2020 m. gegužes 26 d., Antradienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Julijonas Butėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

2015-03-25
 
Julijonas Butėnas

Julijonas Butėnas

 

Kovo 24 dieną sukako 100 metų, kai Dovydų kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje, gimė žurnalistas ir laisvės kovotojas Julijonas Būtėnas. Giminaičio, žymaus pedagogo ir rašytojo kun. Julijono Lindės-Dobilo (1872-1934) garbei Grūžių klebonas kun. Antanas Gelžinis jį pakrikštijo Julijono vardu. Jo krikšto tėvai buvo Povilas ir Ona Kazimiera Lindės. Tie, kas skaitė kun. J. Lindės-Dobilo knygą „Blūdas", jos herojų gali sutapatinti su J. Būtėno tėvu Juozu, su kuriuo kunigas ir rašytojas artimai draugavo. Tėvas rūpinosi ne tik savo ūkio reikalais, žemės gerinimu, pavyzdingu ūkininkavimu, bet ir vaikų lavinimu. Julijonas buvo jauniausias antrosios Juozo Būtėno žmonos Antaninos Navickaitės, žymios apylinkės dainininkės, kilusios iš Tričių kaimo, Linkuvos valsčiaus, sūnus (pirmoji žmona anksti mirė). Vyresnysis, 18 metų vyresnis brolis Petras buvo nepriklausomybės kovų 1918-1923 metais savanoris, Šaulių sąjungos organizatorius, vėliau tapo pedagogu, kalbininku, vertėju. Be abejo, tai buvo patriotizmo pavyzdys ir įkvėpėjas jaunesniajam broliui.

Julijonas dar turėjo 15 metų vyresnį brolį Juozapą, likusį tėviškėje ūkininkauti, 17 metų vyresnę seserį Poviliną ir 9 metais vyresnę seserį Uršulę, vėliau tapusią mokytoja. Julijonas labiausiai draugavo su Petru ir Uršule, iš tėvo paveldėjo protą, iš mamos - jausmingumą, kaip ir brolis Petras buvo apdovanotas meile knygai, todėl ypač mėgo kalbas ir brolio padedamas anksti kibo jų mokytis.

1924 metais jis pradėjo lankyti Joniškėlio vidurinę mokyklą, po metų persikėlė į Linkuvos gimnaziją. Bet per daug laiko skirdamas mokslui pakenkė savo sveikatai, todėl vienerius (1929-1930) mokslo metus gydėsi namuose, bet mamytės lepinamas ir toliau nesiskyrė su žodynais. Kalbų pomėgis neleido ilsėtis. Šeštoje Linkuvos gimnazijos klasėje jau laisvai kalbėjo vokiškai ir angliškai.

Dar penktoje klasėje buvo išrinktas ateitininkų kuopos valdybos iždininku. Kuopa leido laikraštėlį „Atžala". Ten pirmuosius straipsnius galbūt rašė ir J. Būtėnas. Ateitininkų organizaciją uždraudus, teko patirti pogrindinės veiklos pamokas, lėmusias vertybinius pasirinkimus. Julijonas mėgo vaidinti gimnazistų teatre.

Gimnaziją Julijonas baigė 1933 metais, jo atestate tarp penketų įsiterpė ketvertas iš matematikos ir trejetas iš fizikos. Rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir pradėjo studijuoti Teisės fakulteto Ekonomijos skyriuje. Pasirinkęs savo gyvenimo šūkį „Viską atnaujinti Kristuje!" visu rimtumu atsidėjo studijoms ir profesiniam laikraštininko darbui.

Bet potraukis žurnalistikai buvo stiprus ir studijuodamas nuo 1933 metų J. Būtėnas ėmė rašyti katalikų dienraštyje „Rytas". Kadangi buvo labai gabus, mokėjo rusų, latvių, vokiečių, prancūzų, anglų, švedų ir lotynų kalbas, tai vertė politikos straipsnius. Tačiau „Ryto" redaktorius dr. Leonas Bistras, įžvelgęs Julijono gabumus žurnalistikai, pakvietė nuolatiniam darbui.

