2017 m. gruodžio 11 d., Pirmadienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Minint poeto ir filosofo Oskaro Milašiaus 140-ąsias gimimo metines

2017-11-28
 
Oskaras Milašius

Oskaras Milašius

 

Prof. Ona Voverienė

 

 „Vardas Lietuva užvaldo mano protą ir jausmus.

Aš trokštu Jums atskleisti ją.

Ateikite. Dvasioje nuvesiu Jus į šviesų kraštą - ūkanotą, glūdų, šnarantį...

 Suvasnokime sparnais - aure, jau skrendame per šalį, kur

kiekvienas daiktas turi blausią atminimo spalvą.

Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai..."

Oskaras Milašius (Iš jo diplomatinės kalbos)

 

Oskaras Milašius, gyvenęs toli nuo Lietuvos, visą gyvenimą apie ją svajojo, matė jos romantizuotas vizijas, žavėjosi Lietuvos istorija, jos kunigaikščių didybe, derinant karžygiškas kovas su jų mistiška, mitologine ir jau vėliau krikščioniškąja pasaulėjauta, veikiant Dievo vardu ir Jo garbei. Lietuvių dabartinei tautotyrai Oskaras Milašius vienas patraukliausių jos istorijos personažų, svarbus jo begaline meile savo Tėvynei ir savo tautai.

Oskaras Milašius gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko apskrityje. Enciklopedijose Jis vadinamas lietuviškos kilmės prancūzų poetu. Jo proseneliai ir seneliai, turtingi Lietuvos bajorai, turėjo dvarą Labūnavoje, paslaptingoje Aistuvos žemėje, apsuptoje Dubysos, Ginėvės, Luknos, Šušvės, Nevėžio ir Nemuno, su šimtmetinėmis tamsiomis giriomis, upių intakais, pelkėmis ir ežerais, kuriose maudėsi rūkais prisidengusios gerosios laumės, linkėjusios tos žemės lietuviams laimės ir sėkmės jų gražiuose darbuose, saugojo jų eiklius žirgus, kuriuos to krašto žmonės augino ir juos pačius nuo pelkių bildukų, kaukų ir raganų, gynė jų namus nuo Dievų rūstybės. Narsūs vyrai ten gyveno: nei kryžiuočiai, nei kalavijuočiai į šį dievų globojamą Lietuvos kraštą nedrįsdavo nosies kišti. Aistuvos žirgai garsėjo ir Lietuvoje, ir tarp kryžiuočių. Didieji Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Vytautas ir Algirdas visus savo žygius laimėjo ir niekad nesiskyrė su savo mylimais žirgais iš Aistuvos. Ir kryžiuočiai apie tuos žirgus svajojo, tik jos užkariavimą atidėliojo iki tų dienų, kai jiems pavyks pavergti Kauną ir Ukmergę; galvojo tik tada, kai bus užkariauta visa Lietuva, jiems pavyks pavergti ir Aistuvą.

Kaip rašė savo autobiografijoje Oskaras Milašius, "Mano šeima katalikiška jau nuo viduramžių. Iki XVII amžiaus šalia savo tėvavardžio dar turėjo ir savo gimtosios žemės vardą... Labounovo" (Pranas Antalkis. Trečdalis atskilusio Mėnulio virš Lietuvos. - K., 1995. - P. 40-42).

Tačiau šios garbingos bajorų šeimos palikuonis, Oskaro tėvas, buvo ekscentriško elgesio, vedė žydaitę Mariją Rozental, hebrajų kalbos mokytojo dukrą. Ji nepripažino jokios religijos, nors tuokdamasi su Oskaro tėvu ir priėmė katalikybę. Sūnų ji mylėjo materialistiška meile, kuri mąstančiam berniukui atrodė primityvi, nesuprantam ir įkyri, dėl to jis ir pamėgo vienatvę su įvairiomis knygomis rankose. Išauklėtas naivios ir brutalokos laisvos minties principais, į protėvių katalikų tikėjimo praktiką Oskaras Milašius grįžo jau gyvendamas Paryžiuje (nuo 1920-jų metų) per filosofinę meditaciją. 1927 metais jis tapo praktikuojančiu kataliku ir tokiu išliko iki pat savo gyvenimo saulėlydžio.

Pirmasis jo kūrinys "Nuopuolių poema" pasirodė prancūzų kalba 1899 metais. Po to sekė jo eilėraščių rinkiniai: "Septynios vienatvės" (1906); "Pradmenys" (1911); "Poemos" (1915); "Adramandori" (1918); "Lemiuelio išpažintis" (1922).

