2021 m. balandžio 13 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Vidmantas Valiušaitis: „Mėgstu estus ir Estiją“. Estijos valstybės nepriklausomybės 103-ųjų metinių proga

2021-02-24
 
Estijos ministro pirmininko Marto Laaro interviu Laisvosios Europos radijui 1999 m. jo vizito Kaune metu

Estijos ministro pirmininko Marto Laaro interviu Laisvosios Europos radijui 1999 m. jo vizito Kaune metu

Vidmantas Valiušaitis
MĖGSTU ESTUS IR ESTIJĄ
Pažintis sena. Dar jaunystėje, studijuodamas Kauno politechnikos institute (1974-1979), turėjau progų bendrauti su merginomis estėmis - tame pačiame kurse buvo atskira esčių studenčių grupė. Neužgaunant lietuvaičių, kurios yra puikios ir daugeliu atžvilgių kitaip žavios, skirtumų galima buvo pastebėti jau tada - daugelis esčių turėjo labai aiškiai išreikštą savivertės ir savo tapatybės suvokimą. Ir gebėjo tai labai subtiliai išreikšti.
Negalėčiau įsivaizduoti, kad estė šiais laikais sveikintų kažką "su vyrų diena", ką darė vakar net ir kai kurios mano FB draugės...
Paskui bendravau su estais sportininkais - pats dalyvavau varžybose, teisėjavau, ne sykį vykau į Taliną varžybų, estai atvykdavo į Kauną. Vėl tie patys simptomai: buvo justi, kad estų sąmoningumas - istorijos pažinimas, apsiskaitymas, išmintingas kritiškumas (ne provokuojantis) sovietinės sistemos atžvilgiu, akiratis apskritai - buvo aukštesnis.
Gal tai nebuvo taisyklė, gal man tik taip atsitiktinai sekėsi bendrauti su įdomiais žmonėmis estais, bet simpatiją jiems jaučiau nuo jaunystės.
Prasidėjus Sąjūdžiui ir Atgimimui, vėl buvo naujų progų lankytis Taline. Ir vėl pojūtis buvo tas pats: estai žingsniu priekyje, jų tautinis susipratimas gilesnis, ekonominė programa IME (stebuklas!) - brandesnė, apsisprendimas siekti suvereniteto gindžiamas ne emocine politika, kuo tam tikra dalimi pasižymėjo lietuviškasis Sąjūdis, bet labai racionaliais, konkrečiai išreikštais ir aiškiai pagrindžiamais ekonominiais, teisiniais, socialiniais bei kultūriniais argumentais.
Tas atstumas tarp Estijos ir Lietuvos - politikos racionalumo bei socialinės gerovės parametrų - išlieka iki šiol.
Šiandien yra proga pasidžiaugti mūsų šiaurės kaimynų politinės raidos sėkme. Nėra jokios abejonės, kad tai pati sėkmingiausia buvusio sovietinio lagerio šalis, savo pažanga ir pasiekimais per 30 nepriklausomybės metų aplenkusi galbūt jau ir ne vieną Europos valstybę-senbuvę.
Nuoširdžiai sveikinu Nepriklausomybės proga visus Estijos žmones, tarp jų ir savo FB draugus Lauri Mälksoo, Cecilija Rasa Unt, Rosita Raud, Rein Raud ir kitus, taip pat tikrus Estijos simpatikus Gediminą Jankų, Gintarą Šeškevičių, Erlandą Seskevičienę ir daugelį kitų, kurių, neabejoju, yra daug.
Kadangi dabar turiu mažai laiko rašyti naujus straipsnius, vis traukiu ką nors iš savo didelio archyvo. Rašyta lygiai prieš 20 metų. Bet faktiškai viskas tinka...
ELAGU EESTI!
PAGARBOS ŽODIS BROLIAMS ESTAMS
Estijos valstybės nepriklausomybės 83-ųjų metinių proga
„Klaipėda", 2001 m. vasario 24 d.
