol) autorius . Televizijos teorijos disciplinas šešis metus dėsčiau VU žurnalistikos studentams".

Kolega Jonas buvo ne tik puikus TV žurnalistas. Nemažiau yra nuveikęs ir poezijos bei tapybos baruose.

„Dabar, kada pagalvoju, ką dar įdomesnio nuveikiau gyvenime - prisimenu, ne tik TV ekraną, bet ir rašinėjimą, tepliones ir eiliakalystę, - su jam budinga sarkastišką šypsenėle sakė kolega Jonas. - Kodėl blaškiausi - nesuprantu. Dažnai tenka tylomis pačiam sau kritikuoti būto laiko sprendimus, nors žinau, kad kankintis dėl to, ką galima buvo pakeisti, ar padaryti geriau - beprasmiška. Tenka prisiminti burtažodį, kuris žmoniją lydi nuo Antikos, o gal nuo žymiai senesnių laikų. Tai - Fatumas, Likimas. Ką vėliau čia dar pripaistysiu - bus tik fragmentiškos pastangos pasiteisinti savo artimiesiams ir bičiuliams, tikintis, kad ir nėevykėlio biografija turi išskirtinį štrichą, kurio neturi niekas kitas - tą gali iliustruoti, kad ir pirštų antspaudas arba akies rainelė".

Kolega Jonas išleido eilelaščių knygas „Demono pašventinimas" (1997), „Septyni kartai dviem galvoms", „Ugnies šešėliai" (abi 1999), „Ženklai vertikalių šešėliuose" (2000), „Geltonas vabzdys / The Yellow Insect" (į anglų k. vertė J. Gliauberzonaitė, K. S. Keys, 2005), „Vabalas smegeninėje / A Bug in the Brain" (vertė J. Gliauberzonaitė, K. S. Keys, 2007), „Vilnonis bliovikas" (2013), „Obsesijos" (2020), „Kokteilis iš spinduliuotės" (2021).

Prisiminiau, kai į mano rankas pateko jo nauja poezijos knyga, pavadinta kiek neįprastu lietuvio ausiai žodžiu - „Obsesijos". Atvertus knygą, man iškilo du vaizdiniai. Prisiminė jo tapyti paveikslai, eksponuoti Rašytojų sąjungoje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje ir žurnalistų poezijos rinktinėje „Šitas aidas toli girdis..." perskaityti jo žodžiai, matyt parašyti su kolegai Jonui būdingą švelnia ir kiek pašaipia šypsenėle: „Solidesnėje kompanijoje vengiu prisistatyti esąs poetas, nes šiuolaikinis praktiškas žmogus, geriausiu atveju, atlaidžiai nusišypso, o būna ir taip, kad koks nors „dalykiškas" vakarietis tiesiog ironiškai patraukia pečiais. Damoms prisistatau - esu žurnalistas, nes, jei pasakau, kad esu poetas - jos ima juoktis..."

Taip, kolega Jonas, jau išleidęs aštuntąją poezijos knygą, dar buvo ir dailininkas, ir žurnalistas. Žinia, šiandien būti vienu, rytoj kitu, vargu ar įmanoma. Manau, kad visą tai viename asmenyje turi ne tik gražiai derintis, bet ir harmoningai papildyti, įtaigoti vieną kitą. Atsivertęs „Absesijas" pabandžiau pasiaiškinti, kiek šiose eilėse yra įvairių įtakų - kiek dailės, kiek žurnalistikos...

Būdamas žurnalistu, visų pirma ieškojau pas autorių šios profesijos pėdsakų, juolab kolega Jonas tikrai pelnytai save vadina ir žurnalistu. Šią karjerą pradėjęs Šalčininkų rajono laikraštyje, dešimtmečius sėkmingai darbavosi Lietuvos televizijojeNors kolegos Jono nuopelnai žurnalistikoje yra akivaizdūs, tačiau jo poezijoje žurnalistikos įtakos visiškai neįžiūrėjau. Nors recenzuojamoje knygoje išliko vienas plonas siūlelis - autorius jos metrikoje parašė, kad yra ne tik Lietuvos rašytojų, bet ir žurnalistų sąjungos narys, kuriai, beje, priklauso jau penkiasdešimt metų.

Kolega Jonas buvo ir savitas dailininkas. Spausdino savo kūrybą periodikoje, dalyvavo tapybos darbų parodose, buvo menininkų klubo „Plekšnė" narys. Savo knygas apipavidalindavo, iliustruodavo savais piešiniais, tapybos darbais.

Lietuvos žurnalistų, poetų, dailininkų šeimos neteko gabaus žurnalisto, savito poeto, ryškaus dailininko.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą kolegos Jono giminėms ir artimiesiems.