Savo eilėraščiuose Oskaras Milašius vaikystės prisiminimus siejo su romantine Lietuvos vizija; juose daug elegiškų eilučių, skirtų Lietuvos gamtai, jos grožiui apdainuoti. Taip pat Oskaras Milašius parašė keletą dramų Biblijos ir vidurinių amžių legendų motyvais "Migelis Manjara" (1913); "Mefibosetas "(1914); "Saulius iš Tarsio" (1913); romaną "Meilės įšventinimas".(1910);filosofinį etiudą "Laiškas Storgei" (1917); "Ars Magna" ( 1924); "Slėpiniai" (1925).

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1918 m. Oskaras Milašius jau buvo žinomas poetas ir eseistas Prancūzijoje. Oskaras Milašius pirmasis atkreipė dėmesį į tokį reikšmingą įvykį Europos mastu ir jau 1919 metais, norėdamas jauną Lietuvos valstybę apsaugoti nuo lenkų klastos, parašė lietuvių tautai reikšmingą darbą "Lietuvos ir Lenkijos santykiai'. Jame jis gynė lietuvių teises į Vilnių, iškėlė lietuvių ir baskų giminingumo hipotezę, interpretavo lietuvių kalbą, kaip seniausią indoeuropietškosios kultūros reliktą; išvertė į prancūzų kalbą 34 lietuvių liaudies dainas (1928) ir lietuvių liaudies pasakų (jų rinkiniai buvo išleisti 1930,1933 metais). 1920 metais Lietuvos vyriausybė jį pakvietė tapti Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Praktinėje Lietuvos diplomato veikloje jis nuosekliai laikėsi tų idėjų, kurios buvo išdėstytos minėtoje jo knygoje "Lietuvos ir Lenkijos santykiai ".1937 m Oskaras Milašius parašė monografiją "Lietuvių tautos kilmė"; į lietuvių kalbą jis buvo išversta tik 1982 metais.

Prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleistos lietuvių kalba jo "Poemos" (1931); JAV Lietuvių bendruomenė 1979 m. išleido lietuvių kalba jo poezijos rinktinę "Septynios vienatvės". Lietuvoje 1930 m. J. Grinius parašė ir apgynė daktaro disertaciją " Oskaras V. Milašius - poetas" (K., 1930); sovietinės okupacijos metais žurnale "Problemos" buvo atspausdinta B. Genzelio ir V. Kubiliaus studija "O. Milašius ir filosofija" (1982, N. 27); Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo išleista Oskaro Milašiaus eilėraščių rinktinė, kuri labai greitai tapo bestseleriu.

Taigi Oskaras Milašius, savo laiku garsėjęs kaip aukštosios elitinės kultūros atstovas, poetas, rašytojas, filosofas ir mąstytojas, sėkmingai peržengė šimto metų rubikoną ir kartu su kitais tą laiko egzaminą išlaikiusiais žymiausiais Lietuvos rašytojais ir poetais pakilo į Tautos ir jos kultūros Amžinybės erdves. Dabar Oskaras Milašius vėl antrą kartą grįžta į Lietuvą paklausyti čia "juodų sparnų šlapsėjimo ant mirusiųjų vandenų"; prisiglausti prie Lietuvos sielos, kur tiek daug paslaptingumo, grožio ir dvasingumo... ir kur po pelenų spalva ir su skausmu atrandamos šaknys". Jo kūryboje tos šaknys buvo maitinamos vaikystės prisiminimais, skaudžiais vaiko pergyvenimais, vienatve, Lietuvos istorija, jos mitologija, jos giliu Tikėjimu. O ar grįš ieškoti savo šaknų dabartiniai Lietuvos emigrantai? Kur? Ir kaip jie jos ieškos? Kaip V.Šekspyro herojus Hamletas sakė: "That is a question...?

Namuose auklėtas lenkiška dvasia, Oskaras Milašius lemtingais Lietuvos istorijos momentais viešai ir visur vadino save lietuviu. Matyt, jo keistuolis tėvas, vis dėlto buvo jam įskiepijęs meilę lietuvių tautai ir jų giminės lietuviškai kilmei, atėjusiai iš senųjų kunigaikščių istorinių šaknų, ir... nepasitikėjimą saldžiais ir klastingais lenkais. Abu šie jausmai Oskarą Milašių lydėjo visą gyvenimą. Kur tik pasitaikydavo proga O. Milašius kalbėdavo, kad nepaisant išdavikiško Lietuvos bajorų sulenkėjimo, lietuviai valstiečiai, nors jau ir praslinko daugiau negu dvidešimt tūkstančių metų, "dar tebekalba šventąja brahmanų kalba, lietuviškose dainose dar tebegyvena pirmykščių arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai dar tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija - tai raktas į visos Europos praeitį." (Ten pat, p.41).