Estijos pakvietimas derybų dėl narystės Europos Sąjungoje, drauge su pirmąja šešių šalių-kandidačių grupe prieš kelerius metus, nepakvietus Lietuvos, užgavo kai kurių politikų ambicijas: Europos Komisijos išvados nebuvusios visiškai objektyvios, mes nesame prastesni...
Tačiau pagal daugelį ekonominio ir socialinio gyvenimo rodiklių Estija prieš mus pirmauja: ūkio augimo tempai didesni, prekybos balansas labiau orientuotas į Vakarus, Vakarų investicijos, tenkančios vienam gyventojui, pranoksta tas pačias investicijas Lietuvoje, korupcija valdžios struktūrose mažesnė, socialinė visuomenės diferenciacija ne tokia ryški, interneto naudojimas net kelis kartus didesnis nei Lietuvoje, estai - viena labiausiai skaitančių ir apsiskaičiusių Europos tautų.
Tų pranašumų sąrašą galima būtų tęsti. Net ir sugebėjimu pagauti pasaulio žiniasklaidos dėmesį, estai mus pranoksta. Mūsų pasyvumas šioje srityje lemia tai, kad šiandien Lietuva labiausiai garsėja reketininkų „žygiais" Europoje ir Šiaurės Amerikoje arba nepaliaujamai skamba kaip nors su holokausto problematika susijusiame kontekste. Tuo tarpu estams būdingos aiškiai sąmoningos, aktyvios ir iš esmės pozityvios, tegu kartais ir kiek kontroversinės, pastangos teigiamai pristatyti Estiją pasauliui.
Pavyzdžiui, Estijos prezidentas Lenartas Meris sugeba išreklamuoti savo valstybės pasiekimus net Talino oro uosto moderniai įrengtame tualete, surengdamas čia spaudos konferenciją, o užsienio reikalų ministras Toomas Hendrik Ilvesas nestokoja drąsos ir bando ieškoti socialinės bei kultūrinės argumentacijos tvirtinimams, kad Estija yra ne Baltijos, bet pokomunistinė Skandinavijos valstybė.
Reprezentatyviai išleistoje knygoje „Estonia: A land of human dimensions", Estijos užsienio reikalų ministras rašo, kad Skandinavijos šalys yra mažiausiai korumpuotos valstybės Europoje. „Jungtinė Karalystė yra tik 8 vietoje. 15-ta yra Estija, pokomunistinė šalis, kurioje korupcijos lygmuo yra žemesnis negu trijų Europos Sąjungos valstybių", - rašo T. H. Ilvesas.
Lietuvoje panašios temos, deja, nei visuomenei įdomios, nei politikams įkandamos. Todėl nenuostabu, kad Vilniaus meras, nuvykęs į Paryžių sužino, jog dauguma prancūzų puikiai žino Taliną, bet dažnas jų nustemba išgirdęs, kad yra toks miestas Vilnius.
Patinka mums tai ar nepatinka, bet istorijos laikrodžio rodyklių pasukti į priekį per jėgą negalima. Estų visuomenė pilietine prasme yra brandesnė, ir tai aiškus istorinės raidos, ypač per pastaruosius du šimtmečius, rezultatas.
Carinė baudžiava Estijoje buvo panaikinta jau 1816, o pietinėje dalyje - 1819 metais. Jau 1857 m. buvo pradėtas leisti pirmasis savaitraštis estų kalba „Pärnu Postimes". 1891 m. jis buvo perkeltas į Tartu ir, pakeitus pavadinimą į „Postimes", tapo dienraščiu. Netrukus dienraštis tapo vadovaujančiu tautiniu estų sąjūdžio organu, kelyje į nepriklausomybę XX amžiaus pradžioje.
1892 m. Taline pradėtas leisti kitas tautinės minties dienraštis „Tallinna Teataja", o 1903 m. pasirodė socialistų organas „Uudised". 1869 m. įvyko pirmoji tautinė estų dainų šventė, o XIX a. pabaigoje Taline buvo pastatyti ištaigingi operos rūmai karstų formos stogais, simbolizuojančiais nesėkmingas rusifikacijos pastangas. 1886 m. 98% estų naujokų rusų kariuomenėje mokėjo skaityti ir rašyti, o 1939 m. Estijos valstybė jau buvo visiškai likvidavusi analfabetizmą.