Tarptautinė politika buvo pagrindinė jo straipsnių sritis. Įsitaisęs redakcijoje jis pasijuto tvirčiau, gavo atlyginimą, jau ir mamai galėjo vieną kitą litą nusiųsti, o laiškuose pasigirti, kad jos sūnus puikiai sugeba suderinti studijas ir žurnalisto darbą. 1934 metų spalį VDU Teisės fakulteto dekano prašosi perkeliamas į Teisės skyrių. 1936 metų birželį dėl griežto pasisakymo prieš naująjį Seimo rinkimų įstatymą dienraščio „Rytas" leidimas tautininkų valdžios buvo nutrauktas.

Teisės studijos pertrauktos1936-1937 metais - J. Būtėnas atliko karo tarnybą Karo mokyklos aspirantų grupėje, jam suteikiamas artilerijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Karo mokykloje bendramokslius stebino savo nuoširdumu, buvo pramintas humanišku kariu.

Po karo tarnybos J. Būtėnas bandė tęsti teisės studijas VDU, bet dėl nežinomų priežasčių ten jau nebegrįžo.

Nuo 1936 metų pradėjo bendradarbiauti „XX amžiaus" dienraščio redakcijoje drauge su kunigais Stasiu Yla, Juozu Prunskiu, profesoriais ir mokslų daktarais Juozu Ambrazevičiumi, Pranu Dielininkaičiu, Zenonu Ivinskiu, Ignu Skrupskeliu, Antanu Maceina, Jonu Griniumi. Tokioje bendrijoje brendo jo žurnalistinis apžvalgininko talentas. Redaktoriaus J. Prunskio žodžiais tariant, J. Būtėnas buvo ypatingų gabumų žmogus. 1939 metais jį priėmė į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Kai 1937 metais Tarybų Sąjungoje prasidėjo didžiulės politinės bylos, apie jas plačiai rašė viso pasaulio spauda, o „XX amžiuje" apie jas pasakojo J. Būtėno tekstai. Kai pradėjo niauktis Europos padangė, kai vis garsiau valstybių vadai ėmė šūkauti, ir J. Būtėnas norėjo būti arčiau šio šių širšių lizdo ir skaitytojus apie įvykius informuoti. „XX amžiaus" redakcijos nariai profesoriai susirūpino nebaigusį aukštųjų mokslų gabų bendradarbį išsiųsti studijuoti į Europos universitetus.

1939 m. rugpjūčio 22 d. J. Būtėnas, kaip „XX amžiaus" specialusis korespondentas, drauge su kun. Kazimieru Barausku išvyko į Paryžių studijuoti politikos mokslų. Kitą dieną buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, todėl rugpjūčio 24-ąją Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje prisistačiusiems abiem lietuviams patariama kuo greičiau grįžti į Lietuvą.

Laikraščiai praneša, kad vokiečiai puola Lenkiją, prasidėjo karas, aplink nuolat skambėjo aliarmas. Prancūzijos valdžia patarė svetimšaliams išvažiuoti, o pasiliekantiems grėsė svetimšalių legionas arba priverstinis darbas provincijoje. Vargais negalais per Briuselį, Amsterdamą, Stokholmą ir Rygą abiem pavyko sugrįžti į Kauną. Taigi mokslai Paryžiuje liko nepradėti.

Laimingai sugrįžęs, „XX amžiuje" J. Būtėnas, redaguodamas užsienio skyrių, vos spėjo suktis, nes su kiekvienu įvykiu vis gausėjo darbo. 1939-1940 metai politiniu atžvilgiu buvo labai audringi, todėl jo komentarų spausdinta daug, be jų „XX amžius" buvo neįsivaizduojamas. Analizuojami dviejų didžiųjų valstybių - Vokietijos ir Sovietų Sąjungos - politiniai sprendimai, jų partnerės Italijos ketinimai ir vaidmuo tarptautinėse kombinacijose, prancūzų kova Vakarų fronte, Ispanijos bandymai prasimušti į pirmąsias tarptautinės politikos čempionų gretas, nušviečiama kova dėl Juodosios jūros ir Dardanelų, nepaleidžiamas iš akių ir Balkanų regionas, Karelijos ir suomių-sovietų ginčas, neutraliųjų šalių, stovinčių didžiųjų valstybių interesų kelyje, prirėmimas prie sienos, nepamirštama ir kaimynė Lenkija.