Kunigas Pijus Bielskus apie Oskaro Milašiaus tarnybą Lietuvos pasiuntinybėje rašė: "Milašius dirba išsijuosęs ir stengiasi sutrupinti ledus, kurie dengia Lietuvą, jos nepriklausomybę ir įgimtas tautos teises. Mano nuomone, geresnio pasiuntinio už Milašių sunku rasti ir nerasi. Tai žmogus, dvasia ir kūnu pamilęs tėvynę Lietuvą, jos laisvę, nepriklausomybę ir atgimimą" (Ten pat, p. 42).

Poeto gyvenimo credo ir tikslas buvo - dvasinis tobulėjimas. Nepažinus ir giliai neapmąsčius religinės filosofijos klodų, jo nuomone, dvasinis tobulėjimas yra neįmanomas, vienpusiškas ir negilus. Juk kaip tik religinės filosofijos gilumose glūdi žmonijos tūkstantmečių išmintis. Todėl jis savo dvasios tobulinimui ir pasirinko du vienas kitą papildančius, persipinančius, kartais ir visiškai susiliejančiu, ir vėl po kurio laiko nutolstančius ir vėl artėjančius vienas prie kito kelius: "lietuviškąjį mistiškąjį dvasios žavingumą", kurio jis visur ieškojo ir ilgėjosi, kaip "ištroškęs keleivis vandens" ir ypatingą lietuvišką katalikybę, kai "tauta niekieno neraginama, dažniausiai svetimtaučių klaidinama, pati žvelgė į slapčiausias savo širdies gelmes, medžio šventumą jungė su Jėzaus Kristaus mirtimi, tikėjo šio mistinio junginio stebuklingumu, neabejojo pomirtiniu prisikėlimu. Kryžiumi Tauta ženklino savo vaikų krikštynas, jungtuves, mirtį, ligas... Nuo amžių lietuvis savo asmeninę kančią jungė su Viešpaties kryžiaus nešimu. Niekur pasaulyje nėra Maldavimų, Atodūsių, Pažadų kalvos. Ji sukurta žemaičių atkaklumo, dzūkų jautrumo, aukštaičių giedrumo, suvalkiečių praktiškumo pastangomis. "(Ten pat, p. 43). Ir O.Milašius nusilenkė šiam stebuklui, iš jo sėmėsi krikščioniškosios šviesos.

Trokšdamas, kad ir jo tautiečiai dvasiškai tobulėtų ir tobulintų visą lietuvių tautą O. Milašius stengėsi įtakoti jo sutinkamus žmones, pasidalinti su jais, ką yra skaitęs, ką girdėjęs, deja, ne visada jis būdavo suprastas. Atradęs Apokalipsės slaptaraštį, jis desperatiškai ieško jame pranašiškų ženklų jo mylimai Lietuvai. 1933 metais Petras Klimas rašė: "Šį rytą Oskaras Milašius įpuolė į mano kabinetą visai uždusęs. Akyse ašaros, vos kvėpuoja . Maniau, kad čia pat mirs. O jis atnešė naują Apokalipsės aiškinimą. Dabar jau viską supranta: jis pirmas žmogus Žemėje, kurį išsirinko pats Šv. Jonas, nes lig šiol niekas kitas ir visa žmonija nieko nesuprato... Lietuva patirs baisų sukrėtimą" (Ten pat). Visi skaitėme jo pranašystes Lietuvai ir pasauliui: Ameriką jis vadina šėtono karalyste ir ji dėl savo nuodėmių žus, jos pačios piktavalių gangsterių sunaikinta; Anglija bus sudeginta ugnimi ir paskandinta vandenyje; ant Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos užkris trečdalis Mėnulio ir jas sunaikins...

Mažu tiražu padaugintą Apokalipsės aiškinimą Jis pasiuntė Šventajam Tėvui, tuo išreikšdamas visišką nusižeminimą ir paklusnumą Katalikų Bažnyčiai. O pats, prieš skelbdamas savo tyrimo rezultatus žmonėms, nuėjo į mažą darbininkų ir amatininkų lankomą Paryžiaus priemiesčio bažnytėlę ir čia jos viduryje atliko senutėlio kunigo jam skirtą atgailą, gulėdamas bažnyčios viduryje kniūpščias, rankas ištiesęs kryžiumi, karštai meldėsi Viešpačiui Dievui, kad šis jo atradimą palaimintų. Atlikęs atgailą O. Milašius, drąsiai ir pasitikėdamas savimi ima aiškinti Apokalipsės paslaptis. Žinios apie jo gulėjimą kryžiumi bažnyčioje ir jo Apokalipsės aiškinimą, greitai pasiekia ir Lietuvos pasiuntinybę Paryžiuje. Kolegos gūsčioja pečiais, skleidžia gandus, kad O.Milašius išprotėjo, jis atleidžiamas iš darbo ir 1939 m. kovo 2 d. Fonteblo miestelyje prie Paryžiaus miršta. Jo mokymas sklinda iš rankų į rankas, perrašinėjamas, pogrindyje dauginamas, pasiekia Lietuvą, visi kalba, ginčijasi, o jo pranašystės Lietuvai, dar tais pačiais metais pradeda pildytis. Rusų kariuomenės įvedimas 1939 metais į Lietuvą, faktiškai jau buvo baisiausios visoje Lietuvos istorijoje okupacijos pradžia, vėliau karas, karas po karo, masinis fizinis genocidas, jaunųjų kartų dvasinis genocidas, visiškas lietuvių Tautos proto pavergimas, tremtys, Sibiras, badas, šimtai tūkstančių mirčių ir žudynių okupanto kalėjimuose be kaltės ir teismo.