O kur buvo tuo metu Lietuva? Baudžiava, kuri Lietuvoje reiškėsi sunkesnėmis formomis nei Estijoje, buvo panaikinta faktiškai tik 1863-1964 m. Lietuvių kalba persekiota ir drausta dar keturiasdešimt metų - iki pat 1904 m. Lietuviškai spausdintas maldaknyges knygnešiai slapta gabeno per sieną iš Prūsijos, o J. Basanavičius iš Bulgarijos, vėliau - su talkininkais iš Mažosios Lietuvos, redagavo pirmąjį nelegalų lietuvišką laikraštį "Aušra", tų pačių knygnešių kontrabandos būdu vežamą į Lietuvą.
Kai estų miestiečiai vakariniais kostiumais rinkosi žiūrėti Talino nacionalinėje operoje pastatytų spektaklių, lietuvių valstiečiai Palangos svirne 1901 m. slapta suvaidino pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje"...
Šios paralelės - jokiu būdu nėra priekaištas lietuvių kultūrai. Tai tik iliustracija, kokiomis skirtingomis sąlygomis ir sudėtingomis aplinkybėmis vyko lietuvių ir estų tautų formavimosi procesas moderniaisiais laikais. Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek tos sąlygos buvo sunkios ar neparankios, istorinio proceso išvados yra neapskundžiamos: šiandien esame tokie, kokie sugebėjome išsilaikyti per karus, marus, okupacijas, kiek sugebėjome subręsti negandų metais ir pasinaudoti laisvės valandų palaima savo žmogiškosios egzistencijos turiniui užpildyti.
Nors ir nesmagu, tačiau būtų neteisinga nepripažinti, kad Estijos valstybė buvo modernesnė ir pažangesnė prieškario (1918-1940) nepriklausomybės laikotarpiu, jos visuomenė - sąmoningesnė ir atsparesnė rytietiškoms infiltracijoms sovietų okupacijos metais.
Gerai prisimenu Sąjūdžio laikus, kai bendraujant su kolegomis estais iš jų Liaudies fronto, aiškiai buvo juntamas skirtumas. Estų sąjūdis buvo giliai subrendęs iš apačios, kiekvienas eilinis estas buvo sąmoningas, apsisprendęs ir apdairus to „fronto karys", motyvuotas vertybių, pranokstančių formalios organizacijos lyderių charizmą ar pakilią retoriką. Tuo tarpu lietuviškasis išsivadavimo judėjimas rėmėsi ne tiek „mažųjų brolių" pilietiniu sąmoningumu ir valstybiniu subrendimu, kiek jų neapeliaciniu pasitikėjimu - tegu ir estų pavyzdžiu pradėto, tačiau vis dėlto "iš viršaus" nuleisto Sąjūdžio - vadovų autoritetu.
Negalima paneigti lietuvių įsipareigojimo laisvės bylai ir jų milžiniško ryžto atiduoti už laisvę viską. Sausio 13-oji tai patvirtino. Tačiau lietuvių, daugiau emocinis, negu sąmoningomis valstybės kūrimo aspiracijomis paženklintas, įsipareigojimas pasirodė efektyvus kritinėse situacijose, bet pristigo aiškių orientyrų, kai Sąjūdžio lyderiai nebeturėjo ką pasakyti, o kasdienybė reikalavo veiklaus veržlumo ir kantraus kūrybinio darbo iš kiekvieno valstybės piliečio.
Mūsų politinio gyvenimo švytuoklė ėmė blaškytis nuo dešinės į kairę ir vėl atgal, visuomenei beprasmiškai ir tuščiai ginčijantis, kurie - dešinieji ar kairieji - yra didesni tėvynės patriotai. Tuo tarpu estai, be didesnių nukrypimų į kraštutinumus, sugebėjo mobilizuoti visas pozityviąsias politines jėgas valstybės kūrimui ir išvengė per didelio vidinio susipriešinimo, stabdančio Lietuvos visuomenės raidą.