Nuo 1939 metų balandžio Leonui Bistrui tapus švietimo ministru, J. Būtėnas vietoj jo pradėjo rašyti tarptautinės politikos apžvalgas ir katalikų savaitraščiui „Mūsų laikraštis", bendradarbiavo katalikiškos kultūros žurnale „Židinys", tebejausdamas studentiško gyvenimo pulsą talkino akademiniame dvisavaitiniame leidinyje „Studentų dienos", kurį redagavo buvęs klasės draugas Petras Rimkūnas.

Paskutiniaisiais Nepriklausomos valstybės mėnesiais J. Būtėnas pateko į patį Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos sūkurį, 1940 m. gegužės 26 d. buvo išrinktas valdybos nariu, o birželio 10 dieną įvyko paskutinis valdybos susirinkimas prieš sovietų okupaciją, birželio 26-osios posėdyje jau svarstyta apie veikimo galimybes okupacijos sąlygomis, o liepos 1-ąją įvyko paskutinis posėdis, konstatavęs, kad Žurnalistų sąjungos veikla sustabdoma.

Gyvenimas slinko tarp parako dūmų ir karo pavojaus. Lietuvą okupavus Raudonajai armijai 1940 m. rugpjūčio 1 d. išėjo paskutinis „XX amžiaus" numeris. Naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją Kačerginėje enkavėdistai įsiveržė į I. Skrupskelio namus. Juose laikinai glaudėsi J. Būtėnas. Tą naktį jis čia nenakvojo, bet buvo aišku, kad ir yra ieškomas, todėl tomis dienomis pabėgo į Vokietiją. Berlyne gavo pabėgėlio statusą. Pagal išlikusius dokumentus atrodo, kad čia J. Būtėnas turbūt ketino studijuoti universitete. Tačiau iš Lietuvos negavo jo ankstesnį mokslą patvirtinančių dokumentų nuorašų, nes Švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova jų išsiųsti neleido. Julijonui teko ieškoti ryšių su žurnalistais. 1941 m. kovo 30 d. J. Būtėnas įstojo į Berlyne, Kazio Škirpos bute, susibūrusio Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kovos padalinį - Tautinio darbo apsaugą (TDA). Įstojo į 30 vyrų grupę, kuri mokoma specialiuosiuose kursuose prie Karaliaučiaus. Grupę numatyta nuleisti iš lėktuvų Lietuvoje prieš pat karo pradžią ir perduoti paskutinius LAF nurodymus slaptiems sukilimo vadovavimo centrams. J. Būtėnas, kaip mokantis kelias užsienio kalbas, labiau tiko pasilikti Berlyne padėti LAF vadovybėje, bet prašėsi būti neišskiriamas iš kitų ir norėjo imtis realių, nors ir pavojingų veiksmų dėl Tėvynės išlaisvinimo. Vis dėlto TDA kovotojai, nors buvo pažadėta juos atskraidinti lėktuvu, patyrė vokiečių išdavystę ir, traukiniu atvykę į pasienio ruožą, 1941-ųjų birželį, prieš pat karą, perėjo Rytprūsių-Lietuvos sieną.

J. Būtėnas Lietuvą pasiekė tik karui prasidėjus kartu su vokiečių tankų daliniais kaip vertėjas. Laimė, kad Alytuje pavyko tokių priverstinių pareigų atsisakyti, o iš ten į Kauną atėjo pėsčias.