Katalikų Bažnyčia santūriai vertino O.Milašiaus Apokalipsės aiškinimą. Tik vienas kunigas Juozas Šalčius, gerai išklausinėjęs visus pažinojusius šviesaus atminimo O. Milašiaus pažįstamus, tarp jų ir Juozą Keliuotį, ir Juozą Urbšį, ir Petrą Klimą, kaip ir O. Milašių nusižeminęs prieš Viešpatį ir jo parapijiečius ir atlikęs gulėjimo Kryžiumi bažnyčios vidury atgailą, drąsiai ir ryžtingai patvirtino O. Milašiaus pranašysčių teisingumą, papildomai įvedęs aktualiją - žvėries sunaikinimo viziją. Gulėdamas mirties patale kunigas pasikvietė rašytoją Praną Antalkį (Mikalauską), ir liepė jam viską, ką kunigas sakys užrašyti. Jo pirmieji žodžiai buvo: "Jau atėjo Pilypas - visa ko naikinimo žvėris. Jis praris mažus valstiečių ūkius ir per juos išves į rinkos vieškelį viso pasaulio klajoklius. Lietuva bus paversta nusikaltėlių lieptu. Raudonieji vertelgos kalbės apie ankstyvąją Milašiaus kūrybą, bet išjuoks katalikiškąją, mistinę... Lietuvos širdis - žemdirbiai. Be Izidoriaus Artojo Lietuva žus ir ant jos kapo šokinėte šokinės šunbajorių birbynėmis švilps raudonieji, žalieji, geltonieji, mėlynieji, bespalviai ir kruvinanagiai...Tai ir yra , broliai, atskilusio Mėnulio trečdalio siaubas... (Ten pat, p. 79).

Sekdamas Oskaru Milašiumi kunigas Juozas Šalčius kalbėjo, kad Lietuvoje įsigalėjo šėtoniški nusikaltimai: kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų; beveik visų Lietuvos šeimų namų slenksčiai paženklinti nužudytų negimusių kūdikių krauju; paplito pederastika, Sodomos nusikaltimas. Arabai akmenimis žudo šiuos iškrypėlius, apšvarina tautą nuo išsigimimo rykštės. Nė viena tauta, toleruojanti šiuos nusikaltimus, neišliks gyva."

Kunigas, išeidamas į geresnįjį pasaulį, paliko savo Tautai, kaip ir Oskaras Milašius, Testamentą, kuriame prašo jos sūnus ir dukteris atsiprašyti Izidoriaus Artojo; lietuviškos kilmės žemdirbį ir visų žemdirbių globėją, savo prakaitu laisčiusį lietuvišką dirvą; mirusį kankinio mirtimi, niekada neužmiršusį maldos ir savo kūno veiklą, jungusį su dvasine veikla; kvietė jį sugrąžinti į savo maldas; nes "Tobula katalikybė - tai sąžiningai su meile atliktas fizinis darbas, nusižeminimas, meilė žmogui, gyvuliui ir savo priešui, pagarba žodžiui ir gamtai", o tikras katalikas - "tai budintis žmogus... su žiburiu ir apsiaustu rankose".

Jis ragino Lietuvos katalikiškąjį jaunimą gaivinti Pranciškaus Asyžiečio ir Izidoriaus Artojo dvasią, o pasauliečius - sekti Vydūno, Gandžio, Tagorės ir Rericho mokymu; jame daug išminties.

Taip pradės atsigauti Tautos dvasia. Tačiau jos tobulėjimui kito kelio nėra, kaip tik tas, kurį parodė ir savo išmintimi apšvietė Oskaras Milašius; jungti katalikiškąją filosofiją ir humanistine, ieškoti jų sąsajų ir ryšių, į Lietuvą sugrąžinti jos katalikiškąją humanistinę dvasią, ja vadovautis gyvenime. Tik taip išvengsime atskilusio Mėnulio trečdalio, pakibusio virš Lietuvos, kritimo ant mūsų Tautos lemties ir Tautai gresiančios žūties.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-11-29 12:13
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media