Ar yra kas jungia Lietuvos visuomenę? Neatrodo, kad tas klausimas rimčiau domintų politikus, sociologus, žurnalistus. Politiniu pagrindu motyvuota poliarizacija skrodžia Lietuvos visuomenę iki pašaknų.
Aštuonis metus iš eilės Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai" rengė reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, siekdama nustatyti populiariausią metų žmogų. Visus aštuonerius metus „Metų žmogui" buvo skelbiami politikai. Tarsi nieko daugiau, išskyrus politikų kovas, Lietuvos gyvenime per tuos metus nebūtų įvykę. Vienas tų politikų „Metų žmogaus" titulo nusipelnė net penkis kartus iš aštuonių.
Nenorėčiau nieko blogo pasakyti apie politikus - nepavydžiu jiems tenkančios išties nelengvos dalies. Tačiau šiuo atveju mane domina tik visuomeninių prioritetų atspindys, kurį rodo panašios apklausos.
O jie, deja, liudija palyginti siaurą Lietuvos visuomenės vertybinį horizontą. Pirmajame populiariausių žmonių dešimtuke - septyni politikai, du „šoumenai" ir vienas sportininkas. Net latviai, kurie populiariausiu parėjusių metų žmogumi išrinko savo prezidentę, žymiausių žmonių dešimtuke nurodė tik keturis politikus. Bet greta jų - taip pat ir kompozitorių, muzikos atlikėją, liuteronų vyskupą, tris sportininkus...
Tuo tarpu estai praėjusių metų žmogumi išrinko Sidnėjaus olimpinių žaidynių čempioną, lengvaatletį E. Noolą. Kai vainikuotas čempionas grįžo į savo tėvynę, Estijos ministras pirmininkas M. Laaras pakvietė visuomenę visoje Estijoje iškabinti valstybines vėliavas. Olimpinio nugalėtojo sugrįžtuvės virto tylia, bet brandžia tautinio solidarumo ir pilietinio pasididžiavimo manifestacija.
Kaip tai skirtinga nuo pakvaišusių krepšinio sirgalių siausmo, vartant telefono kabinas ir daužant parduotuvių vitrinas po Lietuvos krepšininkų tarptautinių pergalių...
O ką gi darėme mes, lietuviai, susilaukę Sidnėjuje daugiau už estus olimpinių laurų? Mums tai buvo naujos siužetinės linijos tų pačių televizijos „šoumenų" parodijoms arba nesuvaldytoms pavyduolių diskusijoms, kaip neteisingai elgiasi vyriausybė, susigalvojusi paskirti „nesaikingas" premijas olimpiniams čempionams...
Velionis kardinolas Vincentas Sladkevičius, prie atgautos Vilniaus katedros aukodamas šv. Mišias 1989 metais, ištarė sparnuotus žodžius: „Mokėkime augti ir laukti". Tie žodžiai ir dabar yra ne mažiau aktualūs, nei tada. Jei šitai suvoksime, gal bus aiškesnės ir priežastys kodėl mūsų šiaurinių kaimynų estų sėkmingos tautinės tapatybės paieškos ir valstybės įvaizdžio išryškinimo pasaulio bendrijoje pastangos, Lietuvoje susilaukia ne savikritiškos analizės ir atitinkamų išvadų, o tik kvailų siužetų pramoginėse televizijos laidose ar nepatenkintų politikų aikštingų komentarų.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-24 12:47
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

DB

2021-03-06 16:39

Ar ne per daug mes dairomės į tuos estus?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media