Grįžęs į Kauną, J. Būtėnas dirbo dienraštyje „Į laisvę", vėl rašė politikos klausimais. Tačiau vokiečiai spaudą cenzūruoja, aiškėja naujųjų okupantų tikslai, o 1942 metų pabaigoje „Į laisvę"uždraustas. Vokiečiams uždarius „Į laisvę" Juozo Keliuočio pakviestas J. Būtėnas kurį laiką dėsto žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1943 metų pradžios išrūpintas leidimas leisti dienraštį „Ateitis", tačiau jis turėjo derintis prie vokiečių reikalavimų.

1942 m. gegužės viduryje J. Būtėnas, pasak vokiečių pareigūnų, „žurnalistikos studijas pagilinti" išvyko į Berlyną, kuriame 11 mėnesių buvo emigrantas ir iš jo grįžo prieš 11 mėnesių. Iš tiesų po dienraščio „Į laisvę" komandiruotės priedanga norėta Berlyne susisiekti su draugais ir jiems perduoti žinias iš Lietuvos.

Bet J. Būtėnas tada buvo „Į laisvę" korespondentas Berlyne ir iš ten rašė ne tik šiam dienraščiui, bet jį uždarius - ir į „Ateitį". Pirmasis pranešimas iš Berlyno pasirodė 1942 m. birželio 5 d. „Į laisvę" numeryje. Daugiausia pranešimų spausdinta liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Išsamiai komentuojami aštriausi karo momentai. Prie kiekvieno tokio pranešimo dienraštyje pažymima: „Mūsų specialusis korespondentas Berlyne praneša" arba „Mūsų Berlyno korespondento pranešimas telefonu". Pranešimai pasirašomi slapyvardžiu J. Btns. 1943 m. vasario 27 d. pasirodo pranešimai šiuo slapyvardžiu jau kitame dienraštyje - „Ateityje". Iki liepos 7 dienos čia jo pranešimai buvo spausdinami dažnai.

Šalia specialaus korespondento darbo J. Būtėnas atlieka ir kitas - pogrindininko rezistento - pareigas LAF‘ui, vėliau Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK) reikėjo ryšininko, užtikrinančio ryšį su užsienio valstybėmis. J. Būtėnas buvo vienas tinkamiausių šiam darbui, nes turėjo artimus santykius su Berlyne akredituotais švedų ir šveicarų žurnalistais. Per juos slapta Lietuvos pogrindžio informacija patekdavo į švedų ambasadą, iš ten - į Švediją, o toliau - į Angliją, JAV. Baigiantis 1943-iesiems, kai buvo aišku, jog vokiečiai pralaimės, kai Tėvynei vėl grėsė bolševikų okupacija, drauge su bendražygiais teko rūpintis dėl Lietuvos valstybingumo ateities ir rezistencijos taktikos. 1943 metų pabaigoje J. Būtėnas grįžo į Kauną, čia netrukus atsivežė sunkiai sergančią mamą, bet ji 1944 m. sausio 25 d. mirė.

1944 metų pradžioje, generolui Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), J. Būtėnas, kadangi gerai mokėjo vokiečių kalbą, tapo jo štabo karininkas informacijos ir spaudos reikalams, buvo jo neoficialus adjutantas - ryšininkas tarp pogrindžio ir LVR vadovybės. Jis rašė generolui kalbas, įvairias LVR deklaracijas. Kai gen. P. Plechavičius atsisakė LVR karius siųsti į Rytų frontą, vokiečiai supyko ir jos vadus įkalino Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovykloje. Bet ir čia atsidūręs J. Būtėnas mokėjo save suvaldyti, teikė moralinę paramą bendražygiams, daugiau rūpinosi kitais, o ne savimi ir per draugus latvius informuodavo slaptąją spaudą. Artėjant Raudonajai armijai, gen. P. Plechavičius iš stovyklos buvo išvežtas, o J. Būtėnas atsidūrė fronto ruože darbams Latvijoje. Čia ginklai buvo kastuvas ir kirtiklis. Vėliau priverstiniams darbams atsidūrė Dancige (Lenkija), paskui - Gdynės lageryje. Iš jo pabėgęs 1944 metų pabaigoje atsidūrė Vokietijoje, Berlyne, ir drauge su kitais katalikų intelektualais įsitraukė į rezistencinę veiklą atsikuriančiame VLIK‘e.

