Archyvas :: Mirė vilnietė žurnalistė ir rašytoja Birutė Mackonytė
Birutė Mackonytė
Vytautas Žeimantas
Vilniuje liepos 26-tą dieną mirė vilnietė žurnalistė ir rašytoja Birutė Mackonytė.
Birutė Mackonytė gimė 1928 m. gegužės 28 d. lenkų okupuotame Vilniuje lietuvių inteligentų šeimoje.
1935-1940 m. mokėsi Vilniaus 41-oje visuomeninėje mokykloje. 1940-1946 m. mokėsi Vilniaus 2-oje vidurinėje mokykloje. 1946-1951 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą.
Birutė Mackonytė buvo sukūrusi šeimą, jaunystėje tapo našle, viena užaugino sūnų Dovydą.
1946-1946 m. dirbo Valstybinėje centrinėje medicinos bibliotekoje bibliotekininke. 1947-1949 m. - laikraščio „Komjaunimo tiesa" literatūrinė darbuotoja. 1951-1957 m. dirbo Radijo informacijos komitete, buvo Vaikų ir jaunimo redakcijos redaktorė. 1967-1976 m. dirbo žurnale „Tarybinė moteris", buvo redaktorė, skyriaus vedėja. 1977-1983 m. - „Literatūros ir meno" savaitraščio skyriaus vedėja. 1984-1986 m. buvo Lietuvos kino studijos Scenarinės-redakcinės kolegijos redaktore. Buvo LŽS narė.
Kartais pasirašinėdavo vyrišku slapyvardžių R. Žarėnas.
Birutė Mackonytė viename savo interviu spaudai yra teigusi: „Na, o aš netyčia patraukiau į „Komjaunimo tiesą". Iš šio laikraščio pabėgau į radiją. Prasidėjo pirmos pažintys, pirmi romanai. Savo draugėms esu sakiusi: „Jūs negalite įsivaizduoti, kokį purvą tais laikais perbridau." Ypač dirbdama „Komjaunimo tiesoje". Jei apie tai parašyčiau, būtų neįtikėtina, bet šiais laikais - gal labai įdomu? Studijuodama Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą, vieno savo dėdės - atkaklaus komunisto - paveikta įstojau į komjaunimą. Gal dėl to man ilgam užsitrenkė padorių namų - net ir buvusių tėvų draugų - durys. Blaškiausi nuo vieno iki kito „nuotykio". Kad nenuklydau per toli, privalau būti dėkinga angelui sargui ir iš tėvo paveldėtam polinkiui rašyti. Dirbdama baigiau universitetą, o po metų, 1952-aisiais, gimė sūnus Dovydas. Tada prasidėjo tvarkingas gyvenimas, dirbau „Literatūroje ir mene", 1967 metais perėjau į „Tarybinę moterį".
Kartu su B. Škliaru B. Mackonytė išleido knygas „ Pilys ant smėlio" (1967, lenkų kalba 1968), „Tardytojo kryžiažodžiai" (1968), „Raudona šviesa" (1971).
Viena išleido knygas: „Žmonės akvariumuose" (1977), „Tik vienas žingsnis" (1982). „Reikalingo žmogaus mįslė" (1985, rusų kalba 1988), „Juodas pakeleivis" (1988), „Pernykštis sniegas" (1991), „Išblyškę pardavėjai" (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais" (1998, latvių kalba 2009), „Uždengta korta" , "Vilniaus alibi" (abi 2005).
Sudarė R. Mackonio atsiminimų knygą „Senoji vilniečių karta" (1999), R. Mackonio memuarus „Amžiaus liudininko užrašai" (2001).
1983 metais jai buvo suteiktas LSSR nusipelniusios kultūros darbuotojos vardas. Apdovanojimas buvo skirtas jos už straipsnių serija apie laidotuvių papročius.
1999 metais jai buvo skirta Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premija už detektyvą „Lošimas septyniais laikrodžiais".
1999 metais B. Mackonytei buvo įteiktas „Gintarinės kilpos" apdovanojimas už detektyvą „Lošimas septyniais laikrodžiais". Šis apdovanojimas yra įkurtas leidyklos „Baltos lankos".
Lietuvos žurnalistų šeima neteko gabios žurnalistės, geros kolegės, talentingos detektyvų rašytojos.
Velionė bus pašarvota liepos 29-tą dieną, šeštadienį, Olandų g. laidojimo rūmuose, 9-toje salėje. Atsisveikinimas 12-18 val.
Komentarai (0)