Valentinas Juraitis
Seimo lankytojų centre (Gedimino pr. 60, Vilnius) pradėjo veikti fotoparoda ,,Kalba turi Tėvynę" , skirta lietuvių valstybinės kalbos 35-mečiui.
Prasidėjus ,,Sąjūdžiui" šalia kitų mūsų šalies laisvėjimo siekių 1988 metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba įtraukė tuometinėje Konstitucijoje straipsnį, kuris lietuvių kalbai suteikė valstybinės kalbos statusą. Tai reiškia, kad visi oficialūs raštai, vieši renginiai, iškabos - turi būti lietuvių kalba.
Simboliška, kad tuomet buvo sugražinti ir kiti valstybingumo simboliai - Trispalvė ir ,,Tautiška giesmė".
Parodoje eksponuojama per šimtą fotografijų, kurios pasakoja apie Lietuvos žmonių aktyvų dalyvavimą mitinguose ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir miesteliuose. Parodos globėjas Seimo pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas, o parodą surengė Valstybinės kalbos inspekcija, esant partneriu LR kultūros ministerijai.
Parodos atidarymo metu buvo pasidžiaugta, koks svarbus ir reikšmingas, ryžtingas žingsnis buvo tuomet prieš keletą dešimtmečių - atkurti valstybinės kalbos statusą. Taip pat pasisakymuose buvo sugrįžta ir į šių dienų realijas: vakar buvo rusifikavimo pavojus, o šiandien globalizacijos amžiuje- angliškoji įtaka. LR kultūros viceministras A. Vilčinskas savo kalboje tėviškai pabarė jaunimą, už pernelyg dažną anglicizmų vartojimą, kuris prasiveržia ir į viešąją kalbą. Kas ką ,,scrollina", kas ką ,,užbanino" , ar ,,užtagino" - čia jau nesuprasi. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis pabrėžė fotografijos reikšmę stiprinant mūsų pilietinę atmintį ir puoselėjant paveldą.
1988 - ieji - „Sąjūdžio", Atgimimo ir „Perestoikos" pradžia. Nuotraukose žmonės su plakatais, transparantais: ,,Lietuviška valstybinė kalba ne dovana , o teisė" , „Lietuviais esame mes gimę , lietuviais norime ir būt", ,,Žmogus turi tėviškę, o kalba - tėvynę" ir pan.
Šioje parodoje matome S. Adomavičiaus, B. Aleknavičiaus, J. Bindoko, Z. Jankausko, J. Juknevičiaus, V. Juraičio, V. Kapočiaus, E. Katino, R. Linionio, E. Masevičiaus, A. Petronio , R. Požerskio, P. Prascieniaus, V. Stanionio, M. Šilinsko, A. Žižiūno fotografijas. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nors daugeliui ,,Sajūdžio" liudininkų atrodo, kad įvykiai buvo, regis, tik vakar.
Iš daugelio fotografų, fiksavusių Atgimimo laikmetį parodos atidaryme dalyvavo tik du - Lietuvos kariuomenės karininkas Zigfridas Jankauskas ir šių eilučių autorius. žurnalistas Valentinas Juraitis, surengęs daug fotoparodų. Deja, kiti, dauguma jau iškeliavę Anapilin, ar dėl kitų priežasčių negalėjo atvykti.
Šios parodos kuratorė - sudarytoja VLRK viešųjų ryšių su visuomene atstovė A. Baniulaitienė ekspozicijai atrinko daug dvasingų veidų iš mitingų, iš visos Lietuvos kampelių. Jie žvelgia su viltimi, dvasiniu pakilimu ir tikėjimu šviesesne ateitimi.
Rengiant panašaus pobūdžio parodas, o tokių jubiliejų , jau nekalbant apie ,,Baltijos kelią" ,,Sausį 1991", bus ir dažniau, - tampa svarbūs išsaugoti ir ir kvalifikuotai tvarkomi archyvai. Reikia padėkoti ilgamečiam ,,Vakarinių naujienų" laikraščio žurnalistui Jonui Juknevičiui, kuris prieš mirtį padovanojo Valstybiniam kino foto archyvui per 50 000 savo fotografijų apie pirmuosius šalies valstybingumo žingsnius. Gal todėl dabar valstybinės institucijos be rūpesčio gali iliustruoti savo leidinius, renginius.
Žvelgiant to meto fotografijų lakštus, galime palyginti laikmečius ir pokyčius mūsų gyvenime. Tuomet buvo prekių deficitas, tuštokos lentynos, bet produktai, galima sakyti, ekologiški, išauginti ne tokiame intensyviame chemizuotame žemės ūkyje. Dabar turime prekių perteklių, didžiulius informacijos srautus, ir žymiai intensyvesnį kasdienybės ritmą. Toks XXI amžius.
Rinkos ekonomika, reklamos proveržiai agresyviai keičia ir miestų išorės veidą. Vien tik Vilniuje matome daugiau iškabų anglų, negu lietuvių kalba. Ar tai geros ir pateisinamos tendencijos? Parodos žiūrovai pusračiu sustoję ir žiūrėdami į fotografijas diskutavo: pavyzdžiui švedai, turi žymiai stipresnį savo tapatybės ir savisaugos jausmą. Argi mūsų verslininkus, kas privertė savo įmonių pavadinimus rinktis užsienietiškus. Pavyzdžiui. mano tėviškėnas marijampolietis A. Avulis savo firmą, kuri pastatė daugiausia dangoraižių Vilniuje, pavadino ,,Hanner" su ,,2n", o Kauno rajono grožio ir terapijos įmonės savininkės, gaminančios kosmetikos tepaliukus pasivadino ,,Honey bee". Aš paklausiau, kodėl jos taip nusprendė? Merginos tvirtino, kad prekinis -ženklas ,,be gatvės ir šalies tapatybės" , padės lengviau įžengti į europinę rinką. Gal padės, bet gali atsitikti, kaip dažnai būna, savo produktus teks pardavinėti su svetimu ženklus ir tarnauti didžiajam verslui.
.jpg){kind=logo}
.jpg)
Komentarai (1)