Reikėjo rūpintis ir lietuviais pabėgėliais, kalinčiais Vokietijos kalėjimuose. Lietuvių pabėgėlių stovykloje Viurcburge buvo VLIK‘o informacijos biuro, kuris leido „Eltos biuletenius", vedėjas. Juose tautiečiai ir visas pasaulis buvo informuojamas apie lietuvių reikalus, o tai turėjo įtakos dėl tautos ateities įvairiems politiniams veikėjams. Be to, Viurcburge J. Būtėnas pabėgėliams dėstė anglų kalbą. Vėliau VLIK‘o informacijos biuras įsikuria Pfulingene.

Čia „Eltos biuleteniai" išaugo į solidžius keliais šimtais egzempliorių rotatoriumi spausdinamus leidinius, dalį tekstų rašė pats J. Būtėnas. Biuletenių rengimas ir redagavimas tebuvo tik darbo dalis. Kita dalis - straipsniai, memorandumai, susiję su Lietuvos laisvės problemomis ir skleidžiami pasaulio spaudoje. Nemaža laiko atimdavo ryšių su pasauliu paieška. Vienas svarbiausių ryšininkų su JAV ir kitomis šalimis buvo Julijono pusbrolis Stasys Bačkis, tuo metu gyvenęs Paryžiuje ir tęsęs diplomatinį atstovavimą Lietuvai. J. Būtėnas patikrindavo ir papildydavo VLIK‘o vadovų memorandumus, rašomus įvairių valstybių vadovams. Jis tęsė žurnalisto tarptautininko darbą Pfulingene leistame „Mažajame židinyje", bendradarbiavo biuletenyje „Į laisvę". Paskui J. Būtėnas savo straipsnius spausdino Augsburge leistame klasės draugo Juozo Vitėno redaguotame savaitraštyje „Žiburiai". Jo publikacijos - tarsi savotiškas pokario istorijos metraštis, vaizdžiai ir aštriai aprašantis to meto įvykius, nepalankius Lietuvai. J. Būtėnas redagavo ir pirmuosius dvylika „Lietuvių (sąjungos) žinyno" numerių.

Tremtyje atsidūrė Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai. 1946 metų gegužę Hanau vykusiame suvažiavime LŽS atkuriama. O 1947 metų rugpjūčio pabaigoje Švainfurte vykusiame suvažiavime J. Būtėnas išrenkamas atgaivintos LŽS vicepirmininku, reikėjo rūpintis leidybos reikalais. Ypač daug žurnalisto darbo buvo pateikiant žinias iš Lietuvos laisvojo pasaulio kraštuose. Be to, J. Būtėnas karštai įrodinėjo ateitininkų susiorganizavimo būtinybę. 1947 metų gegužės pabaigoje Honefe ir laivo deniuose įvyko Reino ateitininkų konferencija, tarp jos dalyvių buvo ir J. Būtėnas. Jis ir vėliau reiškėsi kaip aktyvus ateitininkas.

1948 m. liepos 10 d. Pfulingene J. Būtėnas susipažino su laisvės kovotoju Juozu Lukša-Daumantu, atvykusiu iš okupuotos Lietuvos į Vakarus. Ta pažintis pasuka jo gyvenimą nauja vaga - Julijonas pajunta, kad jo vieta ten, kur šiandien Lietuvai sunkiausia. J. Lukša-Daumantas atrado žmogų, kuriuo galėjo pasitikėti. Jie nutaria mokytis žvalgybos mokykloje ir tapti desantininkais, kad galėtų atskristi į okupuotą Lietuvą. 1950 m. spalio 3 d. J. Lukša-Daumantas su kitais išskrenda į Lietuvą, o J. Būtėnas tada juos amerikiečių lėktuve palydėjo, padėjo užsisegti parašiutus ir pasiruošti šuoliui, atidarė duris. Vėliau Vokietijoje šifravo iš J. Lukšos-Daumanto gaunamas žinias, o pats toliau mokėsi žvalgybos ypatumų ir taip rengėsi savo būsimam skrydžiui į Lietuvą.

1951 m. balandžio 19-osios rytą J. Būtėnas kartu su bendražygiu Jonu Kukausku čekų lakūnų pilotuojamu lėktuvu atskrido į Lietuvą ir buvo išmesti Kazlų Rūdos miškuose, šiaurinėje Papilvio kaimo pusėje. Bet čia turbūt buvo iškart pastebėti, nes tuoj pat susiduria su okupantų kariuomenės persekiotojais, todėl nusigauti į numatytą vietą Šunkarių kaime nėra paprasta. Desantininkai išsigelbėjo tik todėl, kad skubiai pasitraukė iš nusileidimo vietos. Vargais negalais atėję į Juozo Viržaičio sodybą Šunkarių kaime, pranešė: „Sakalai parskrido" (toks buvo slaptažodis). Viržaičio sūnus Algimantas paslėpė svečius liūne, o perdienojus ryšininkas nuvedė į bunkerį, tačiau netoliese palapinę pasistatė emgėbistų būrys. Todėl dar kelias dienas nepavyko persikelti į saugesnę vietą. Tik po kelių dienų galėjo susitikti su partizanais, kurie nuvedė į Rūdšilio girią. Pakeliui apsistojo Petro Jurkšaičio-Beržo bunkeryje. Julijonas partizanams paaiškino, kad Vakaruose apie karą jau nekalbama, todėl jie turėtų keisti kovos taktiką - išsaugoti pogrindžio jėgas ateičiai ir nuo atvirų kovų pereiti prie antisovietinės propagandos skleidimo. Paskui vyrai įsikūrė kitame, atsarginiame, bunkeryje. Planuota, kad P. Jurkšaitis-Beržas perduos žinią apie desantininkus J. Lukšai-Daumantui, tačiau pranešti pavykę tik jo ryšininkui. J. Būtėnas turbūt suprato, kad grįžo į Lietuvą, gęstant partizanų pasipriešinimui, juos nuolat persekiojo išdavystės, o gyvieji partizanai ne atvirai kovėsi, bet slapstėsi bunkeriuose vis dar tikėdamiesi Vakarų pagalbos. O okupantų tarnybos dirbo dar prieš pirmojo desanto nusileidimą. Iš kelių padalinių prieš viso labo tik du desantus iš Vakarų sutelkta net 2500 kareivių. Buvo išduotas ir jų bunkeris. Gegužės 22 dieną apsupamas bunkeris Rūdšilyje, kur buvo J. Būtėnas-Margis, J. Kukauskas-Gardenis ir P. Jurkšaitis-Beržas. Pastarasis su Julijonu bandė pabėgti, bet Beržas čia pat krinta kulkų pakirstas, o Julijonas peršautas krinta atgal į bunkerį ir jį pribaigia bendražygis J. Kukauskas (kai kurie šaltiniai teigia, kad Julijonas nusišovė pats), drauge su juo atskridęs iš Vokietijos ir panoręs pasiduoti. Žuvusieji (kaip ir visi partizanai) buvo išniekinti, jų kapas nežinomas. Tas pats atsitiko ir J. Lukšai-Daumantui...

Tik Atgimimo metais prie bunkerio Rūdšilyje iškilo kryžius. 1996-ųjų gegužę vyko J. Būtėno atminimo įamžinimo žygis Dovydai-Rūdšilis, kaimynystėje gyvenęs Vincentas Aleknavičius pastatė dar vieną atminimo kryžių. 1999 m. gegužės 19 d. prezidentas Valdas Adamkus J. Būtėną apdovanojo Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties). Rūdšilio girioje gegužę kasmet pagerbiami partizanai. Šiemet jis vyks gegužės 15-ąją.

 

Parengta pagal knygą „Sakalai parskrido. Julijonas Būtėnas atminties liudijimuose" (2008, sudarė Vitalija Kazilionytė)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-03-25 11:56
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media